Apie tai, kokias grėsmes Lietuvos paveldui jau pastebime ir kaip joms turėtume ruoštis, komentuoja architektė, paveldosaugininkė, „Fixus mobilis“ vadovė dr. Viltė Janušauskaitė.

Kenkia per trumpos žiemos...

Deja, vis dar trūksta tyrimų, vadinamųjų kietų duomenų, statistikos, stebėjimų, kurie įrodytų, kad tas pokytis tikrai vyksta ir vyksta greičiau negu anksčiau. Kelerių metų bėgyje matėme prasiautusias vėtras, dideles stichines liūtis, tačiau žmonės vis dar nepastebi labai didelio pokyčio. Nėra nei uragano, kuris būtų nunešęs pusę Vilniaus senamiesčio ar užtvindęs Kuršių neriją taip, kad jau reikėtų valties (kaip Venecijoje). Dėl to žmonės vis dar gana skeptiškai žiūri į klimato kaitą ir į tą pokytį, kurį jos padariniai sukelia paveldui. Visgi, iš mūsų, kaip Fixus mobilis, empirinių pastebėjimų ir iš kolegų praktikos tuos pokyčius matome. Net buitiškai žmonės sako: „va, vaikystėj vasaros buvo vėsesnės... “. O dabar 30°C gan dažnas reiškinys. Tas pats ir su paveldu. Yra saulės, yra lietaus, yra drėgmės, yra sniego, yra ledo, bet viskas vyksta intensyviau arba dažniau.

Žiemą yra užšalimo-atšilimo ciklai, kai temperatūra nukrenta žemiau nulio ir vėliau atšyla iki +5°C ar panašiai. Tokia „tradicinė, paveldinė, lietuviška“ žiema yra tada, kai užšąla vėlyvą rudenį ir pavasarį per kelis ciklus sušyla. Dabar gi galime pastebėti, kad žiemos darosi kaip švytuoklės – sušyla-atšąla. Užšalimo-atšilimo ciklai yra dažnesni. O kuo jie yra blogi? Žiemos pasidarė dar drėgnesnės. Jei statinys visiškai tvarkingas, tikėtina žala bus beveik nepastebima arba bent jau daug mažesnė (tai galioja ir be klimato kaitos konteksto ir su). Bet jeigu statinyje yra defektas, intensyvumas, susijęs su klimato kaita, tų defektų plitimą labai paspartina.

Freepik nuotr.

Pavyzdžiui, jei yra įtrūkis mūre ir į jį patenka drėgmės, o vėliau užšąla, tuomet išsiplečia ir pradeda sprogdinti mūrą. Vėliau atšilus, vanduo išteka, bet kažkiek lieka, paskui vėl užšąla ir taip toliau. Kuo daugiau tokių ciklų per žiemą, tuo labiau mūras bus pažeistas.

Dėl šaltų žiemų nebuvimo entomologiniai kenkėjai, įvairūs medieną graužiantys vabalai neįšąla, jų populiacija didėja. Šaltis mediniams ūkiniams pastatams buvo natūrali apsauga. Kai žiema pastoviai -20 °C, yra natūralus šaldiklis, didelė dalis vabalų lervų neišgyvena. Visgi, Vilniaus universiteto specialistai dalijosi, kad vabalams išgyventi padeda ne tik klimato kaita, bet ir žmonių įprotis daugiau šildytis. Juk žiemą tradicinėje kaimo troboje tikrai nebūdavo pastovi +20 °C temperatūra. Net jei ir nešiltini palėpės, negyveni joje, bet šildai apačioje, daugiau šilumos patenka į viršų. Kenkėjams tai lokali klimato kaita, pasikeičia mikroklimatas.

...ir padidėjusi vasaros drėgmė

Vasarą turime didelę drėgmę. Net ir ši vasara, kuri atrodytų tradiciškesnė, yra labai drėgna . Kai santykinė oro drėgmė pakyla daugiau negu 60%, derinyje su temperatūra atsiranda tobulos sąlygos plisti puviniams, pelėsiams. Tą žmonės gali pastebėti ir buitiškai – kai kažką neatsargiai paliekame virtuvėje, nevediname vonios. Tas pats vyksta ir su paveldo pastatais. Tik juose puvėsis išplinta į konstrukcijas ar pvz., vertingą sieninę tapybą.

Freepik nuotr.

Lietus mūsų šalyje nestebina, bet dabar liūtys intensyvesnės. Paveldo pastatai, ypač tradicinė architektūra, statyta, ištobulinta per šimtmečius, buvo pritaikyta lėtai besikeičiančiam klimatui. Turime tradicinių pastatų be lietaus vandens nuvedimo sistemos, arba lietvamzdžiai būna per maži. Kai dauguma tų pastatų buvo tvarkomi restauruojami prieš dešimtmetį ar du, lietvamzdžiai būdavo sumažinami, tad dabar yra dvigubai blogiau. Žiemą, kai užšąla ir atšyla, jie dažnai užsikemša, o vasarą, kai yra didžiulės liūtys, jie nebesurenka tokio kiekio vandens ir jis bėga visur, kur jam nereikėtų, t. y. drėkina pamatus, taškosi ant fasadų.

Švedai yra pastebėję tą patį. Jų specialistai dalijosi, kaip buvo priimtas sprendimas Örebro pilyje (labai svarbioje ir garsioje) keisti lietaus vandens nuvedimo sistemą. Jie pamatė kad, tai, kas veikė 200 metų, šiandien nebeveikia ir nebeužtikrina efektyvumo. Pastatui daroma žala, tad reikia priimti savalaikius sprendimus.

Dar yra vėtros. Retai Lietuvoje skraido stogai, bet jei stoge yra kokių trūkumų, tai gali paveikti. Prieš keletą metų Katedros stogo skardą vėjas suvyniojo į rulonus. Tai reta Lietuvoje, visi buvo nustebę. Kas dažniau atsitinka – virsta medžiai. Specialistai su mumis dalijosi, kad dėl nepakankamai šaltų žiemų, medžiai „nepailsi“. Kai kurių želdynų šaknų sistema silpnėja, todėl virsta. Taip pat jie virsta ir dėl jau minėtų kenkėjų, kurių daugėja dėl klimato pokyčių. Tokiu atveju atsiranda grėsmė žmonėms, pastatams. Galiausiai grėsmė ir istoriniams želdynams. Juk parkas, miškas patys savaime yra vertingi.

Visgi dar nėra lengva atskirti, kas mūsų šalyje yra paveikta būtent klimato kaitos, nes gamtos reiškiniai vyksta taip pat, tik intensyviau.

Ryškiausias klimato kaitos poveikis paveldui: užsienio pavyzdžiai

Pasauliniu lygmeniu, tarptautinėse konferencijose pirmiausia minimas šylantis klimatas ir su tuo susiję ekstremalūs reiškiniai. Vienokį poveikį tai turi pavyzdžiui kalnų vietovėms, kuriose sparčiai tirpsta ledynai formuodami ledo ežerus ir keldami potvynių riziką. Pavyzdžiui, Himalajų ir Tian Šanio kalnų grandinėje yra ištirpę virš 65 procentų ledyno. Tai keičia geologinę, biologinę ir estetinę vietovės sanklodą bei vietos gyventojų gyvenimo būdą, tradicijas.

Šylantis klimatas drastiškai keičia bioįvairovę istoriniuose parkuose ar vandens ekvatorijose. Ryškiausias pavyzdys – Australijos Didysis koralinis rifas, kurio nykimą taip pat stiprina ir vandenynų rūgštėjimas, kintantis vandens lygis ir, žinoma, kylanti temperatūra.

Vandens lygio kilimas yra dažniausiai minimas aspektas, nes tai tikrai aktualu ne tik visoms pakrančių vietovėms, bet ir miestams, kuriuose teka upės (pvz., potvynio rizikos nuolat kyla Londono Temzės upėje ar pietų Prahos Vltava upėje).

Cristinos Gottardi nuotr.

Žinoma, ryškiausias pavyzdys yra Venecija, kurios ateitis yra labai trapi. Venecijos savivalda deda dideles pastangas, siekdama suvaldyti potvynių keliamą žalą – įrengta sudėtingų inžinerinių sprendimų pareikalavusi užtvankos potvynių barjerų sistema. Poveikį patiria ir kelios Pasaulio paveldo vietovės Norvegijoje, esančios salose, taip pat Bergeno istorinis kvartalas šioje šalyje.

Lietuvoje vandens kilimas turėtų būti aktualus Kuršių nerijoje, bet kaip minėjau, Lietuvoje kol kas dar į tai žiūrima ramiai, didelio pokyčio neturime. Pernai vykusiame CVI [Klimato pažeidžiamumo indekso (angl. Climate Vulnerability Index)] seminare Kuršių nerijoje buvo kalbama apie vandens kilimą, bet kiti specialistai labiau pabrėžia vėjo įtaką krantų erozijai. Su klimato kaita susijusios priežastys visada yra labai kompleksinės.

Sutelktinės pastangos reaguoti į paveldo situaciją

Klimato kaitos klausimas aktuali tema daugelyje tarptautinių organizacijų. UNESCO rengia strateginius dokumentus, įgyvendina įvairias iniciatyvas, leidžia metodinius leidinius, ICOMOS sprendžia per atskiras darbo grupes. Dažnai projektai vykdomi per dvišales, trišales partnerystes, kur yra matomi gerieji pavyzdžiai, perimama patirtis. Lietuva orientuojasi į Šiaurės šalių, Škotijos patirtis, kad galėtume jas perimti, adaptuoti.

Tik svarbu pažymėti, kad daugelis tų tarptautinių iniciatyvų yra žinių, gebėjimų stiprinimas, o tai dažniausiai nėra privaloma. Išskyrus ES reguliavimą, kuris labiau orientuotas į globalią klimato kaitą, CO2 emisijas ir pan. Ilgalaikėje perspektyvoje tai, žinoma, svarbu ir paveldui, bet šiai dienai jam yra ir svarbesnių klimato kaitos veiksnių. Kadangi daugelis iniciatyvų nėra privalomos, tik nuo kiekvienos šalies priklauso, kiek tai bus perimta į nacionalinę teisę, o tada į praktinį įgyvendinimą.

Kuršių nerija.

Renatos Kilinskaitės

nuotr.

 

Lietuvoje to susišnekėjimo tarp institucijų dar trūksta. Esamas pasidalijimas tarp Aplinkos ir Kultūros ministerijų. Aplinkos ministerijos požiūris globalesnis, žiūrima į bendrą paveikslą, kuriame atsiranda tokių kuriozų, kad kova su klimato kaita yra suredukuojama iki energetinio efektyvumo. Viskas baigiasi tuo, kad per aplinkui, pvz. Finansų ministeriją ateina nurodymas šiltinti paveldo pastatus iš lauko, iš vidaus, kur yra įvairūs lipdiniai, įvairios vertybės tam, kad būtų pagerintas efektyvumas.

Reikalingas lankstesnis požiūris. Ne taikyti kokias stiprias išimtis, nereaguojant į klimato kaitą, bet tiesiog ieškant individualizuotų sprendimų. Kas tinka standartiniam pastatui ar teritorijai, gali netikti paveldui.

Dar prieš kokį 10-metį Lietuvoje mums ši tema net atrodė juokinga. Net paveldo specialistai dalindavosi: „pagaliau turėsime vasarą, mažiau už šildymą mokėsime“. Dabar ši problema jau yra pripažįstama, tikrai esama žingsnių į priekį, bet praktikos, tyrimų, stebėjimų, metodikų dar nėra. Jei kalbama apie tvarkybą, nėra apgalvojama, kaip tas klimato kaitos grėsmes sušvelninti. Tai specifinė, bet kartu plati sritis; reikia žinių, tarptautinių patirčių perkėlimo. Juo labiau, kad ir kitose šalyse daug procesų dar vyksta bandymo stadijoje. Gali pakeisti lietvamzdžius ir žinai, kad jie geriau veiks, bet nežinai, ar po 10 metų to užteks.

Klimato kaitos padariniai Lietuvos paveldui: artimiausios tendencijos

Pagrindinė grėsmė yra paveldo praradimas. Ne visas objektas, bet tam tikros autentiškos dalys. Klimato kaita mūsų krašte spartina nykimą. Susidaro palankios sąlygos puvimui. Pavyzdžiui, patekus į pastatą vandens, anksčiau jis ten išdžiūdavo ir tas pats defektas, kuris anksčiau iki grėsmingo lygio išplisdavo per kokius 30 metų, dabar gali išplist per 10 ar net 5 metus. Šis greitėjimas yra pagrindinė problema.

Gedimino kalnas slenkančiais šlaitais. Augusto Didžgalvio nuotr.

Šalies paveldosaugininkų bendruomenė dar nėra pasiruošusi. Bet tą patį galiu pasakyti ir apie save. Žinau, kad reikia nedelsiant spręsti problemas, nes su tuo dirbu. Kartu tam ir stipriai advokatauju, labai tuo tikiu.

Esama ir konceptualių problemų. Jei matome šimto ar kelių šimtų metų autentišką stogą, kuris yra be lietaus vandens nuvedimo sistemos arba ji per mažai išsikišusi ir matome, kad neveikia, ką tuomet turėtume daryti? Ar dažniau tvarkyti ir keisti pažeistas dalis neautentiškomis ar keisti visą istorinį dizainą? Čia jau susiduriame su konceptualiomis problemomis – paveldo apsaugos ir autentiškumo. Kas yra svarbiau – medžiaga ar forma? Recepto nėra. Kiekvienu atveju reikia žiūrėti individualiai.

Medžio meistas

restauruoja langų rėmus.

Vilniaus m. savivaldybės

nuotr.

 

Kuo gali prisidėti kiekvienas gyventojas?

Konkretus veiksmas, kaip gyventojai gali užkirsti kelią paveldo irimui – pastatų priežiūra. Tai galioja ne tik oficialiems paveldo pastatams, bet visiems – ir naujiems, ir seniems pastatams. Pastatų problemos atsiranda ne tik dėl klimato kaitos, bet tai padidina tikimybę neigiamų procesų spartėjimui.

Įvairios talkos galėtų būti dar vienas įsitraukimo būdas. Tik šiuo atveju yra apribojimų, ką gali daryti žmonės, kurie nėra specialistai. Ši vasara yra ypatingai palanki žalumynams, o augalai nėra visada palankūs pastatams, nekilnojamam kultūros paveldui. Šienavimas, mažų augaliukų šalinimai tikrai yra tai, ką gali daryti visi ir tai tikrai galėtų vykti talkų forma.

Kuršių nerijoje slenkantys šlaitai buvo sustiprinti, pertvarkyti žmonių darbo pastangomis. Atsiranda įvairių darbų, kuriems atlikti nereikia didelio profesionalumo. Vadovaujant specialistams, prie tokių talkų galėtų prisidėti kiti žmonės. Prieš šimtus metų tokius atsodinimus darė protėviai, tad tokiu būdu būtų atgaivinama ir kultūrinė tradicija.