Byloje Teismas nagrinėjo kaimyninių sklypų savininkų ginčą dėl nuotekų tinklų, įrengtų per arti sklypo ribos, ir dėl galimo atstumo nesilaikymo iki šachtinio šulinio. Ieškovas siekė, kad atsakovai savo lėšomis pašalintų dalį nuotekų ir vandentiekio tinklų, nes, jo teigimu, jie buvo įrengti mažesniu nei 1 metro atstumu nuo jo sklypo ribos, o nuotekų tinklai – ir mažesniu nei 10 metrų atstumu nuo jo sklype esančio šachtinio šulinio. Tačiau visų instancijų teismai ieškinį atmetė, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko šiuos sprendimus galioti.

Šios bylos esmė – teismo atsakymas į klausimą, ar kiekvienas minimalaus atstumo nesilaikymas turi būti vertinamas formaliai, kaip savaime sukeliantis pareigą pašalinti statybos padarinius.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai pabrėžė, kad Civilinio kodekso negalima taikyti mechaniškai. Teismas priminė ankstesnę praktiką, pagal kurią labai nedideli nukrypimai nuo teisės aktuose nustatytų atstumų gali būti laikomi mažareikšmiais, jeigu jie realiai nepažeidžia nei viešųjų tikslų, nei kaimyninio sklypo savininko teisių.

Anot AVOCAD teisininkės, ši nutartis yra svarbi tuo, kad dar kartą parodo – ginčai dėl statybų ir inžinerinių tinklų negali būti sprendžiami vien pagal liniuotę.„Kasacinis teismas šioje byloje aiškiai pasakė, kad vien formalus kelių centimetrų neatitikimas dar nereiškia, jog statyba tampa neteisėta. Vertinama ne tik pati paklaida, bet ir jos reikšmė – ar ji realiai pažeidžia kaimyno teises, ar paneigia teisės aktų saugomus tikslus“, – sako K. Šemeklytė.

Reikšmingi buvo ne dabartiniai, o statybos užbaigimo metu buvę duomenys

Byloje didelę reikšmę turėjo klausimas, kokie atstumai turi būti vertinami – dabartiniai ar tie, kurie egzistavo statybos užbaigimo metu.

Ieškovas rėmėsi vėlesniais matavimais, pagal kuriuos kai kuriose vietose atstumas nuo nuotekų tinklų iki jo sklypo ribos buvo dar mažesnis. Vis dėlto, teismai nustatė, kad sprendžiant dėl statybos teisėtumo svarbiausia yra situacija statybos užbaigimo momentu. O tuo metu nustatyti atstumai buvo 1,04 m, 0,98 m ir 0,92 m.

Tai reiškė, kad nukrypimai nuo privalomo 1 metro atstumo sudarė tik 2 ir 8 centimetrus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad tokie nukrypimai yra nežymūs ir savaime nesudaro pagrindo konstatuoti statybos neteisėtumo.„Praktikoje tai labai svarbu. Teismas akcentavo, kad negalima automatiškai remtis po kelerių metų atliktais matavimais ir iš jų daryti išvados, jog statyba buvo neteisėta nuo pat pradžių. Turi būti vertinama, kokia faktinė situacija buvo tada, kai statinys ar tinklai buvo įrengti ir statyba užbaigta“, – pabrėžia teisininkė.

Teismas neperžengė formalios logikos, bet žiūrėjo į realų poveikį

Svarbu ir tai, kad teismai vertino ne tik centimetrus, bet ir platesnį kontekstą: tinklai buvo įrengti teritorijoje, kurioje jau buvo ir kitų komunikacijų, o ieškovas nepateikė realių alternatyvų, kaip tokį tinklą būtų galima perkelti nepažeidžiant kitų interesų.Tai rodo nuoseklią teismų kryptį – net ir tada, kai tam tikras nukrypimas formaliai egzistuoja, teismas vis tiek vertina proporcingumą, realias pasekmes ir tai, ar griežčiausia priemonė iš tiesų yra pagrįsta.Pasak Kamilės Šemeklytės, ši nutartis siunčia svarbią žinią ir kaimyninių sklypų savininkams, ir statytojams: teismui neužtenka vien parodyti, kad skaičius neatitinka normos. Reikia pagrįsti, kuo tas pažeidimas yra reikšmingas, kokias realias pasekmes jis sukelia ir kodėl būtent statybos padarinių šalinimas yra proporcinga priemonė“, - teigia ji.

Kita bylos dalis buvo susijusi su ieškovo teiginiu, kad nuotekų tinklai įrengti per arti jo sklype esančio šachtinio šulinio. Vis dėlto, teismai konstatavo, kad byloje nepakako įrodymų, jog šis šulinys iš tiesų egzistavo tuo metu, kai buvo projektuojami ir tiesiami ginčo tinklai.

Ieškovas tvirtino, kad tai buvo akivaizdu, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė esminį civilinio proceso principą: kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Jei reikalavimas siejamas su tuo, kad tam tikras objektas jau egzistavo ginčui reikšmingu laikotarpiu, būtent tą aplinkybę ir reikia įrodyti.

eismas taip pat atmetė argumentą, jog šioje dalyje buvo priimtas vadinamasis siurprizinis sprendimas. LAT išaiškino, kad šachtinio šulinio egzistavimo faktas buvo viena iš pagrindinių bylos aplinkybių nuo pat pradžių, todėl ieškovas turėjo suprasti, jog ją būtina pagrįsti įrodymais.

„Tai labai aiškus priminimas, kad civilinėse bylose neužtenka vien logiško pasakojimo ar įsitikinimo savo teisumu. Jeigu reikalavimas grindžiamas konkrečia faktine aplinkybe – pavyzdžiui, kad šulinys jau stovėjo iki tinklų įrengimo, – tą aplinkybę reikia įrodyti. Kitaip tariant, procesinė pareiga įrodinėti niekur nedingsta net ir tada, kai šaliai atrodo, kad faktas yra savaime suprantamas“, – atkreipia dėmesį AVOCAD teisininkė.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis aktuali visiems, kurie susiduria su kaimyninių sklypų ribomis, komunikacijų įrengimu, rekonstrukcijomis ar ginčais dėl statybų teisėtumo. Viena vertus, ji patvirtina, kad teismai gina nuosavybės teisę ir teisės aktuose nustatytus atstumus. Kita vertus, ši apsauga nėra absoliučiai formali – labai nedideli, realios žalos nesukeliantys nukrypimai gali būti vertinami kaip mažareikšmiai.

Ginčo sėkmę lemia ne vien tai, ar pavyksta parodyti formalų neatitikimą, bet ir tai, ar šalis geba tiksliai pagrįsti, kada pažeidimas atsirado, koks jo mastas, kokias teises jis realiai pažeidžia ir kokios teisinės pasekmės turėtų būti taikomos.„Iš praktinės pusės tai labai naudinga byla. Ji parodo, kad ginčuose dėl minimalių atstumų svarbu ne tik normos tekstas, bet ir įrodymai, laiko momentas bei proporcingumo vertinimas. O tai reiškia, kad tiek planuojant statybas, tiek ruošiantis ginčui būtina labai kruopščiai įsivertinti faktines aplinkybes ir įrodymų bazę“, – apibendrina K. Šemeklytė.