Anot teisininkės, vienas labiausiai lauktų „Proveržio paketo“ pakeitimų – reikalavimo, kuris numato į teritorijų planavimo dokumentus įtraukti atsinaujinančių energetikos išteklių objektų statybą, atsisakymas. Iki „Proveržio paketo“ įsigaliojimo tokius objektus buvo leidžiama statyti tik tose konkrečiose vietovėse, kurios numatytos teritorijų planavimo dokumentuose. Ir nors atrodytų, jog pakeitimas turėjo pagelbėti, jis vis dar kelia bene daugiausiai klausimų.

„Šiuo metu teisė nuspręsti, ar atsinaujinančių išteklių energetikos objektų statyba konkrečioje vietovėje galima ar ne, palikta atitinkamos savivaldybės administracijai, kuri išduoda leidimą elektrinių įrengimui ir statybai. Todėl dažnu atveju energetikos vystytojai tampa savivaldybės administracijų tarnautojų ir prieš dešimtmečius patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų „įkaitais“, įrodinėdami, kad saulės šviesos ir vėjo elektrinės gali būti statomos ir tose vietovėse, kuriose konkrečių teritorijų planavimo dokumentuose šių objektų statyba nėra numatyta“, – aiškina V. Varnaitė.

Taip pat pasitaiko ydingų atvejų, kai savivaldybės administracija neišduoda patvirtinimo apie elektrinių statybos galimumą privačiuose žemės sklypuose vien dėl tos priežasties, kad jų statyba atitinkamoje vietovėje nenumatyta prieš dešimtmetį ar net seniau iki „Proveržio paketo“ įsigaliojimo patvirtintuose teritorijų planuose, sako vyresnioji teisininkė.

„Įrodinėti tiesą neretai tenka dėl to, kad pakeisti patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus ir jų sprendinius praktikoje yra bene neįgyvendinama procedūra dėl sudėtingų teritorijų planavimo dokumentų keitimo, derinimo ir viešinimo procesų.“

Ji priduria, kad padėtį taip pat sunkina ir skirtinga procesus reguliuojančių institucijų nuomonė.

„Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija viešai yra paskelbusi, jog savivaldybės neturėtų drausti atsinaujinančių išteklių energetikos objektų statybų, vadovaujantis tik tuo, kad pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus tose teritorijose elektrinių statybos nėra numatytos. O Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos teigimu, tokių objektų statyba galima išskirtinai tik tokiuose dokumentuose nurodytose vietovėse“.

Portalo STATYBUNAUJIENOS.LT nuotr.

Kas teisus?

Teisininkės teigimu, taisyklė aiški ir konkreti – reikėtų vadovautis teisės aktuose numatytomis tvarkomis.

„Šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato, kad atsinaujinančių išteklių energetikos statiniai gali būti statomi tik tose teritorijose, kuriose šių objektų statyba numatyta teritorijų planavimo dokumentuose. Tokio reikalavimo sąmoningai atsisakyta, siekiant paskatinti didesnės Lietuvos teritorijos dalies naudojimą žaliosios energetikos plėtrai“, ­– dėsto V. Varnaitė.

Tiesa, anot teisininkės, reikėtų nepamiršti, kad atsinaujinančių išteklių energetikos objektai negali būti įrengiami bet kur.

„Šių objektų statybos galimumas turi būti siejamas su tuo, ar jų statyba ir eksploatacija nepažeidžia aplinkosaugą, žemės naudojimą, nacionalinį saugumą ir poveikį aplinkai reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, draudžiančių ar ribojančių tokių objektų statybą atitinkamose vietovėse“, – pabrėžia COBALT vyresnioji teisininkė.

Institucijos neturėtų aiškinti teisės aktų taip, kad tai konkuruotų su pačia aiškinama teisės norma ar nustatytų naujus, joje nenumatytus jos taikymo ribojimus, priduria teisininkė.

Ar tai trukdo atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrai Lietuvoje?

„Nors atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra – vienas svarbiausių Lietuvos strateginių uždavinių, kuris numatytas ir „Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje“, tačiau, žvelgiant į situaciją, gali kilti klausimas, ar Lietuvoje galiojanti teisinė bazė iš tiesų yra palanki atsinaujinančių išteklių energetikos vystymui“, – sako V. Varnaitė.

Energetikos vystytojai, investuojantys į atsinaujinančių išteklių energetiką, viliasi, kad įgaliotos valdžios institucijos veiks įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka – tinkamai vykdys teisės aktuose numatytas procedūras, o institucijų priimami sprendimai bus pagrįsti ir jų turinys atitiks teisės normų reikalavimus.

Todėl, anot teisininkės, svarbu užtikrinti ne tik atsinaujinančių išteklių energetikos vystymui palankų teisinį reguliavimą, bet ir tinkamą galiojančių teisės aktų taikymą.

„Taikant teisės normų nenumatytus ribojimus atsinaujinančių išteklių energetikos objektų statybai, yra pažeidžiami Lietuvos žaliosios energetikos tikslai bei Europos Sąjungos valstybėms narėms keliami siekiai dėl atsinaujinančios energijos gavybos didinimo. O tai neabejotinai mažina privačių investicijų pritraukimą žaliosios energetikos projektų vystymui bei apskritai kelia klausimą, kas atlygins prarastas investicijas privatiems asmenims, kuriems dėl nepagrįsto ir netinkamo valstybės viešojo administravimo subjektų įstatymų aiškinimo ir taikymo yra užkertama galimybė pasinaudoti teisėmis vystyti atsinaujinančių išteklių energetiką“, – sako V. Varnaitė.