Pirmiausia, reikia pabrėžti, kad populiarus įsitikinimas esą pietų pertrauka yra darbo laikas, nėra teisingas. Darbo kodeksas ją priskiria poilsio laikui – pietų pertrauka skirta pailsėti ir pavalgyti, jos metu darbuotojas gali palikti darbovietę. Todėl vien tai, kad darbuotojas per pietų pertrauką, tarkime, pietaudamas restorane išgeria alaus, savaime dar nereiškia, kad jis vartoja alkoholį darbo metu.

Tačiau tokia problema gali iškilti pietums pasibaigus ir darbuotojus grižus prie darbo, jei teisės aktais jam leidžiama etilo alkoholio koncentracija yra 0,2 promilės. Kiek didesnė – 0,4 promilių – riba yra leidžiama, kai alkoholis vartojamas pagal protokolo reikalavimus arba jo vartojimas susijęs su gamybos, technologiniu ar kitu procesu pagal darbdavio nustatytus reikalavimus.

Todėl universalaus atsakymo, kad „vieną mažą alaus“ per pietus tikrai galima, nėra. Teisė nenustato „saugaus“ išgertų bokalų skaičiaus. Alkoholio koncentracija organizme priklauso nuo įvairių individualių aplinkybių. Darbuotojui turėtų rūpėti, kad grįžus į darbą nebūtų viršyta jam taikoma leistina alkoholio koncentracija. Be to, būtina įvertinti ir darbovietėje galiojančias vidaus taisykles, nes darbdavys gali būti nustatęs dar griežtesnius, nulinės tolerancijos reikalavimus dėl alkoholio vartojimo.

Taigi praktiškas atsakymas biuro darbuotojui būtų toks: pietų pertrauka yra poilsio, ne darbo laikas, tačiau bokalas alaus per pietus nėra leidimas grįžti į darbą išgėrus. Reikia vertinti ne bokalų skaičių, o tai, ar darbuotojas grįžęs į darbą atitinka jam taikomus įstatyminius ar darbdavio nustatytus blaivumo reikalavimus.