Todėl svarbiausias klausimas šiandien – ne vien kiek didės atlyginimai, bet kas šį augimą finansuos ir ar didesnis skaičius algalapyje virs realiu gyvenimo lygio pagerėjimu.

Lietuvos ekonomikos ir darbo rinkos rodikliai 2026 metų viduryje atrodo palankiai. Eurostato įverčiu, antrąjį ketvirtį Lietuvos BVP buvo 3,8 proc. didesnis negu prieš metus, o tempas buvo sparčiausias tarp penkiolikos ES valstybių. ES ekonomika per metus augo 1,2 proc. Palyginti su pirmuoju ketvirčiu, Lietuvos ekonomika padidėjo 1,7 proc., o ES vidurkis siekė 0,5 proc.

Darbo užmokesčio statistika taip pat išlieka pozityvi. Lietuvos banko vertinimu, 2026 metų I ketvirtį vidutinis bruto darbo užmokestis per metus padidėjo 9,3 proc. Viešajame sektoriuje augimas siekė 11,1 proc., privačiajame sektoriuje – 8,5 proc. Lietuvos bankas prognozuoja 8,7 proc. vidutinio darbo užmokesčio augimą 2026 metais, 6,9 proc. – 2027 metais ir 7,2 proc. – 2028 metais. Finansų ministerijos scenarijus numato atitinkamai 7,9 proc., 6,1 proc. ir 5,7 proc. augimą.

Tačiau bendras atlyginimų augimas neatsako į svarbiausią klausimą: kam atlyginimai auga sparčiausiai, kam jų augimas beveik sustojo ir iš kokių šaltinių įmonės finansuos didėjančias darbo sąnaudas?

Vienų darbuotojų pajamas kelia minimaliosios mėnesinės algos didinimas, kitų atlyginimus lemia valstybės biudžetas ir kolektyvinės sutartys. Retų specialistų pajamas didina tarptautinė konkurencija dėl kompetencijų. Tačiau didelė privataus sektoriaus darbuotojų dalis lieka priklausoma nuo konkrečios įmonės pardavimų, našumo ir pelningumo.

Slepia skirtingas darbo rinkas

Vidutinis darbo užmokestis yra svarbus makroekonominis rodiklis, bet jį veikia visų darbuotojų pajamos, įskaitant labai didelius atlyginimus. Mediana rodo kitą dalyką – viduryje esančio darbuotojo darbo užmokesčio lygį. Todėl vertinant tipinio darbuotojo padėtį šių rodiklių negalima mechaniškai sutapatinti.

Bendrovės „Day Q Analytics" pagal viešus „Sodros" duomenis parengti įmonių darbo užmokesčio medianų reitingai rodo nevienodą atlyginimų raidą. Duomenų istorija apima 453 mažmeninės prekybos, 535 didmeninės prekybos ir 1 563 apdirbamosios gamybos įmones. 2026 metų duomenis pateikė 442 mažmeninės prekybos, 535 didmeninės prekybos ir 1 509 apdirbamosios gamybos įmonės.

Nuo 2019 iki 2026 m. mažmeninės prekybos įmonių medianų vidurinė reikšmė padidėjo 78,2 proc. – iki 1 634 Eur. Didmeninėje prekyboje ji išaugo 74,3 proc. – nuo 1 458 iki 2 541 Eur, o apdirbamojoje gamyboje pakilo 72,6 proc. – nuo 1 157 iki 1 997 Eur.

Vis dėlto 2026 metų augimo tempas jau gerokai lėtesnis. Mažmeninėje prekyboje sektoriaus mediana per metus padidėjo 4,4 proc., apdirbamojoje gamyboje – 4,8 proc., didmeninėje prekyboje – 5,0 proc. Tai reiškia, kad ankstesnis beveik dviženklis atlyginimų augimas šiuose sektoriuose baigėsi.

Be to, bendras sektoriaus augimas neapima visų įmonių. Apdirbamojoje gamyboje palyginamus 2025 ir 2026 metų duomenis turėjo 1 483 įmonės, iš jų 330, arba 22,3 proc., mediana buvo mažesnė negu 2025 metais. Didmeninėje prekyboje mažėjimas užfiksuotas 128 iš 529 įmonių, arba 24,2 proc., o mažmeninėje prekyboje – 70 iš 434 įmonių, arba 16,1 proc.

Mažesnė mediana savaime neįrodo, kad darbdavys sumažino bazines algas. Pokytį gali lemti premijos, priedai, viršvalandžiai, darbuotojų sudėties pasikeitimas ar geriau apmokamų specialistų išėjimas. Tačiau duomenys rodo, kad bendras atlyginimų kilimas nėra vienodas ir dalyje įmonių vidurinio darbuotojo draudžiamosios pajamos neauga.

Todėl šalies vidutinis darbo užmokestis gali augti beveik 9 proc., bet tipinės prekybos ar gamybos įmonės mediana didėja apie 5 proc.

Beveik pusei darbuotojų – iki 2 tūkst. Eur bruto

2026 metų gegužės „Sodros" duomenys apėmė 1 183 360 apdraustųjų, kurie per mėnesį dirbo ne mažiau kaip 30 dienų. Didžiausią grupę sudarė darbuotojai, kurių bruto darbo užmokestis siekė nuo 1 501 iki 2 000 Eur – tokių buvo 233 980. Nuo 1 154 iki 1 500 Eur uždirbo 190 850 žmonių, o minimalųjį darbo užmokestį, iki 1 153 Eur arba mažiau, gavo 144 670 darbuotojų.

Iki 2 000 Eur bruto uždirbo 569 500 žmonių, arba 48,1 proc. analizuotų darbuotojų. Iki 2 500 Eur gavo 744 680 žmonių, arba 62,9 proc. Virš 10 000 Eur uždirbo 10 530 žmonių, arba 0,9 proc., o virš 15 000 Eur – 3 080 žmonių, arba 0,3 proc. Nuo sausio iki gegužės paskutinės grupės darbuotojų skaičius padidėjo nuo 2 720 iki 3 080, arba 13,2 proc.

Šie duomenys nėra perskaičiuoti į viso darbo laiko ekvivalentą, todėl žemiausiose pajamų grupėse gali būti ne visą darbo laiką dirbančių žmonių, ligos ar kitų nedraudiminių laikotarpių bei kelių darboviečių poveikis. Vis dėlto pasiskirstymas rodo, kad bendro šalies vidurkio augimas neapibūdina daugumos darbuotojų pajamų lygio.

Tie patys sektoriai – skirtingi atlyginimai

Apdirbamojoje gamyboje 2026 metų darbo užmokesčio mediana viršijo 2 000 Eur 746 įmonėse, arba 49,4 proc. visų įmonių. Tik 21 įmonėje, arba 1,4 proc., mediana viršijo 4 000 Eur. Dešimties daugiausiai mokančių įmonių medianų vidurkis siekė 4 971 Eur ir sektoriaus medianą viršijo 2,5 karto. Lyderių grupėje dominuoja lazerių, fotonikos, elektronikos, kosmoso ir gynybos veiklos.

Didmeninėje prekyboje darbo užmokesčio lygis aukščiausias iš trijų nagrinėtų sektorių – 2026 metų mediana siekė 2 541 Eur. Dešimties lyderių medianų vidurkis siekė 7 942 Eur ir sektoriaus medianą viršijo 3,1 karto. Didmeninės prekybos viršūnę formuoja tarptautinės farmacijos, chemijos ir technologijų bendrovės, konkuruojančios pasaulinėje specialistų rinkoje.

Mažmeninėje prekyboje sektoriaus mediana siekė 1 634 Eur, tačiau 165 įmonėse, arba 37,3 proc., ji nesiekė 1 500 Eur. Dešimties daugiausiai mokančių įmonių medianų vidurkis siekė 4 835 Eur, o reitingo apačios dešimtuko vidurkis sudarė 812 Eur. Skirtumas – beveik šeši kartai.

Maisto prekyboje „Lidl" mediana siekė 2 087 Eur, „Norfos mažmenos" – 2 008 Eur, „Iki Lietuvos" – 1 508 Eur, „Maxima LT" – 1 487 Eur, „Rimi Lietuvos" – 1 414 Eur. Mados mažmenoje atlygio lygis daug mažesnis: „Lindex" mediana siekė 866 Eur, „Apranga MLT" – 947 Eur, „Apranga SLT" – 985 Eur, „LPP" – 1 183 Eur.

Šie skirtumai rodo, kad vienas sektoriaus pavadinimas gali slėpti kelias atskiras darbo rinkas. Vienur atlyginimus kelia technologinis sudėtingumas, tarptautinės rinkos ir aukšta pridėtinė vertė, kitur jie lieka priklausomi nuo darbo laiko, darbo organizavimo ir konkrečios įmonės finansinių galimybių.

Didžiausia rizika tenka darbo rinkos viduriui

Sparčiausiai atlyginimai auga trims grupėms. Pirmoji – mažiausiai uždirbantys darbuotojai. 2026 metais minimalioji mėnesinė alga padidėjo nuo 1 038 iki 1 153 Eur, arba 11,1 proc. 2027 metais ji sieks 1 245 Eur – didės 92 Eur, arba 8 proc. Sprendimas tiesiogiai palies apie 140 tūkst. visą ir ne visą darbo laiką dirbančių žmonių.

Antroji grupė – dalis viešojo sektoriaus darbuotojų, kurių atlyginimų raidą lemia valstybės biudžetas, kolektyvinės sutartys ir administraciniai sprendimai. Trečioji – reti ir aukštą pridėtinę vertę kuriantys specialistai, kurių atlyginimus didina ribota pasiūla ir tarptautinė konkurencija.

Sudėtingiausioje padėtyje gali atsidurti vidutinės kvalifikacijos privataus sektoriaus darbuotojai: kvalifikuoti gamybos darbuotojai, apskaitos specialistai, logistikos koordinatoriai, administratoriai, parduotuvių pamainų vadovai, klientų aptarnavimo darbuotojai ir dalis vidurinės grandies vadovų.

Jų atlyginimai jau didesni už minimaliąją mėnesinę algą, todėl jos didinimas jų tiesiogiai nepaliečia. Tačiau jų kompetencijos ne visada tokios retos, kad darbdavys būtų priverstas mokėti didelę rinkos premiją. Tokiu atveju atlyginimų augimas lieka priklausomas nuo konkrečios įmonės finansinių galimybių.

Skirtumas tarp nekvalifikuoto ir kvalifikuoto darbo atlygio mažėja, nors atsakomybės, patirties ir užduočių sudėtingumo skirtumai išlieka. Finansinių galimybių neturinti įmonė minimaliosios mėnesinės algos padidinimą gali kompensuoti lėčiau didindama vidutinių pareigybių atlyginimus. Ilgainiui darbuotojai gali nebematyti pakankamos finansinės naudos mokytis sudėtingesnio darbo ar prisiimti papildomą atsakomybę.

Silpnoji vieta – našumas

EBPO 2025 metų Lietuvos ekonomikos apžvalgoje nurodė, kad spartus darbo užmokesčio augimas didino bazinės infliacijos spaudimą ir vienetines darbo sąnaudas. Organizacijos vertinimu, darbo užmokesčiui prekybiniame sektoriuje augant sparčiau už našumą, silpnėja sąnaudų konkurencingumas, o eksportuojančiai įmonei darbo sąnaudų augimą sunku perkelti į kainas.

Europos Komisijos 2026 metų Lietuvos ataskaitoje nurodyta, kad šalies darbo našumas, skaičiuojamas pagal per darbo valandą sukuriamą BVP perkamosios galios standartais, 2024 metais siekė 70,4 proc. ES vidurkio. Tuo pačiu metu BVP vienam gyventojui buvo pasiekęs 87 proc. ES vidurkio.

Europos Komisijos duomenimis, Lietuvos valandinis darbo našumas 2022 metais sumažėjo 2,7 proc., 2023 metais – dar 1,6 proc., o 2024 metais padidėjo tik 0,3 proc. Vienetinės darbo sąnaudos per valandą tuo pačiu metu išaugo 14,9 proc. 2022 metais, 12,2 proc. 2023 metais ir 5,6 proc. 2024 metais. 2025 metų Europos Komisijos įvertis siekė 6,1 proc.

Darbuotojų trūkumas kelia atlyginimus, tačiau pats savaime našumo nepadidina. Įmonė priversta mokėti daugiau už tokį patį darbo rezultatą, kai tinkamo specialisto rinkoje nėra. Ilgesnį laiką išliekantis skirtumas tarp darbo sąnaudų ir našumo didina spaudimą kainoms, pelningumui ir investicijoms.

Regionai ir būsimas spaudimas

Atlyginimų augimo galimybės skiriasi ir tarp Lietuvos regionų. Europos Komisijos duomenimis, Vilniaus apskrityje BVP vienam gyventojui 2024 metais sudarė 133 proc. ES vidurkio, Kauno apskrityje – 86 proc., Klaipėdos apskrityje – 76 proc., o kitose apskrityse neviršijo 60 proc.

Pagal Europos Komisijos regioninio priedo metodiką Lietuvos našumo vidurkis siekė 82 proc. ES vidurkio, Vilniaus apskrities – 110 proc., Kauno apskrities – 78 proc., Klaipėdos apskrities – 73 proc. Marijampolės, Utenos, Alytaus ir Tauragės apskričių rodiklis buvo apie 60 proc. arba mažesnis. Šių rodiklių negalima tiesiogiai sutapatinti su nacionaliniu 70,4 proc. našumo rodikliu, nes jų metodika ir teritorinis lygmuo skiriasi.

Vilniuje sutelkta daugiau tarptautinių bendrovių, finansų, technologijų, mokslinių tyrimų ir aukštos kvalifikacijos darbo vietų. Mažesniuose regionuose didesnę užimtumo dalį sudaro tradicinė gamyba, prekyba ir viešosios paslaugos. Todėl vienodas procentinis atlyginimų didinimas skirtinguose regionuose darbdaviams sukelia nevienodą finansinę naštą.

2027 metais ekonomikos augimas turėtų sulėtėti. Lietuvos bankas prognozuoja 2,0 proc., o Finansų ministerija – 2,3 proc. bendrojo vidaus produkto augimą. Tačiau darbo užmokestis pagal šias prognozes didės nuo 6,1 iki 6,9 proc., o minimalioji mėnesinė alga pakils iki 1 245 Eur.

Demografinis spaudimas taip pat neišnyks. EBPO prognozuoja, kad nuo 2022 iki 2050 metų Lietuvos darbingo amžiaus gyventojų skaičius gali sumažėti apie 30 proc. Toks pokytis be papildomų politikos priemonių iki 2050 metų sumažintų Lietuvos BVP ir eksportą maždaug 10 proc.
Kas už tai sumokės?

Tvariausias atlyginimų finansavimo šaltinis yra darbo našumo augimas. Našumui neaugant, įmonė turi tris pagrindinius pasirinkimus: darbo sąnaudų augimą perkelti vartotojui aukštesnėmis kainomis, atlyginimus didinti mažesnio pelno sąskaita arba darbuotojų poreikį mažinti neužpildant atsilaisvinusių vietų, jungiant funkcijas ir dalį užduočių perduodant technologijoms.

Prekyboje darbuotojų poreikį jau mažina savitarnos kasos, elektroninės kainų etiketės ir automatizuoti sandėliai. Gamyboje diegiami robotai ir automatinė kokybės kontrolė. Administracinėse veiklose pasikartojančias užduotis perima programinė įranga ir dirbtinio intelekto sprendimai.

Didžiausia grėsmė nėra visuotinis atlyginimų mažėjimas. Oficiali statistika ir prognozės tokio scenarijaus nerodo. Didesnė rizika kyla darbo vietoms, kurių sukuriama vertė nepadengia augančios jų kainos. Tokios pareigybės gali būti sujungtos, automatizuotos arba neatkurtos darbuotojui išėjus.

Lietuvos problema nėra per lėtas bendras darbo užmokesčio augimas. Ji slypi augimo šaltiniuose ir pasiskirstyme. Mažiausius atlyginimus kelia minimalioji mėnesinė alga, viešojo sektoriaus pajamas veikia valstybės biudžeto sprendimai, aukštos kvalifikacijos specialistų atlyginimus didina ribota jų pasiūla ir tarptautinė konkurencija, o vidutinės kvalifikacijos privataus sektoriaus darbuotojų pajamos lieka priklausomos nuo konkrečios įmonės našumo, pardavimų ir pelningumo.

Svarbiausias artimiausių metų klausimas nėra vien vidutinio atlyginimo augimo procentas. Svarbiau įvertinti, kokia šio augimo dalis bus pagrįsta didesne darbuotojo sukuriama verte. Priešingu atveju darbuotojas algalapyje matys didesnį skaičių, tačiau tik nedidelę jo dalį pajus kaip realų gyvenimo lygio pagerėjimą.