Duris iš trijų tarpusavyje susijusių bendrovių užsisakę klientai buvo sumokėję nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų siekiančius avansus. Liepos pabaigoje visos trys bendrovės pranešė apie finansinius sunkumus ir nemokumą. Nukentėjusiųjų gali būti keli šimtai, dalis jų dėl susiklosčiusios situacijos jau kreipėsi į atsakingas institucijas.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys sako, kad tokiose situacijose labai svarbu atskirti paprastą verslo nesėkmę nuo veiksmų, kurių vadovas imasi jau žinodamas apie kritinę bendrovės finansinę būklę. „Verslas savaime yra rizikinga veikla. Įmonė gali prarasti klientus, susidurti su tiekimo problemomis, patirti nuostolių ar galiausiai tapti nemoki. Vien faktas, kad verslas žlugo ir neatsiskaitė su kreditoriais, savaime nereiškia asmeninės vadovo atsakomybės. Tačiau situacija iš esmės keičiasi tuomet, kai vadovas žino arba turi žinoti, kad įmonė nebegalės vykdyti prisiimamų įsipareigojimų, tačiau toliau sudaro naujas sutartis ir priima klientų pinigus“, – sako E. Langys.

Vadovo pareiga – ne tik auginti verslą, bet ir laiku įvertinti jo būklę

Įmonės vadovo atsakomybė neapsiriboja kasdieniu veiklos organizavimu ar verslo rezultatų siekimu. Vadovas privalo veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus bendrovei, tinkamai valdyti jos turtą, vengti interesų konfliktų ir priimdamas sprendimus atsižvelgti į realią įmonės finansinę padėtį. Šios pareigos tampa ypač svarbios bendrovei susidūrus su finansiniais sunkumais. Vadovas turi vertinti, ar įmonė pajėgi laiku vykdyti savo prievoles, ar jos įsipareigojimai nėra didinami nepagrįstai ir ar naujai sudaromos sutartys iš tiesų galės būti įvykdytos.

Pasak E. Langio, praktikoje vadovas negali apsiriboti argumentu, kad tikėjosi, jog situacija pagerės. „Vadovas turi nuolat suprasti realią įmonės finansinę padėtį – kokie yra jos įsipareigojimai, kiek ji turi turto, kokie mokėjimai vėluoja, ar egzistuoja realios galimybės vykdyti naujai prisiimamus įsipareigojimus. Artėjant nemokumui vadovo sprendimai vertinami gerokai atidžiau. Ypač tuomet, kai toliau priimami nauji užsakymai ir avansai, nors objektyvios galimybės įvykdyti sutartis jau gali būti labai abejotinos“, – pažymi advokatas.

Vadovo civilinės atsakomybės klausimas gali kilti, jeigu jis laiku nereaguoja į įmonės nemokumą, nepagrįstai didina bendrovės įsipareigojimus, sudaro bendrovei ar jos kreditoriams žalingus sandorius, teikia klaidinančią informaciją ar kitais neteisėtais veiksmais padaro žalą bendrovei arba jos kreditoriams. Tam tikrais atvejais gali būti vertinama ir tiesioginė vadovo atsakomybė konkretiems kreditoriams. Tam reikšmingos gali būti aplinkybės, ar vadovas savo veiksmais konkrečius klientus klaidino, teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, skatino juos sudaryti sutartis ar sumokėti avansus, nors jau žinojo apie aplinkybes, dėl kurių įsipareigojimų įvykdymas buvo itin abejotinas.

Kada finansiniai sunkumai gali peržengti civilinės atsakomybės ribas?

Šiuo atveju viena iš teisiškai reikšmingų aplinkybių yra tai, kad užsakymus ir klientų avansus priiminėjo trys tarpusavyje susijusios bendrovės, kurios apie nemokumą pranešė beveik tuo pačiu metu. Todėl vertinant situaciją svarbus tampa ne tik pats nemokumo faktas, bet ir tai, kada realiai tapo aišku, kad įmonės nebegalės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir kas tuo metu buvo žinoma jų vadovams. E. Langio vertinimu, būtent įvykių chronologija tokiose situacijose tampa itin reikšminga.

„Esminis klausimas būtų labai paprastas: ką įmonių vadovai žinojo apie bendrovių finansinę padėtį tuo metu, kai iš žmonių dar buvo priimami nauji užsakymai ir pinigai? Jeigu būtų nustatyta, kad avansai buvo priimami jau žinant, jog užsakymų įvykdyti realiai nebebus galimybės, tai nebebūtų vien nesėkmingo verslo istorija. Tokios aplinkybės gali būti vertinamos ir galimo sukčiavimo požymių kontekste. Tačiau tai nustatyti gali tik ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos ir teismas, įvertinę konkrečius įrodymus, pinigų judėjimą, užsakymų priėmimo laiką bei faktinę įmonių finansinę būklę“, – pabrėžia E. Langys.

Vien neįvykdyta sutartis, negrąžintas avansas ar bankrutavusi įmonė savaime dar nereiškia sukčiavimo. Tokiam vertinimui svarbu nustatyti, kokia buvo asmenų tyčia pinigų priėmimo metu, ar klientams buvo teikiama klaidinanti informacija ir ar priimant jų pinigus buvo realiai ketinama bei įmanoma įvykdyti prisiimamus įsipareigojimus. „Verslo vadovams tai turėtų būti labai aiškus priminimas: kai įmonė artėja prie ribos, už kurios nebegalės vykdyti įsipareigojimų, sprendimas toliau finansuoti veiklą naujų klientų avansais gali sukelti visiškai kitokias teisines pasekmes nei paprasta verslo nesėkmė. Viltis, kad rytoj situacija pagerės, nepakeičia vadovo pareigos šiandien elgtis atsakingai“, – sako E. Langys.

Bankrotas vartotojui gali reikšti, kad pinigų susigrąžinti nepavyks

Didžiausia tokios situacijos problema vartotojui – net ir turint visiškai pagrįstą reikalavimą grąžinti sumokėtą avansą, tai dar nereiškia, kad pinigai faktiškai bus atgauti. Nemokumo procese klientas tampa vienu iš bendrovės kreditorių. Jeigu bendrovės turto nepakanka visiems jos įsipareigojimams padengti, galimybės atgauti visą sumokėtą avansą gali būti labai ribotos.

Dar sudėtingesnė situacija, kai vartotojas patiria papildomų išlaidų: išmontuoja senas duris, užsako kitus darbus, samdo meistrus, keičia remonto ar statybų grafiką, o vėliau turi skubiai pirkti prekę iš kito tiekėjo. Tokius nuostolius gali tekti atskirai įrodinėti, o net ir pripažintas reikalavimas savaime negarantuoja faktinio jo atlyginimo, jeigu nemoki bendrovė neturi pakankamai turto. Todėl, pasak E. Langio, vartotojų apsauga turi prasidėti dar prieš pervedant didesnį avansą.

Kaip vartotojui sumažinti riziką?

„Dažnai labai kruopščiai renkamės pačią prekę, bet gerokai mažiau dėmesio skiriame tam, kam pervedame pinigus. Kai avansas siekia tūkstantį, du ar kelis tūkstančius eurų, kelios minutės įmonės patikrai gali būti ne mažiau svarbios nei sutarties sąlygų perskaitymas“, – sako E. Langys.

Prieš mokant didesnį avansą verta:

• Patikrinti juridinį asmenį. Įsitikinti, kokiai konkrečiai bendrovei mokami pinigai ir ar ji sutampa su sutartyje nurodytu pardavėju. Taip pat verta pasidomėti, kiek laiko bendrovė veikia, ar nėra viešos informacijos apie jos finansinius sunkumus, nemokumo procesus ar reikšmingą klientų skundų skaičiaus augimą.
• Atsargiai vertinti didelius avansus. Jeigu prekė bus pagaminta ar pristatyta tik po kelių mėnesių, verta tartis dėl mažesnio pradinio mokėjimo.
• Derėtis dėl etapinių mokėjimų. Dalį kainos galima mokėti užsakymo metu, kitą – gavus patvirtinimą apie prekės pagaminimą ar jos pristatymą, o likutį – prekę gavus ar sumontavus.
• Atidžiai vertinti staigius sutarties ar mokėjimo pakeitimus. Jei sudarius sutartį prašoma mokėti kitai įmonei, į kitą sąskaitą ar pasikeičia sutarties šalis, vartotojas turėtų išsiaiškinti tokio pakeitimo priežastis.
• Išsaugoti visus dokumentus ir susirašinėjimą. Sutartį, sąskaitas, mokėjimo pavedimus, užsakymo patvirtinimus, elektroninius laiškus ir žinutes apie gamybos bei pristatymo terminus. Kilus ginčui, būtent ši informacija gali tapti svarbiais įrodymais.
• Reaguoti į pirmuosius signalus. Nuolat atidedamas pristatymas, neatsakomi skambučiai, pasikartojantys pažadai „kitą savaitę“, neaiškūs paaiškinimai dėl gamybos ar prašymai atlikti papildomus mokėjimus gali būti signalas nelaukti ir imtis veiksmų.

„Šis atvejis dar kartą parodo, kad ribotos atsakomybės bendrovė nereiškia, jog jos vadovas bet kokiomis aplinkybėmis lieka už atsakomybės ribų. Sąžiningai nepavykęs verslas yra viena. Sąmoningas naujų įsipareigojimų prisiėmimas ir svetimų pinigų priėmimas žinant, kad jų greičiausiai nebebus įmanoma įvykdyti, – jau visai kas kita. Kur yra ši riba konkrečioje situacijoje, sprendžia institucijos ir teismas, tačiau kiekvienas verslo vadovas turi ją matyti gerokai anksčiau, nei įmonės durys galutinai užsidaro“, – apibendrina AVOCAD advokatas.