Arbitražo populiarumą lemia aiškūs privalumai: šalių galimybė pasirinkti kvalifikuotus arbitrus, tarptautinis sprendimų pripažinimas, procesinis lankstumas bei konfidencialumas. Tačiau tam, kad galėtumėte visapusiškai pasinaudoti šiais privalumais, verslai turi sąmoningai pasirinkti arbitražo instituciją.

„Rinkoje veikia šimtai arbitražo institucijų, kurios skiriasi veiklos apimtimi, specializacija ir taisyklėmis. Deja, praktikoje dažnai matome, kad arbitražinė išlyga į sutartį įtraukiama beveik automatiškai – neįvertinus, ar pasirinkta institucija tikrai tinkama konkrečiam galimam ginčui“, – sako Ieva Rimavičienė. Anot jos, neteisingas institucijos pasirinkimas gali lemti procedūrinius trikdžius, papildomas išlaidas ar net sunkumų vykdant sprendimą kitoje šalyje. Blogiausia – kad šios problemos išryškėja tik tada, kai jau per vėlu ką nors pakeisti.

Ką vertinti pirmiausia?

Viena svarbiausių dedamųjų – institucijos reputacija. Tarptautiniame ginče itin svarbu, kad institucija būtų pripažįstama kaip kompetentinga, nešališka ir galinti užtikrinti aukščiausius sąžiningumo standartus. Tai padidina ne tik pasitikėjimą procesu, bet ir tikimybę, kad sprendimas bus lengviau įgyvendinamas.

Įvairios arbitražo institucijos labai skiriasi tiek žinomumu, tiek autoritetu. Kai kuriuose pramonės sektoriuose įprasta ginčus perduoti spręsti specializuotoms arbitražo institucijoms, įsteigtoms atitinkamų pramonės šakų asociacijų. Tokios institucijos geriau supranta atitinkamo sektoriaus specifiką ir yra patikimos sprendžiant konkrečios srities ginčus. Todėl renkantis arbitražo instituciją svarbu atsižvelgti į šalių veiklos sektorių, pilietybę, teisinę patirtį ir lūkesčius.

Kitas svarbus kriterijus – institucijos administraciniai gebėjimai. „Institucija pati nesprendžia ginčo – tai daro arbitrai. Tačiau jos vaidmuo procese yra esminis: ji atsakinga už bylos valdymą, arbitrų paskyrimą, komunikacijos tarp šalių organizavimą. Jei tai nevyksta sklandžiai, kenčia visas procesas“, – komentuoja Aliaksei Vashkevich.

Šiandien ypatingai svarbu ir tai, kaip institucija yra prisitaikiusi nuotoliniam darbui – ar turi patikimą elektroninę bylų valdymo sistemą, galimybę rengti posėdžius vaizdo konferencijų būdu, užtikrinti saugų dokumentų perdavimą. Tokie sprendimai jau nebe privalumas, o būtinybė.

Taip pat svarbu įvertinti konkrečios arbitražo institucijos vidines arbitražo taisyklės – jos nustato proceso eigą: ar leidžiama pasitelkti skubias priemones, ar ir kaip reglamentuojami daugiašaliai ginčai, kaip paskirstomos išlaidos, ar galima taikyti supaprastintą ginčo sprendimo procedūrą.Skirtingų institucijų taisyklės gali skirtis tiek savo forma, tiek turiniu, todėl šalys turėtų atidžiai išanalizuoti ir palyginti, jog įsitikintų jų tinkamumu konkrečiam ginčui.

„Verslas linkęs manyti, kad jei arbitražas apskritai numatytas – problema išspręsta. Tačiau ne visos institucijos turi vienodą pasirengimą ar ginčo sprendimui taikytinas taisykles. Reikia tiksliai žinoti, ar, pavyzdžiui, bus galima greitai paskirti arbitrą, kas skiria arbitrus, kokios bylų sujungimo galimybės, bei ar institucija apskritai turi patirties konkrečioje srityje“, – pabrėžia advokatė Ieva Rimavičienė.

Kaip nepermokėti už neefektyvumą?

Ekspertai taip pat ragina atkreipti dėmesį į kaštų struktūras. Pasirinkus instituciją, kurios mokesčiai yra pernelyg dideli, arbitražas gali tapti ekonomiškai nenaudingas ar net neįmanomas. Paprastai institucinių išlaidos apima registracijos rinkliavą, administracines išlaidas ir arbitrų atlyginimus. Kai kuriose institucijose visos išlaidos priklauso nuo ginčo vertės, kitose – nustatytos valandinės normos. Dažnu atveju yra reikalaujama išankstinio užstato.

„Jei ginčo vertė nėra didelė, verta svarstyti institucijas, galinčias pasiūlyti pagreitintas, supaprastintas procedūras – trumpesnius terminus, vieną arbitrą, procesą be žodinių posėdžių. Efektyviausia – jei visi šie sprendimai yra fiksuojami jau arbitražinėje išlygoje dar iki kylant ginčui, tokiu būdu išvengiant nesutarimų ateityje. Kartu, tai leidžia sutaupyti ir išlaidas ginčo nagrinėjimui“, – sako Aliaksei Vashkevich.

Universalių sprendimų nėra

Tarp dažniausiai Lietuvos verslo pasirenkamų institucijų – Vilniaus komercinio arbitražo teismas (VKAT), Stokholmo prekybos rūmų arbitražo institutas (SCC) ir Tarptautinės prekybos rūmų arbitražo teismas (ICC). Tačiau tai nereiškia, kad vienas iš šių pasirinkimų tinka visiems. Svarbu atsižvelgti į ginčo pobūdį, šalių pramonės šaką, teritorinį kontekstą ir strateginius verslo tikslus.

Pasak ekspertų, verslui būtina keisti požiūrį į arbitražo išlygą – tai ne „paskutinis punktas“ sutartyje, o strateginis sprendimas. Net viena formuluotė gali nulemti, ar ginčas bus išsprendžiamas per kelis mėnesius ar užsitęs kelerius metus, ar išlaidos bus skaičiuojamos tūkstančiais, ar šimtais tūkstančių eurų.

„Tai nėra tik teisinis klausimas. Tai – verslo klausimas, susijęs su išlaidų valdymu, reputacijos apsauga, bei sklandžiu veiklos tęstinumu kilus ginčui. Arbitražo privalumai labiausiai pasiteisina tada, kai jie kruopščiai suplanuoti iš anksto“, – reziumuoja Ieva Rimavičienė.