Savo kelią pradėjusi rajono vyriausiąja architekte, kuria tapo vos baigusi studijas, vėliau ponia Dalia dalyvavo kuriant nepriklausomos Lietuvos architektūros ir statybos sektoriaus teisinę bazę, perimant vakarų „know-how“ dirbo daugelyje tarptautinių projektų, taip pat ir Kanados urbanistikos institute, Ministrų Pirmininkų Rolando Pakso ir Andriaus Kubiliaus patarėjų komandose ir Vilniaus miesto savivaldybėje, dalyvavo kuriant sostinės pirmąjį ir antrąjį po Nepriklausomybės atkūrimo bendruosius planus, vadovavo Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijai ir buvo viena iš 2007 metais gruodžio 20 dieną pasirašyto memorandumo dėl Darnios plėtros akademijos įkūrimo ir konkurso už Darnią plėtrą iniciatorių, vertinimo komisijos pirmininkė, narė.

Sukaupta ilgametė patirtis ir žinios atgulė į disertaciją „Sociokultūrinių aspektų vaidmuo miesto darnioje plėtroje“. Savo patirtimi ji noriai dalinasi su būsimais miestų kūrėjais, plėtros vadybininkais, darnios plėtros bendruomenių nariais. 

„Urbanistika geriau nei kitos sritys atspindi visuomenės gyvenimo būdą, pažangą ir požiūrių kaitą į miestų ir gyvenamųjų rajonų aplinką. Tačiau Lietuva tokio plataus profilio urbanistikos specialistų nerengia: rengiami menininkai – architektai urbanistai, miestų planavimo inžinieriai, todėl pilnaverčiais specialistais tampama tik dirbant. Esu dėkinga likimui, kad baigusi architektūros studijas pradėjau dirbti urbanistinio planavimo ir vadybos srityje ir tai man suteikė galimybę geriau matyti situaciją: nuo nedidelio sklypelio, kvartalo užstatymo iki gyvenvietės, miesto, regiono ir visos šalies erdvinės plėtros“, – sako Lietuvos architektų sąjungos narė, humanitarinių mokslų daktarė, VGTU Statybos ekonomikos ir nekilnojamojo turto vadybos katedros docentė, šio universiteto Architektūros fakulteto Alumni klubo vadovė D. Bardauskienė, ir dabar aktyviai dalyvaujanti įvairiuose projektuose.

Profesiją lėmė šeimos genai ir tėvelio suolo draugas

Nusprendusi studijuoti architektūrą, klaipėdietė įstojo į Kauno politechnikos institutą (KPI). Tačiau Kaune mokėsi tik vienerius metus. Po to jau teko pratintis prie Vilniaus. 

„Mūsų kursas buvo paskutinis, pradėjęs architektūros studijas Kaune 1969 metais. Jau kitais metais visas architektūros fakultetas iškeliavo į Vilnių. Kaunas „pamaitino“ vos įsikūrusį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI) – dabartinį VGTU. Kai atvykom į Vilnių, pajutom, kad tai yra gyvas, kosmopolitiškas miestas. Mes greitai jį pažinom ir pamilom, nes paskaitos vykdavo skirtingose vietose – ir prie Aušros vartų, ir Naujamiestyje. Pamėgom ir parodų, koncertų sales, jaukias Gedimino prospekto kavinukes, kuriose lankydavomės po paskaitų“, – prisimena ponia Dalia.

Į klausimą, kas lėmė, kad rinkdamasi profesiją, ji nutarė tapti architekte, pašnekovė atsako, kad didelės įtakos turėjo šeima: „Kažkada mano tėtukas sėdėjo viename suole su vienu iš garsių Lietuvos architektu p. Nasvyčiu. Jis labai šiltai atsiliepdavo apie abu brolius, kalbėjo apie juos kaip apie inteligentus, kūrėjus, neeilines Lietuvos asmenybes. Be to, mūsų šeimoje, mano giminėje iš tėvelio pusės buvo nemažai inžinierių statybininkų, kurie jautė simpatijas architektūrai. Todėl nuo mažens girdėjau, kad tai – tobulybė, siekiamybė. Kadangi gražiai piešiau, daug skaičiau apie Leonardą Da Vinči bei kitas įžymybes, be to, man imponavo graži aplinka, aš ir pasirinkau architektūrą“. 

Meilės tremtinė

Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad didžiąją jo dalį ponia Dalia skyrė ne architektūrai, bet urbanistikai.

„Studijuodama susipažinau su būsimu vyru, kuris mokėsi VGU Ekonomikos fakultete – abu lankėme liaudies ansamblį. Paskutiniame kurse ištekėjau, mano vyras Rimgaudas gavo paskyrimą į Pakruojo tarpkolūkinę statybos organizaciją dirbti vyriausiuoju inžinieriumi (vėliau tapo jos vadovu), tai ir aš išvykau su juo. Kaip meilės emigrantė. Tais laikais, kaip ir dabar, jauni žmonės nelabai norėjo važiuoti į provinciją, specialistų ten trūko, tai aš iš karto nuvažiavusi pradėjau dirbti rajono vyriausiąja architekte. Ir 15 metų dirbau tame rajone“, – pasakoja moteris.

Prisimindama tuos laikus, ponia Dalia sako, kad tuo metu rajono architektas buvo svarbus asmuo: žmonės ir organizacijos jį stebėdavo, klausdavo patarimų, kaip tvarkyti aplinką, derino projektus, todėl reikėjo dirbti profesionaliai bei stengtis visuomenės akyse nesumenkinti autoriteto. Tačiau nedaug trūko, kad šis gyvenimo etapas būtų susiklostęs visai kitaip. 

„Rajono architektas visą savo veiklą organizuodavo remdamasis vadinamuoju generaliniu planu. Tačiau generalinis planas buvo slaptas dokumentas, o saugumas ne kiekvienam išduodavo leidimą dirbti su tokiais dokumentais. Saugumiečiai ilgai svarstė, bet kadangi vyras jau dirbo statybinės organizacijos vadovu, o prisikviesti į atokų rajoną architektų nebuvo lengva, kažkaip gavau aš tą leidimą. Ir net penkiolika metų aš dirbau su generaliniais planais“, – šypsodamasi savo karjeros provincijoje pradžią prisimena D. Bardauskienė.

Generalinis planas buvo itin griežtas dokumentas ir nukrypti nuo jo nebuvo galima. „Jei, pavyzdžiui, kokia nors statyba vykdavo ne pagal generalinį planą, architektui mažų mažiausiai grėsė būti išmestam iš darbo, o kai kurie kolegos net buvo teisiami, jeigu, pavyzdžiui, statyba atsirasdavo žaliojoje zonoje“, – pasakoja ji ir priduria, kad situacijos, kai kur nors pastatai išdygsta be leidimo, žaliojoje zonoje, tais laikais nė įsivaizduoti nebuvo galima. Tačiau griauti tai, kas jau pastatyta su leidimais, retai reikėjo; dažniausiai buvo įteisinama, nes griauti – jau būtų vandalizmas. 

Pasak architektės, besirūpindama kaimo gyvenviečių plėtra ir naujomis statybomis rajono centre, ji net buvo apdovanota – už Plaučiškių gyvenvietės aplinkos tvarkymą ir už tai, kad vienais metais esą labai paskatino individualią statybą. Bet pastarąjį apdovanojimą lėmė atsitiktinumas. „Kai atėjau dirbti į Pakruojo rajoną, buvo statomi tik daugiabučiai, o vienbučiams buvo išduodami 1-2 leidimai per metus. Ir vienais metais buvo išduota net 10 leidimų. Aš 10 kartų pakėliau vienbučių statybos apimtis ir buvau pagerbta, kad ją paskatinau. Bet skatink neskatinęs, kai buvo labai ribojamas sklypų suteikimas. Antra, kai tik žmogus nuspręsdavo statytis namą, tokiuose mažuose miesteliuose, kur visi vieni apie kitus viską žino, iš karto kildavo klausimas, iš kur jis pinigų gavo, iš kur sukombinavo statybinių medžiagų... O ir architektai kaip būdavo revizuojami – kodėl sklypą davė, kodėl toje vietoje? Jie juk nežinodavo, kad pagal tą slaptą generalinį planą ten yra numatyta tokia statyba“, – prisimena D. Bardauskienė.

Iš provincijos į ministeriją

Šeima iš Pakruojo į Vilnių sugrįžo Lietuvai jau paskelbus nepriklausomybę – 1990-ųjų liepą, kai Dalios vyras inžinierius ekonomistas R. Bardauskas tapo Respublikinio tarpkolūkinių statybos organizacijų pirmininko pavaduotoju. O ją likimas nuvedė į tuometę Statybos ir urbanistikos ministeriją, kuriai vadovavo architektas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Algimantas Nasvytis. „Kadangi nuo vaikystės apie šiuos brolius daug girdėdavau iš tėvų, jis buvo man žmogaus idealas. Didžiavausi, kad patekau į ministeriją, kuriai jis vadovauja“, – atvirauja ponia Dalia. 

Ji pasakoja, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę situacija pasikeitė iš esmės. „Sovietmečiu buvo labai dideli būsto statybos tempai. Pažiūrėkite, kokiu neregėtu tempu išaugo mūsų miestai. Pavyzdžiui, Vilnius ir gyventojų skaičiumi, ir teritorija tapo kelis kartus didesnis, negu per visą istorinę raidą, trukusią šimtmečius. Bet ta būsto programa buvo politinis užsakymas – aprūpinti gyventojus – kad ir kukliais būstais. Jis buvo pigus, statomas greitai, pramoniniu būdu, vyravo tipinė architektūra. Gal ta sovietinio laikotarpio architektūra nėra tokia išraiškinga, gal ji kukli, pilkoka, industrinė, bet mes aiškiai identifikuojame šią architektūrą. O atkūrus nepriklausomybę pasikeitė visa sistema – visi Sovietų Sąjungoje galioję teisės aktai, kurie nuo Vladivostoko iki Vilniaus buvo tie patys, prarado savo galią“, – pabrėžia pašnekovė.

Lietuvai reikėjo savo planavimo, savo statybos, žemės įstatymų, savo gamtos ir kultūros paveldo apsaugos. Visa tai reikėjo sukurti. D. Bardauskienei teko dalyvauti kuriant įstatymus, teko rengti visuomenės dalyvavimo teritorijų planavime tvarką, architektų atestavimo nuostatus, sodybų projektavimo normas ir kt. Esminis lūžis miestų plėtros srityje buvo tai, kad pasikeitė žemės ir nekilnojamojo turto nuosavybė, atsirado nauji plėtros dalyviai – žmonės, kurie statėsi savo namus, remontavosi butus, taip pat nekilnojamojo turto plėtotojai. Įtakos permainoms turėjo ir tai, kad buvo atkuriama nuosavybė, turėta žemė buvo perkeliama iš vienos vietos į kitą. 

„Keistų drakonų“ era

„Tie pirmieji namai po nepriklausomybės atkūrimo buvo keisti, tokie 500 kv. metrų drakonai. Bet plytos beveik nekainavo, ir žmonės, seniai norėję ištrūkti iš ankštų butų, turėti erdvų būstą, įsivaizdavo, kad kelios kartos gyvens viename name, o vietos visiems užteks“, – prisimena D. Bardauskienė laikotarpį, kurio liūdni reliktai su žiojinčiomis angomis langams niekam nereikalingi tebestypso ir šiandien. 

Pasak architektės, atkūrus nepriklausomybę, strateginę reikšmę prarado ir senieji generaliniai planai, o prasidėję pokyčiai, ypač iš pradžių, ne visuomet buvo į gera. „Ten, kur dirbo geri architektai, kur politikai jų klausė, nebuvo tokio chaoso, bet kitur, ypač aplink didmiesčius, kitose patraukliose zonose – pajūryje, šalia regioninių ar nacionalinių parkų – politiškai buvo deklaruojama, kad senieji generaliniai planai labai blogi, nes jie netinka rinkos ir demokratijos sąlygoms. Ir buvo leidžiama juos keisti. Buvo pradėti rengti vadinamieji taškiniai detalieji planai, kurie tenkino užsakovo norus, bet nebeliko bendro vaizdo, aiškios urbanistinės minties“, – pastebi ji.

Pasak patyrusios specialistės, buvo privataus kapitalo stumiami projektai ir urbanistų vizijos; gal kartais ir tiems, kurie atstovavo viešajam interesui, pritrūkdavo vaizduotės ir žinių, kaip vizijas su tomis nuosavybėmis realizuoti. 

„Ir dabar, praėjus daugeliui metų, matau, kaip sunku sukurti vieningą, estetišką ir gerai funkcionuojančią aplinką, o tada ir patirties trūko. Pavyzdžiui, žmonės keičia sklypo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties, kad būtų galima statyti. Ir kas išeina? Mūsų visų pinigais pakeičia, o visuomenei „guzą“ duoda, verčia statyti naujas gatves, mokyklas, darželius, infrastruktūrą. Tai neteisinga, nors po nepriklausomybės atkūrimo tai buvo pateikiama kaip laisvė nepriklausyti nuo valdžios sprendimų, o spręsti pačiam. Tačiau tai nėra laisvė, tai situacija, kai „biedni turtingus remia“. Ir tik kai pradėjome po užsienį važinėti, įgavome patirties, tapome tarptautinių organizacijų nariais, supratome, kad kai keičiama žemės sklypo paskirtis, visuomenė turi gauti naudos: jei ji leidžia tau statyti, tu turi prisidėti prie tos vietos infrastruktūros išvystymo, rekreacinių zonų kūrimo“, – prisimindama situaciją, susiklosčiusią paskutinį 20 a. dešimtmetį, mintimis dalijasi pašnekovė.

Todėl gerai, anot portalo pašnekovės, kad rengiamas Infrastruktūros įstatymas, kuriame bus aptarta, jog keičiant sklypo paskirtį ir planuojant jo užstatymą turi būti numatyta ir tai, kaip bus plėtojama infrastruktūra ir kas bus atsakingas. 

Savas namas – lietuvio kraujyje

Ponia Dalia sako suprantanti, kodėl daugelis lietuvaičių iš karto, atkūrus nepriklausomybę stengėsi ir dabar tebenori pabėgti iš miesto centro, nori gyventi savo name ar sodyboje. Ji tuo nesistebi, tačiau ragina išmokti įvertinti savo galimybes, kad ilgainiui našta netaptų pernelyg sunki. 

„Kai atkūrus nepriklausomybę rengėme pirmąjį Vilniaus bendrąjį planą, atlikome apklausą. Klausėme, kokiame būste žmonės norėtų gyventi. 70 proc. vilniečių pasakė, kad norėtų gyventi nuosavame vienbučiame name. Tada juokavome, kad tokiu atveju Vilnius turėtų virsti sodybomis. Panašiai ir vyksta. Praėjusiais metais vėl vyko analogiška apklausa, ir apie 56-60 proc. atsakė norintys gyventi už miesto – gamtoje ir nuosavoj sodyboje. Tai labai lietuviška, nes mes vis dar esame „žemdirbiški“, dar vis – karta nuo žagrės. Mus traukia romantiškas vaizdelis: kaimas, močiutė, šiltas pienas, daržas, gėlytės, obuoliai“, – sako ponia Dalia.

Tačiau vienaip tai atrodo, kai tu nei sėji, nei pjauni, pastebi ji, ir visai kitas dalykas, kai reikia viską sukurti ir prižiūrėti pačiam. „Kai gyvenome Pakruojyje, mes turėjome savo sodybą, ir aš žinau, kiek joje darbo buvo. Bet ten buvo lengviau, nes mažiau laiko sugaišti kelyje iš namų į darbą, iš darbo į namus, ir tą laiką galėjome skirti namo tvarkymui, sodo priežiūrai. Tačiau negerai, kad dirbdami, augindami vaikus, grąžindami paskolas, važinėdami automobiliu pirmyn atgal į darbą ir į tuos nuosavus namus atokiau nuo didelio miesto centro, mes tampame vergais. Mes labai daug laiko ir pinigų skiriam šitam „turtui“, ir jis galų gale darosi atgrasus. Žinoma, dabar yra turtingų žmonių, kurie, skirtingai negu mes tada, gali samdyti sodininką, landšafto architektą ar kitus specialistus darbams sodyboje atlikti, bet tokių yra gal vienas procentas, o kitų – eilinių žmonių, inteligentų galimybės ribotos“, – mintimis dalijasi D. Bardauskienė. 

Krizė išmokė nuosaikumo

Primindama situaciją, kuri buvo susiklosčiusi vos prieš kelerius metus, kai ne vienas neapgalvotai skolinosi iš banko nemenką sumą, kad pagaliau išsikraustytų iš ankšto sovietinių laikų butuko į erdvesnį ar į nuosavą namą, ji pastebi, kad viena iš krizės pamokų yra ta, jog išmokome objektyviau vertinti savo galimybes ilgesnėje perspektyvoje. 

„Prieš krizę bankai gana lengvai dalino kreditus, ir žmonės ėmė butui, ėmė baldams, ėmė atostogoms. Ir prisiėmė. Kai kurie labai neapdairiai prasiskolino ilgiems metams, galvodami, kad visą laiką bus sveiki, turės gerai apmokamą darbą, kad viskas klostysis gerai. Gyvenimas skolon, pasirodo, nėra toks žavingas, kaip mes manėme sekdami Amerikos pavyzdžiu. Sutinku, kad norisi ir reikia gyventi šiandien, o ne rytoj, bet reikia gyventi derinant pajamas su išlaidom, su savo galimybėmis. Gerai, kad dabar žmonės jau yra nuosaikesni, jie nebeims taip neapgalvotai kreditų, bet turime gerai išmokti pamoką, kad laimė, gyvenimo kokybė tiesiogiai nesusieta su kvadratiniais metrais ir žemės sklypo dydžiu“, – pastebi architektė.

Kita vertus, sako D. Bardauskienė, nereikia stebėtis, kad žmonės elgėsi taip drąsiai. Ir tokie jie buvo ne vieni. Mes dar neturime prognozavimo įgūdžių, patirties, labai pasitikim rinka, galvojam, kad vystytojai žino, ką daro. Bet ir jie ne viską žino, dažnai virpa siūbuojami rinkos, nestabilios ekonominės situacijos. „Visi mes esame vienodi, ir kai sekasi, nesuprantame, kad kartais reikia laiku pasakyti „stop“. Daugelis tų žmonių, kurie paskolas prieš krizę ėmė neapgalvotai, kurie pirko ne namus ar butus, o projektus, nesuprato, kas gali nutikti – jiems buvo rodomi gražūs reklaminiai klipai, kokie laimingi žmonės, įsikėlę į gražų namą ar butą. Manau, kad toks augimas buvo aiškus krizės požymis. Jei nebūtų to šėlsmo, gal ir pasekmės nebūtų tokios skaudžios, bet tas pats buvo ir Amerikoje, ir visame pasaulyje, o mes žiūrėjome į Ameriką. Per krizę ir nekilnojamojo turto vystytojai nukentėjo. Kai atėjau dirbti į LNTPA (Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija), asociacijos nariais buvo beveik 60 organizacijų, o per krizę neliko nė pusės. Aišku, gerai, kad neliko ir spekuliantų, kurie pirkdavo sklypus ir kažką „sumetę“ perpardavinėjo“, – dalijasi mintimis patyrusi urbanistė, LNTPA vadove tapusi prieš pat krizę. 

Miestus smaugia trys problemos

D. Bardauskienė sako pastebinti, kad Lietuvos miestai gražėja, auga architektų meistriškumas, mūsų šalį pasiekia vis tobulesnės statybinės medžiagos, žalioji įranga. Tačiau ne viskas, kas vyksta, ją džiugina.

„Mes dabar atviri, ir mūsų miestų įvaizdis atliepia pasaulinėms tendencijoms. Mes dažnai statome blizgius stiklinius namus, dominuojančius miestų aplinkoje aukštybinius pastatus, didžiulius prekybos centrus. Taip yra visame pasaulyje. Kad ir pavėlavę, bet einame tuo pačiu keliu, kokiu ėjo ir Vakarai. Kai atkūrus nepriklausomybę pradėjome naujas technologijas ir medžiagas naudoti, kažko nepadarėme iki galo, kažko neįvertinome, todėl nuo kai kurių palyginti naujų namų jau visas tinkas nukritęs. Dabar dažnai naudojame pačias pažangiausias technologijas, tačiau jos ne visiems įperkamos“, – dalijasi mintimis pašnekovė.

Vienas teigiamų pavyzdžių – dešinysis Neries krantas. „Suvaldyta didelė teritorija puikiai atspindi mūsų laikmetį. Ten formuojasi aukštybinis klasteris, vyksta architektūrinės minties konkurencija, matom pažangą. Aš labai palankiai vertinu dešiniajame Neries krante esantį naująjį centrą, gimusį 2004 metais, Lietuvai stojant į ES. Europos verslo centras – ir pastatas, ir aikštė, ir greta iškilę savivaldybės, apskrities pastatai, ir visas Konstitucijos prospektas yra geras PPP [viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė, red. past.] pavyzdys, kai paruošiamas projektas, vizija, ir verslas dirba kartu su viešuoju sektoriumi. Žinoma, reikia suvaldyti tą erdvę iki galo, nes už pastatų nugaros – kaimas modernių statinių pašonėj, kur nei vandentiekio, nei kanalizacijos nėra...“ – mintimis apie šiuolaikinį Vilnių dalinasi architektė. 

Paklausta, kas ją liūdina, D. Bardauskienė prabyla apie sovietinių laikų daugiabučius. „Sovietiniais laikais buvo pristatyta daug tokių namų ir didžiuosiuose miestuose, ir rajoninės reikšmės miesteliuose. Bet pastaraisiais metais mūsų miestai nukraujavo į priemiesčius, nes prakutę žmonės statėsi už miesto, išsikraustė į naujus butus, o rajonuose gyventojų apskritai radikaliai mažėja. Todėl viena didžiausių mūsų problemų šiandien – senstantys gyvenamieji rajonai. Juos reikia atnaujinti, modernizuoti – pritaikyti naujam gyvenimui. Tai daryti valstybė skatina. Bet aš nemanau, kad reikia viską renovuoti, ypač mažuose miesteliuose. Kita vertus, aš pasisakau už tai, kad reikia renovuoti kompleksiškai, – ne tik pastatus, bet ir aplinką. Jei aplinkos netvarkome, tas vienas kitas atjaunėjęs pastatas kaip grybukas „pagados“ nedaro – teritorija kaip visuma neturi nei gyvenimo kokybės, nei įvaizdžio, nei kainos“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Antra problema, kurią reikia spręsti – automobiliai. Lengvasis automobilis – didžiausias miestų priešas. „Jeigu pažiūrėsite į senuosius generalinius planus, kurių pagrindu miestai buvo pastatyti, pamatysite, kad jie nebuvo pritaikyti tokiam skaičiui automobilių. Buvo skaičiuojama, kad Vilniuje bus apie 170 automobilių tūkstančiui gyventojų, o dabar turime apie 600. Mes taip susitvarkėm savo gyvenimą, kad privalome naudotis automobiliais“, – sako D. Bardauskienė.

Gal reikėtų pasielgti taip, kaip Stokholme, kurio vyriausiasis architektas maždaug prieš 15 metų pasakojo, kad buvo platinamos gatvės, siaurinami šaligatviai, kad miesto žmonės į centrą galėtų atvažiuoti su automobiliais, kad kamščių nebūtų. Bet kuo labiau praplatinamos gatvės, kuo daugiau stovėjimo aikštelių centre pastatoma, tuo daugiau pritraukiama automobilių. Ir galų gale, pasakojo p. Daliai kolega, buvo nuspręsta pasakyti „stop“ šitai politikai ir pereiti prie viešojo transporto, o stovėjimo aikšteles centre apmokestindami labai brangiai. „Ir Oslas griežtai vykdė tokią strategiją. Ėmė siaurinti gatves, platinti šaligatvius, žaliąsias zonas, įrengė pėsčiųjų zonas. Bet kai apie tai sakai mūsų politikams, jie tai vertina kaip didžiausią ereziją ir vis dar mano, kad reikia daugiau, didesnių parkavimo aikštelių“, – mintimis dalijasi patyrusi urbanistė. 

Jos teigimu, gerai, kad mokamos parkavimo vietos papildo miestų biudžetus, bet automobiliai teršia orą, kenkia sveikatai. Daug kur palei pagrindinę gatvę eilėmis sustatyti automobiliai trukdo eismui. Tuo metu miestuose yra nemažai tuščių plotų, kuriuos reikėtų paprasčiausiai aptverti ir pasiūlyti žmonėms įsigyti vietą automobiliui. Laikykit lauke, bet tam tikroj vietoj. Išvijus automobilius iš kiemų, sumažėtų ne tik kamščiai, bet ir oro tarša, mano ji.

Trečia problema ponia Dalia vadina „miestų išskydimo sindromą“, kurį reikia suvaldyti. „Miestai labai išsiplėtė į pakraščius. Bet žmonėms ten reikia ir paslaugų, ir infrastruktūros. Kieno sąskaita tai bus daroma? Dėl to, kas jau įvyko, nereikia nieko kaltinti, nes žmonės norėjo didesnio buto, norėjo savo buto, nes dauguma gyveno su tėvais, ir reikėjo to proveržio, tačiau dabar reikia peržiūrėti naujų gyvenamų rajonų kūrimo politiką“, – savo požiūrį atskleidžia D. Bardauskienė. 

Tačiau ir dabar vykdomą sutankinimą ji vertina atsargiai. Tankinimas yra gera priemonė, tačiau labai pavojinga. Beveik kaip atominė energija – jeigu ją panaudosi elektrai gaminti, bus nauda, o jei kaip ginklą – susinaikinsi. Miestai turi būti kompaktiški, bet tankinti galima tik išsprendus vietas automobiliams ir nenaikinant žaliųjų plotų, sveikatai ir poilsiui reikalingos erdvės.

D. Bardauskienė pastebi ir dar vieną problemą – Lietuvoje taip ir neturime municipalinio būsto. O jis reikalingas ne tik socialiai remtiniems gyventojams. „Vokietijoje, Švedijoje, Olandijoje beveik 70 proc. žmonių gyvena municipaliniuose butuose. Jaunimas pas mus turi brangiai nuomotis rinkoje. Jei savivaldybės galėtų pasiūlyti nuomotis pigiau, pritrauktų jaunimą. Rajonuose dar lengviau, ten pilna pigiai parduodamų butų. Nupirkite ir nuomokite pigiai jaunimui, išlaikykite juos. Bet tam reikia, kad valstybė norėtų išlaikyti žmones Lietuvoje“, – vieną iš receptų, kaip stabdyti emigraciją, pateikia patyrusi urbanistė. 

"Iš prigimties esu Kolumbas“

Į klausimą, kuris veiklos etapas mieliausias jai pačiai, D. Bardauskienė atsako, kad ir turėdama galimybę viską pradėti nuo pradžių, nė vieno jų neatsisakytų.

,,Nė vieno negalėčiau atmesti. Pirmas etapas man buvo labai reikšmingas, nes Pakruojyje aš susiformavau kaip specialistė. Buvau jauna, energinga, architektūrai ir aplinkos tvarkymui skyriau daug laiko. Organizuodavom aplinkos tvarkymo renginius, įvairius plenerus, atvežėm skulptūrų. Man ten labai patiko. Būtent mažame miestelyje, kur nebuvo skubėjimo, kur žmonės labai geranoriški, galėjau daug išmokti, suvokti plėtros principus, kaip viskas veikia, ir subręsti. Todėl vėliau, kai dirbau Vyriausybėje, ministerijoje, Vilniaus savivaldybėje, man jau buvo aiškios principinės schemos“, – pasakoja ji.

Pašnekovė prisipažįsta, kad po 15 metų sugrįžusi į Vilnių nė neįsivaizdavo, kas jos laukia. Tai buvo ypatingas laikotarpis. Darbas ministerijoje, po to Kanados urbanistikos institutas, daug metų tarptautinės patirties su įvairiais projektais. Visa tai – didelė unikali patirtis. Ji džiaugiasi apsigynusi disertaciją. Kai kas klausia, kam jai to reikėję. Jai pačiai. Ir tam, kad padirbėtų su jaunais žmonėmis. 

„Džiaugiuosi, kad teko padirbėti ir su nekilnojamojo turto plėtotojais. Dirbdama LNTPA pamačiau, kaip dirba verslas“, – sako moteris, kuriai vadovaujant šiai asociacijai, 2007 metais gruodžio 20 dieną Vilniuje buvo pasirašytas memorandumas dėl Darnios plėtros akademijos, kurią inicijavo LNTPA, Aplinkos ministerija, VGTU ir KTU rektoriai, VU Tarptautinio verslo mokykla, Lietuvos statybininkų asociacija ir Lietuvos Architektų sąjunga, steigimo. Šiame memorandume sakoma, jog darni plėtra yra miestų, miestelių ir gyvenviečių plėtros koncepcija, kuri atitinka vyraujančias klimato atšilimo, energijos taupymo ir urbanizacijos tendencijas.

Anot tuometės LNTPA direktorės, darnios plėtros kūrime turi dalyvauti urbanistai, architektai, nekilnojamojo turto plėtotojai, inžinieriai, statybininkai, valstybės ir savivaldybių, mokslo, švietimo institucijos, visuomeninės organizacijos, nes gyventojai nori gyventi ten, kur yra saugu, sveika, gražu, kur yra ne tik parduotuvės, darbo vietos, bet ir mokyklos, darželiai, sveikatos priežiūros, kultūros objektai bei gražiai tvarkomos viešosios erdvės. 

Ji sako, kad pakartotų viską iš eilės, nes visi laikotarpiai buvo žavingi. „Mane galima greitai sudominti, nes, matyt, iš prigimties Kolumbas esu. Kai iškeliavau iš Pakruojo, tai ir dirbau Kolumbu, naujų žemių atradėju. Vis turėjau atrasti naujas institucijas, naujus žmones, naujus pasaulio miestus. Visur buvo įdomu, naudinga. Pavyzdžiui, kai pakvietė į LNTPA, aš ilgai dvejojau, kaip galiu eiti į verslo sritį, kurios nepažįstu. Tuometinis LNTPA prezidentas Robertas Dargis ir sako: ,,Klausyk, Dalia, ateik pas mus, darnaus vystymosi mus pamokysi.“ Tai ir padėjo apsispręsti“, – šypsodamasi prisimena Lietuvos architektų sąjungos Revizijos komisijos narė.

Vaikai – į tėvą

Ponia Dalia neapgailestauja, kad jos, architektės, kuriai suteiktas Meno kūrėjo vardas, vaikai pasirinko kitokį gyvenimo kelią. 

„Dukra – gydytoja, mokslų daktarė, chirurgė ginekologė. Nenuėjo mano pėdomis. Ir sūnus nenuėjo. Dukra gal todėl, kad statybininkų ir architektą giminėje turime, o gydytojo neturėjom. Sūnus nuėjo mano mamos pėdomis, ji buvo pedagogė. Jis buvo nepriklausomybės vaikas ta prasme, kad kaip tik tuo metu keitėsi idealai. Berniukai nenorėdavo eiti į mokyklą, nes atsirado rinka, buvo galima užsidirbti, ir atrodė, kad diplomas nieko nereiškia. Bet jis mūsų, tėvų, paklausė, baigė mokyklą, Kūno kultūros institutą, o Pedagoginiame įgijo magistro laipsnį“, – atvirauja D. Bardauskienė, pasakodama apie 2009-siais Dakaro ralyje Lietuvai atstovavusį motociklininką Balį Bardauską, savo sūnų.

Moteris priduria, kad didžiausias nuopelnas, auklėjant vaikus, priklauso jos vyrui Rimgaudui, kuris jau du dešimtmečius vadovauja savo įkurtai įmonei. ,,Negalėčiau pasakyti, kad aš ir mano specialybė neturėjo įtakos, nes abu vaikai vertina žinias, mėgsta keliauti, myli meną, o duktė ir piešia, ir muzikuoja, bet labai daug jų charakterio bruožų lėmė tvirtos vyro moralinės savybės. Jis turi savo idealus, niekada nesiveržė į jokią abejotiną veiklą, nesiekė trumpalaikės naudos, politinės karjeros, nors Sąjūdis Pakruojyje kūrėsi ir mano vyro vadovaujamoje organizacijoje. Jis buvo ir Sąjūdžio suvažiavimo delegatas. Ir dabar jis toks – labai išdidus, kietai laikosi savo principų. Manau, kad ir vaikų fizinė stiprybė – tėvo dovana“, – sako D. Bardauskienė.

Bet plačiąja prasme, kaip miesto bendruomenės nariai, p. Dalios žodžiais, poros vaikai taip pat yra urbanistai. Juk urbanistika – tai ne tik architektūra, planai. Architektai, sako portalo pašnekovė, labiau mato estetinę pusę, bet kuriant miestus dalyvauja daug žmonių: ne tik inžinieriai, ekologai, gamtininkai, ekonomistai, bet ir gydytojai, ir mokytojai yra urbanistinių procesų dalyviai. Niekas negali matyti visko, kas vyksta mieste, tam reikia daugiaplanės komandos, įsitikinusi architektė D. Bardauskienė. 

Fotogalerijoje – D. Bardauskienės albumo nuotraukos