2021 gruodžio 5 d. sekmadienis, 3:47
Reklama  |  facebook

Arūnas Šlenys. Vadovas, kuriam labai svarbu laikytis duoto žodžio

Lijana CIBULSKIENĖ      2015-03-26 21:27
UAB „Naresta“ generalinis direktorius Arūnas Šlenys – vienas iš nedaugelio Lietuvos sostinės gražintojų, kuriam beveik kiekvienas rajonas tapo savu ir pažįstamu „Visas Vilnius mano“ – ši frazė tiktų daug profesinės patirties sukaupusiam statybos inžinieriui, tačiau iš šio santūraus ir korektiško žmogaus jos niekuomet neišgirsime, nes girtis savo darbais jis nemėgsta, tik nuoširdžiai pasidžiaugti.
nuotrauka
Didžiausi UAB „Naresta“ generalinio direktoriaus Arūno Šlenio siekiai, svarbiausios valandos susiję su statyba. Pašnekovo asmeninio albumo nuotr.


Minimos įmonės
Naresta, UAB
Būsimas statybininkas svajojo apie sporto žurnalistiką

„Esu kaimo vaikas nuo Anykščių, Troškūnų miestelio, kelių kartų grynas aukštaitis ir vaikystėje į statybas tikrai nebuvau linkęs,– apie save sako pašnekovas. – Nebuvau „blogiukas“, mokiausi gana gerai, tačiau ir išdaigų krėsdavau. Kaip vienturtis – buvau truputį palepintas, tačiau daugiau dėmesio prasme, nes darbo tėvų ūkyje teko paragauti, padėjau jiems nuo mažens“.

Tėtis – agronomas, mama – buhalterė, vėliau šią profesiją išmainiusi į bibliotekininkės. Būtent iš mamos Arūnas paveldėjo pagarbą knygų pasauliui, kuris jam buvo svarbus nuo vaikystės, todėl netgi profesiją panašią norėjo pasirinkti.

„Vienu metu mintys rimtai sukosi apie sporto žurnalistiką. Iš mamos pusės buvo daug rašančių žmonių, žurnalistų, todėl ir mane į šią sritį patraukė. Tačiau paklausiau tėčio patarimo: profesija turi būti apčiuopiama, konkreti, o statyba visais laikais – gerais ar blogais – nesustos, to darbo bus. Pavyzdys buvo ir dėdė, kuris dirbo gamybinio skyriaus vadovu“, – pasakoja A. Šlenys.

Įstojęs į tuometinį Vilniaus inžinierinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino Technikos universitetas), jis sako nebuvęs pavyzdinis. „Buvau tikras studentas, greičiau studentavęs, o ne studijavęs – prisipažino A. Šlenys. – Aktyviai reiškiausi studentiškoje veikloje, o per paskutiniuosius studijų metus su studentų statybiniu būriu, kurio vadu tapau, išvažiavau padirbėti į Zarasus. Pirmoji nuostabi patirtis – susiformavo šaunus kolektyvas, todėl dirbome ten visą vasarą, laisvalaikiu sportavome, sukūrėme agitbrigadą ir netgi užėmėme pirmąją vietą Respublikoje kaip geriausias statybinis būrys“.

Garsas apie šaunų kolektyvą ir jo vadą greitai pasklido institute. Lyderių problema buvo aktuali visais laikais, todėl pirmojo pasiūlymo sulaukė iš komjaunimo organizacijos. „Paisydamas tėvų patarimo, kad darbas turi būti rimtas, nuėjau dirbti į Vilniaus monolitinės statybos valdybą Nr. 2. Tą pačią, kuri Vilnių „papuošė“ neišvaizdžiais pastatais, o man teko prie jų būti, juos statyti“, – šypsosi Arūnas. Pirmieji monolitai buvo nelabai kokybiški, daug trūkių ir kitokių neišspręstų problemų – negalima lyginti su šiuolaikiniais.

Arūnui teko darbuotis sovietiniais laikais, iki Nepriklausomybės atgavimo buvo likę treji metai. Tačiau dabar statybininkas pripažįsta, kad jam pasisekė – išbandęs sovietmečio laikus, pradėjo dirbti nepriklausomos Lietuvos statybose.

Verslo pradžiamokslis

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kelerius metus A. Šlenio karjera tęsėsi toje pačioje Monolitinės statybos valdyboje. Pradėjęs nuo meistro pareigų, jaunas, iniciatyvus statybininkas buvo greitai paskirtas aikštelės viršininku. Sunkūs metai, užkrovę darbų ir atsakomybės naštą, apdovanojo patirtimi dešimčiai metų į priekį. Tuomet pradėjo kirbėti pirmosios mintys apie savo verslą, ne kartą išsiliedavusios kalbomis su kolegomis: „Man atrodė, kad sukaupiau tam tikrą brandą – buvau „jau 29-erių“ metų, – šypsosi Arūnas. – Kaip tyčia pasitaikė ir pasiūlymas – vienas užsienio lietuvis nusipirko Gedimino prospekte biuro patalpas ir panoro padaryti remontą“.

Įvykiai sukosi greitai: A. Šlenys kartu su kolega suskaičiavo sąmatą, įsteigė įmonę, o pavadinimui paskelbė konkursą tarp darbininkų – taip gimė „Naresta“ – sutrumpintas namų remonto ir statybos variantas.

Veiklos pradžioje susiformavusi vizija lydėjo ir tolimesnėje veikloje – darbus daryti kokybiškai, laiku ir atsižvelgti į užsakovo norus. Smulkūs remontai, nedidelės rekonstrukcijos, užsakymų paieška – dar ir šiandien Arūnas prisimena kilusias bėdas su užsakovų atsiskaitymais, darbuotojų paieška, tačiau keturiems jauniems įmonės vadovams ir akcininkams „jūra buvo iki kelių“. „Visa galva buvau paniręs į darbus, norėjosi daryti viską greitai, kurti struktūrą, pagrindą po kojomis. Šiandien „Naresta“ turi du akcininkus, tačiau darbų nesumažėjo – tik perėjo į kitą lygmenį“, – sako A. Šlenys.

Garsioji Juozo Kazicko rezidencija – bendrovės pasididžiavimas

Pirmuosius kelerius metus „Narestoje“ dirbo apie 50 žmonių. Pasak akcininko ir vadovo, tikrąja to žodžio prasme, tai buvo puikus metas, įmonė nesamdydavo subrangovų, viską atlikdavo patys. Vėliau atsirado didesnių objektų, rimtesnių užsakovų – koncernai, didesnės įmonės. 1998 metais prasidėjo rimtų milijoninių užsakymų bumas – apimtys ir objektai pradėti skaičiuoti tūkstančiais kvadratų. Garsieji sostinės senamiesčio Šventų Jonų gatvėje esantys Amerikos lietuvio Juozo Kazicko rūmai, atitinkantys XIX a. pradžios lietuviškų dvarų stilistiką. Šiais rūmais žavėjosi prie prašmatnumo nepratę lietuviai ir varvino seiles, žurnaluose skaitydami apie šią rezidenciją. UAB „Naresta“ buvo vienas iš pagrindinių šių rūmų rangovų.

„Medžiagos labai geros, sprendimai įdomūs, šiuolaikiški, keitėme stogą, fasadą – tais laikais mums tai buvo iššūkis ir kartu mūsų darbo – kaip kokybės ženklo – įvertinimas“, – pasakoja A. Šlenys.

„Įdedame širdį į kiekvieną savo darbo vaisių“


Kitas „Narestos“ vadovui įsimintinas objektas – Žalgirio – Linkmenų gatvės sankryžoje pastatytas „Sarmos“ ir „Čili“ biuras su sandėliavimo patalpomis. Tuo laiku vėdinamas fasadas buvo naujovė, o pastato apdaila – labai subtili ir elegantiška, netgi šiandien traukia akį.

„Pradėjęs statyti pastatą, tampi neabejingas, – darbo niuansais pasidalijo A. Šlenys. – Mes, statybininkai, įdedame širdį į kiekvieną savo darbo vaisių, todėl užsakovui nevengiame išsakyti pastabų ir pasiūlymų, į kuriuos pastarieji dažnai atsižvelgia, netgi pakeičia kai kuriuos architektūrinius sprendimus, nekalbant jau apie konstruktyvinius, su kuriais problemų iškyla dažnai“.

Šiandien A. Šlenys džiaugiasi, kad per daugelį metų visa jo komanda išsiugdė gerą estetinį skonį: „Mūsų darbuotojų rotacija labai nedidelė, todėl mes augame sulig kiekvienu atliktu objektu. Užmokestis nebėra lemiantis svertas. Yra liekamoji darbo vertė ir suvokimas, kad darai kažką gražaus miestui, žmonėms, veda tave į priekį. Todėl jei turi kokią mintį, kaip padaryti dar gražiau ar įdomiau, o užsakovas įsiklauso ir padaro, visuomet tą darbą atsimeni su malonumu“. Bendravimas su užsakovais, pasak A. Šlenio, atskiro straipsnio reikalaujanti tema, nes pasitikėjimu pagrįsti santykiai išties gali kalnus nuversti.

Pasigenda pagarbos statybininko profesijai

Įgyvendinti projektai patyrusiam statytojui – kaip vaikai, juos vardija didžiuodamasis. Tačiau žmogaus gyvenimą ne vien darbas sudaro.

„Vis dėlto man – pirmiausia jis. Ir svarbiausios valandos, ir siekiai labiausiai su šia sritimi susiję, – nuoširdžiai atsakė. – Išties iš šeimos atėmiau daug, tai suprantu. Sūnus baigė finansų studijas Anglijoje, dabar studijuoja verslo vadybą Londone, pusmetį padirbėjo mūsų įmonėje. Nenoriu jo spausti, siekiu, kad pats suprastų, ko nori gyvenime, kad sprendimą priimtų pats“.

Atrodo, kaip būtų paprasta –jaunuolis galėtų perimti iš tėvo jo vykdomą veiklą, taip būtų išsaugotas verslo tęstinumas. Savo sūnui A. Šlenys patartų gerokai pagalvoti. „Pažvelgiu atgal ir suprantu, kad šis verslas daug kainuoja – moraline ir psichologine prasme, be to, visuomenės nuomonė apie statybininkus yra nelabai gera. Statybininkas – melagis, sukčius – šis požiūris buvo gajus anksčiau, šiek tiek keičiasi dabar, – sako A. Šlenys. – Mūsų įmonės darbuotojai stengiasi dirbti sąžiningai, norėdami parodyti, kad vienu matu negalima visų matuoti. Mes stengiamės pasakyti, kad statybos verslas gali būti normalus, bet tai padaryti sudėtinga, statyboje yra pernelyg daug rizikingų faktorių, kuriuos turi numatyti, žinoti, nes ta rizika yra pakankamai skaudi, sovietmečiu statybos vadovai į pensiją išeidavo anksčiau nei kiti žmonės“.

Apgausi – sulauksi vienkartinės naudos, nes Lietuva – maža

Būti augančios įmonės vadovu – iššūkis nemenkas. A. Šlenys neslėpė jautęs ir supratęs, kad mokslai būtini, tačiau žinių tobulinimui laiko neatrasdavo: „Tiesa, skaitydavau daug reikalingos literatūros ir dabar „Narestos“ komandoje atsiimame su kaupu – seminarai, konferencijos vadybos, lyderystės temomis tapo beveik mūsų kasdienybės dalimi, kviečiame gerus lektorius ir konsultantus“.

Tačiau „stuburą“, svarbiausias vertybes, A. Šlenys sako gavęs iš tėvų. Tėtis sakė – negalima vogti, meluoti, reikia sakyti tik tiesą ir bendrauti su žmonėmis taip, kad niekada jų neįžeistum. Taigi ir versle negali apgauti, nes turėsi tik vienkartinę naudą, Lietuva maža.

„Su savo žmonėmis per tiek metų nugludinome kampus, pradėjome suprasti vieni kitus, puoselėjame bendras vertybes. Esame bendraminčiai – tiesūs, atviri. Per visą darbo laiką labiausiai stengiausi valdyti emocijas. Prisimenu, buvau karštakošis, didelis darbų krūvis lėmė įtampą, neretai pratrūkdavau kaip degtukas, galbūt kalbėdavau pakeltu tonu, dabar tapau ramesnis“, – dalijasi savo patirtimis A. Šlenys.

Krizės metais sušmėžavo bankroto šmėkla

Statybų pakilimas arba laikai prieš didžiąją krizę UAB „Narestai“, kaip ir visoms statybų įmonėms, buvo nepaprastai sėkmingi. Nors 2009-aisiais kritimo dugnan įspėjamųjų ženklų buvo daug, „Naresta“ bandė išlaukti – taigi ne pirmoji krizė, viskas išsispręs. Tačiau greitai akcininkai suprato, kad padarė klaidą, nemažindami savo kolektyvo ir laikydami aukštai iškeltą darbo užmokesčio kartelę. Objektų skaičius ir jų apimtys mažėjo, todėl visą pusmetį įmonė turėjo didelių nuostolių, prieš akis augo bankroto šmėkla. „Net ir tuomet nemąstėme, kad turime stipriai mažinti savo žmonių skaičių, vis dėlto buvome priversti su kai kuriais atsisveikinti, tačiau didžiąją dalį darbuotojų išlaikėme“, – dalijosi išbandymais A. Šlenys.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kolektyvo išsaugojimas atnešė ir dividendų. Daugelis statybinių įmonių buvo išbarstę savo specialistus, inžinerinį personalą, statybos vadovus, todėl kai 2010 metais pradėjo krutėti pirmųjų atsigaunančių objektų statyba, UAB „Naresta“ buvo viena iš nedaugelio, galėjusi startuoti iš naujo ir imtis projektų.

Tačiau 2009-ųjų A. Šlenys nenori prisiminti – bemiegių naktų, kai suko galvą, kaip gelbėti įmonę, iš ko pasiskolinti apyvartinių lėšų, be kurių jokia veikla neįmanoma, o bankai „užrišo paskolų maišelį“ statybų įmonėms. „Vėl startavome su darbuotojų branduoliu, tapome rimti žaidėjai Vilniaus regione. Pripažįstu, kad tuomet galėjau daugiau dalintis su darbuotojais problemomis ir bėdomis. Tuo metu su partneriu stengėmės viską daryti savo jėgomis, ieškant išeičių, nenorėjome gąsdinti savo kolektyvo blogomis naujienomis. Dabar daryčiau šiek tiek kitaip – daugiau galvų – daugiau gerų sprendimų. Prisimenu, dirbdavome septynias dienas per savaitę, neskaičiuodami darbo valandų“, – pasakoja A. Šlenys.

Visi keliai veda į šventyklą


Tai, kad UAB „Naresta“ į savo istoriją gali įsirašyti bažnyčių statybą, A. Šleniui yra vertinga patirtis: jis vertina tradicijas ir bažnyčios indėlį į Lietuvos istoriją bei dabartį. Netgi į darbą sekmą dieną nevažiuoja. „Esame pastatę tris bažnyčias, viena iš jų – Pabradėje. Su rūsiais, parapijos namais – viską įrengėme nuo pradžios iki galo,– didžiuojasi vadovas. – Galiu pripažinti – mums pastatyti bažnyčią – reiškia labai daug“. Bendradarbiavimas su Vilniaus kurija buvo malonus įvykis.

Nuo veiklos pradžios UAB „Naresta“ darbavosi daugelyje paveldo objektų Vilniaus senamiestyje. Tai dar viena A. Šlenio mėgstama tema. Jis gali ilgai papasakoti apie archeologų radinius „Narestos“ statybvietėse. Panevėžyje rekonstruojant seną banko pastatą, statybininkai tikėjosi rasti išliekamąją vertę turinčių freskų, užklotų šešiais dažų ir kalkių sluoksniais. Jie ilgai vargo, kol prieš akis visu gražumu atsivėrė... Stalino portretas.

A. Šlenys turi savo tvirtą nuomonę ir dėl paveldo objektų tvarkymo Lietuvoje – chaoso buvo pernelyg daug: „Valstybės paveldo departamento priežiūra buvo nenuosekli, trūko aiškumo, vieningų reikalavimų. Europoje dirbama kitaip, matau ryškius skirtumus, ten paveldas, koks bebūtų, yra matomas, o pas mus seną pastatą buvo stengiamasi užglaistyti, „nucackinti“, autentikos likdavo nedaug“.

Nemoka leisti pinigų

„Pinigų leisti nemoku, visuomet stengiuosi turėti saiką“, – sako pašnekovas, svarstydamas, ar tikrai reikia žmogui paskutinės laidos „žaisliukų“, automobilių, pilių. A. Šlenys tvirtina esantis ne iš tų statybos verslo atstovų, kurie puikuojasi aukščiausios klasės prabangiais daiktais ar gyvenimu. Jis nesmerkia kolegų – tiesiog jam tai yra svetima. „Ne dėl to gyvenu, o ir poreikio nėra“, – sako A. Šlenys.

Kaip vadovas jis jautriausiai reaguoja į melą: skaudu, jei žmonės, kuriais tiki, sako netiesą. „Problemą reikia išsakyti kuo anksčiau, tuomet bus pagalba, sprendimas, bet nereikia tylėti, dangstyti, meluoti. Pasitikėjimo nebuvimas – blogiausias dalykas. Pats kartais būnu pernelyg atviras, todėl noriu, kad viskas būtų pasakyta tiesiai, šviesiai, aiškiai. Viena iš mano, kaip vadovo, stipriųjų pusių – laikausi žodžio, tačiau turiu ir silpnybių“, – sako jis, pripažindamas, kad kartais emocijos ima viršų.

„Matai rezultatą ir tai yra nuostabu“

Jau prieš porą metų supratęs, kad reikia pokyčių ir naujų atradimų, A. Šlenys svarsto, kaip sutvarkyti įmonės valdymą, kad išvykus mėnesiui ar daugiau dėl to neskaudėtų galvos. Savo gyvenime dar daug ką norėtų atrasti – keliones, naujas knygas, galbūt naują veiklą. Atostogos – taip pat sudėtinga tema. Kol kas Arūnas turi jų savaitę per metus. Paskutines praleido su dešimtmete dukra Turkijoje: „Tai buvo neaktyvus poilsis, pernelyg trumpas laiko tarpas, kad pailsėčiau. Čia svarbu kitkas – laikas su dukra“.

Būtent jai jis dėkingas už naujai gimusią svajonę: „Kai mokiausi mokykloje, sunkiausias dalykas buvo piešimas. Tačiau studijų metais piešimo kursas davė neblogų rezultatų. Kai dukra pradėjo lankyti dailės pamokas Mokytojų namuose, padėjau jai piešti. Ši mintis ir dabar kirba galvoje, galbūt norėčiau ją įgyvendinti.“

UAB „Naresta“ vadovas A. Šlenys savo gyvenimą laiko įdomiu – nors statybos verslas pakankamai sunkus, tačiau kai turi patirties ir matai, kad gali padaryti geriau už kitus, tai džiugina. Šios profesijos pranašumas, anot pašnekovo, tai, kad visuomet matai rezultatą. Ir tai yra nuostabu.

Pašnekovo asmeninio albumo nuotraukos

Statybunaujienos.lt




Asmenybės

nuotrauka
2021-11-15 11:33
Eidamas 60-uosiu metus, mirė verslininkas, kelių ir infrastruktūros AB „Panevėžio keliai“ akcininkas, Remigijus Juodviršis. Lapkričio 15 d. R. Juodviršis atgulė Kairėnų kapinėse.
nuotrauka
2021-10-21 06:39
2021 m. spalio 16 d., eidamas 46-uosius metus, mirė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Aplinkos inžinerijos fakulteto (AIF) Pastatų energetikos katedros docentas, mokslų daktaras Giedrius Šiupšinskas (1976 liepos 24 d.–2021 spalio 16 d.).
nuotrauka
2021-09-19 07:15
Eidamas 88 metus mirė iškilus Lietuvos ir savo gimtojo Salako krašto patriotas, buvęs Lietuvos statybos ir urbanistikos ministras Algirdas Vapšys.
nuotrauka
2021-07-22 10:24
Ankstyvoje paauglystėje pradėjęs domėtis šiuolaikinės elektrotechnikos ir išmanių technologijų galimybėmis, šiandien šešiolikmetis Skirmantas Skurdenis – jauniausias tarptautinį KNX sertifikatą turintis išmaniojo namo sistemos diegėjas Lietuvoje. Vaikino planuose – savarankiškai nuo A iki Z suprojek...
nuotrauka
2021-06-09 09:35
Aplinkos ministerijos šių metų Viktoro Bergo premiją pelnė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė. Šia proga Aplinkos ministerija kviečia artimiau susipažinti su žinoma gamtosaugininke, kurios iniciatyva sutvarkyta ir pritaikyta lankymui daugelis vertingų gamti...
nuotrauka
2021-06-01 22:02
Gegužės 31 d. eidamas 80-uosius metus mirė Lietuvos inžinierius statybininkas, aktyvus visuomenės veikėjas Juozas Zykus.
nuotrauka
2021-06-01 16:28
Eidamas 96-uosius metus, mirė Statybos veteranų klubo patriarchas profesorius Bronius Sidauga. Gegužės 31 d. jis buvo palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.
nuotrauka
2021-01-26 15:24
Studijos „DO Architects“ bendraįkūrėja Andrė Baldišiūtė – pirmoji lietuvių architektė, jau šį trečiadienį debiutuosianti vokiečių bendrovės JUNG remiamos tarptautinės nemokamų renginių serijos „Architects, not Architecture | Virtual World Tour“ virtualioje scenoje.
nuotrauka
2020-12-23 09:39
Kokios naujovės laukia statybos sektoriaus artimiausiu metu? Kokiomis savybėmis turės pasižymėti šiame sektoriuje dirbantys žmonės? Apie tai pasakoja ne vieną dešimtmetį statybos sektoriuje dirbantis Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) alumnas, „Prorentus“ direktorius Linas Adoma...
nuotrauka
2020-12-11 11:29
Statybų sektorius visame pasaulyje kasmet auga vis sparčiau. Pagal Statistikos departamento duomenis, 2019 m. Lietuvoje statybos darbų atlikta už 2,4 mlrd. eur, dešimtadaliu daugiau nei praėjusiais. Tiesa, šį augimą stabdo darbuotojų trūkumas. Lietuvos statybų sektorius sparčiai transformuojasi ir ž...
nuotrauka
2020-11-19 13:55
Kasmet abiturientams tenka gerokai pasukti galvą, kol išsirenka tinkamą studijų kryptį, po kurių seka svajonių darbo paieškos. Ne vienas studentas prisipažintų, kad šią užduotį reikia atlikti labai gerai, o žingsniai turėtų būti itin nuoseklūs. Būtent tokiu įsitikinimu vadovavosi Tautvydas Šimanausk...
nuotrauka
2020-11-13 15:00
Kaimo statybos ministerijos (KSM) nebėra jau 35 metus, tačiau buvę kolegos, bent jau Pramonės valdybos darbuotojai, susitinka kas kelerius metus. Laiko atstumas jiems leidžia tuomet grėsmingas situacijas pamatyti kitoje šviesoje, o darbo ir gyvenimo patirtis – apmąstyti sektoriaus ir specialistų sit...
nuotrauka
2020-11-09 10:33
Architektūros menas dažnam asocijuojasi tik su baroko, gotikos, klasicizmo, modernumo ar kitais istoriniais stiliais. Kodėl sunku įvertinti šių laikų architektūrą ir koks architekto vaidmuo derinant užsakovo, vartotojų bei bendruomenės poreikius nepamirštant meninės dalies? Apie tai pokalbis su arch...
nuotrauka
2020-10-14 07:29
Lietuvos statybos inžinierių sąjunga (LSIS) kasmet teikia „Geriausio metų inžinieriaus“ apdovanojimus: Geriausiam metų projektuotojui, Geriausiam metų statybos vadovui ir Geriausiam metų techniniam prižiūrėtojui. Statybininkų dienos šventėje UAB „Structures“ projektuotojas Mindaugas Petkevičius buvo...
nuotrauka
2020-09-17 08:58
Nuo mažens esame pratinami laiką leisti komandoje: žaidimų aikštelėje žaidžiame su bendraamžiais, mokyklos suole sėdime su klasės draugu, o laisvalaikį mieliau leidžiame draugų ir artimųjų kompanijoje. Įvairius darbus taip pat dažnai norime atlikti ne po vieną, o kartu su kitais.
nuotrauka
2020-09-16 07:30
Jevgenij Kleinov yra įmonės „Naresta“ projektų vadovas, statybos inžinierius. Tačiau 36-erių vyras sako, kad sėkmingas projektų vadovo darbas yra susijęs ne tik su kompetencijomis, bet ir su gebėjimu bendrauti su užsakovais, partneriais. „Diplomatija, derybiniai įgūdžiai mano darbe labai svarbūs, ne...
nuotrauka
2020-08-26 11:01
Pasirinkę technologinės pakraipos studijas jaunuoliai yra laukiami įvairiausiose gyvenimo srityse, net ir kosmines technologijas kuriančiose kompanijose arba kosminių tyrimų centruose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
nuotrauka
2020-03-04 12:25
„Reikia atkakliai siekti tikslo, ieškoti būdų įgyvendinti idėją, kuria tiki ir nebijoti“, – sėkmingo verslo paslaptimis dalijasi teisės, buhalterijos, verslo, mokesčių konsultacijų paslaugų įmonės „Justicija“ vadovas Vaidas Šalaševičius. Be darbo savo įmonėje jis įsteigė ne vieną verslininkus vienij...
nuotrauka
2019-12-26 08:57
Saulius Bekampis nuolat segi Lietuvos statybos inžinierių sąjungos (LSIS) ženkliuką. Jį įsisegė gerokai anksčiau, negu baigiantis 2019 m. tapo LSIS prezidentu. „Segėdamas šį ženkliuką, išreiškiu didžiulę pagarbą savo profesijai – esu statybos inžinierius, tokiu laikau save ir iš prigimties. O ženkli...
nuotrauka
2019-11-13 13:27
Lapkritį aplinkosaugos veteranui, Aplinkos ministerijos įsteigtos VšĮ „Grunto valymo technologijos“ direktoriui Rapolui Liužinui sukanka 80 metų. Jį pažįsta dauguma aplinkosaugininkų bendruomenės narių. Vieniems jis buvo mokytojas, globėjas, kitiems – vadovas, bendramintis ir bendražygis.

Statybunaujienos.lt » Asmenybės