Aušra Ziminskienė: „Labai įdomu dirbti su žmonėmis, kurių visas gyvenimas – statyba“
Patirties įgyta banke
„Į Asociaciją atėjau iš bankininkės sistemos, kur įvairiose pareigose dirbau apie 14 metų. Iš pradžių AB Vilniaus banke, o po jo reorganizavimo – SEB banko Vilniaus filiale, kuriame paskutiniais darbo metais buvau privačių klientų vadybininkė, dirbau su kreditais, iš jų su būsto paskolomis nekilnojamojo turto organizacijoms“, – prisimena A. Ziminskienė. Anot jos, naujame kolektyve ji apsiprato greitai, nes dalį statybos įmonių vadovų ir kitų specialistų jau pažinojo iš bendravimo banke, be to, statybininkai ją, kaip moterį ir ilgametės finansinės patirties turinčią specialistę, dirbusią ir Finansų ministerijoje bei kitose atsakingose institucijose, labai šiltai priėmė. Juolab kad p. Aušra nesibodėjo ir kitų, ypač organizacinių darbų, kurių LSA – daugybė. Taip ji pelnė dar didesnę pagarbą, pasitikėjimą bei malonųjį kreipinį „Aušrelė“ – visi šios statybininkų organizacijos nariai būtent taip ją ir vadina.
Nuotraukoje kairėje – LSA garbės prezidentas Adakras Šeštakauskas, dešinėje – LSA prezidentas Dalius Gedvilas.„Pas mus dirbti vyr. finansininke Aušrelė atėjo po to, kai ankstesnis specialistas išėjo į pensiją. Man ją rekomendavo kolegos, o ir pats ją pažinojau, nes ji banke dirbo su klientais, o mes, statybininkai, jais ir buvome, – pasakoja buvęs ilgametis LSA prezidentas, dabar Garbės prezidentas, LSA Veteranų klubo vadovas Adakras Šeštakauskas. – Pamenu sunkius 2003-uosius: mūsų įmonės tuomet dirbo ir Ukrainoje, ir Vakarų Sibire, bet bėda – strigo tarptautiniai pavedimai. Mes pas Aušrelę bėgdavom gana dažnai, skambindavome dar dažniau, nes pinigai įplaukdavo tris kartus per dieną – klausdavom, ar jau sąskaitoje. Ji buvo žmogus, kuriuo mes pasitikėjome ir kuris sąžiningai, tvarkingai su mumis, kaip klientais, elgėsi. Atsiradus galimybei tapti LSA finansininke, mes ją priėmėme ir nenusivylėme.“
Pati p. Aušra sako, kad jai buvo įdomu dirbti su žmonėmis, kurie visą gyvenimą pašventė statybai. Tai labai kūrybingi, žingeidūs, drąsūs ir įdomūs žmonės – jie ir geri poetai, ir visada su humoru, be to, dideli Lietuvos patriotai, dalijasi A. Ziminskienė.Iš LSA ji, turinti beveik 50 metų darbo stažą, jau išėjo į vadinamą užtarnautą poilsį, bet dar visiškai neatsisveikino: ruošia perduoti dokumentus būsimam analitikui, aktyviai dalyvauja LSA Veteranų klubo veikloje, kur irgi tvarko finansus bei užsiima kitais darbais. Aušrelės teigimu, Veteranų klube ji jaučiasi labai pagerbta, nes yra vienintelė moteris tarp iškilių, Lietuvai nusipelniusių vyrų, ir jame planuoja būti dar ilgai.
Už nuopelnus – „Lietuvos statybininko garbės ženklas“
Daugiau nei prieš du dešimtmečius įsteigtai LSA priklauso daugiau kaip 50 proc. šalies statybos įmonių. Šių metų duomenimis, ji jungia 157 statybos, projektavimo, statybinių medžiagų ir konstrukcijų gamybos, mokymo, draudimo ir kitas įmones bei organizacijas, taip pat Respublikinę langų ir durų gamintojų asociaciją (22 nariai), Lietuvos santechnikų asociaciją (15 įmonių) ir Polistireninio putplasčio asociaciją (4 nariai). Šiek tiek didesnį narių skaičių LSA turėjo naujos vyr. finansininkės, t. y. A. Ziminskienės, darbo pradžioje, bet ekonominė padėtis ir akcininkai keitėsi, įmonės jungėsi, stambėjo. Bendri tikslai, LSA veikla suformavo tvirtas statybos sektoriaus nuostatas, poziciją valdžios atžvilgiu, tradicijas, šventes, padėką kolegoms. Pats aukščiausias LSA įvertinimas ir apdovanojimas – „Lietuvos statybininko garbės ženklas“. Jis paprastai įteikiamas per Lietuvos statybininkų dieną, švenčiamą antrąjį rugsėjo šeštadienį ar kitomis reikšmingomis statybininkams progomis.
Už nuoširdų finansininkės darbą ir nuopelnus LSA „Lietuvos statybininko garbės ženklu“ neseniai apdovanota ir A. Ziminskienė.
„Toks aukštas įvertinimas ir apdovanojimas mane labai nustebino, buvau tiesiog pritrenkta. Didžiulė garbė gauti tokį ženklą. Esu labai dėkinga visiems mūsų nariams ir vadovybei už tokį pasitikėjimą ir tokią pagarbą“, – sako Aušrelė.
Paklausta, kokius didžiausius iššūkius ir malonias akimirkas teko patirti LSA, mintimis ji sugrįžta į sunkius ekonominės krizės metus, kai 2009 m., palyginti su sėkmingais 2008 m., šalies statybos apimtys smuko beveik per pusę (46,5 proc.) – nuo 12 iki 6 mlrd. litų.„Tai buvo pats didžiausias kritimas ir iššūkis statybininkams. Per krizę kuo galėdavome, tuo padėdavome savo nariams. Kas tris mėnesius rinkome duomenis apie atsiskaitymus, nes vieni su kitais niekaip negalėjo atsiskaityti, ypač biudžetinės organizacijos, t. y. savivaldybės, mokyklos, darželiai, ligoninės, kurios rekonstravo ar kitaip tvarkė savo pastatus. Jos tam skirtų lėšų laiku negaudavo iš biudžeto“, – prisimena finansininkė ir pasakoja, kaip su tuometiniu LSA prezidentu A. Šeštakausku rašė raštus Finansų ministerijai, Vyriausybei, Seimui, kaip mynė kelius po valdžios institucijas. Po tokių žygių, anot jos, ledai šiek tiek pajudėdavo, vieni su kitais po truputį atsiskaitydavo, nes biudžetas skirdavo pinigų, o statybininkai vėl galėdavo dirbti. Minėtų duomenų ir prirašytų raštų pas p. Aušrą tuomet susikaupė net keturios storiausios bylos.
Iš malonesnių darbų ji mini nuo 2007 m. rengiamas LSA prezentacijas, seminarus finansų klausimais, Statybininkų dienos minėjimą, ruošimąsi tarptautinei parodai „Resta“ bei dalyvavimą joje, įvairius kitus statybininkų susibūrimus, bendravimą. Ypač šiltai p. Aušra atsiliepia apie Veteranų klubo narius, iš kurių yra ko mokytis jaunimui – A. Šeštakauską, buvusį statybos ministrą Julių Laiconą, buvusį ilgametį „YIT Kausta“ generalinį direktorių Antaną Butkų, buvusį ilgametį „Grinduvos“ vadovą Antaną Minkevičių ir daugelį kitų. Su Veteranų klubu pernai ji keliavo po Baltarusiją – apžiūrėjo ten atrestauruotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis, susitiko su Baltarusijos statybininkų sąjungos atstovais, šiemet lankėsi Latvijoje, kur bendravo su Latvijos statybininkų asociacijos nariais, apžiūrėjo Rygos senamiestį, pasidalijo statybų patirtimi.
Vietą palieka jaunimui
Ar sunku p. Aušrai atsisveikinti su Statybininkų asociacija? Anot jos, nors ir sunku, bet reikia išeiti, užleisti vietą jaunimui. „Turėti moteriai beveik penkių dešimtmečių darbo stažą tikrai pakanka. Dėl šeimyninių aplinkybių pradėjau dirbti nuo 16 metų mašininke sekretore, o dabar dalyvausiu LSA Veteranų klubo veikloje, padėsiu kituose darbuose, nes nenoriu nutraukti ryšių su kolegomis. Su jais man įdomu“, – kalba Aušrelė. Jos teigimu, atsiras daugiau laiko ir pomėgiams: dažniau lankytis koncertuose bei klausytis operos, megzti, pabūti prie jūros, skaityti knygas, pagrybauti Dzūkijos miškuose, pasisvečiuoti pas draugę kaime, kur mėgsta žemėje pasiknebinėti. Ir prie daugiabučio Justiniškėse, kur p. Aušra dabar gyvena, ji su meile prižiūri nedidelį gėlių darželį. Pasak jos, vaikas užaugintas, svarbiausi darbai jau padaryti, belieka džiaugtis gyvenimu.
„Aušrelė – geras, šiltas ir paslaugus žmogus. Ji buvo sąžininga ir pareiginga darbuotoja, finansininkė, kuria aš absoliučiai pasitikėjau ir praktiškai antspaudo nesinešiojau – jis buvo pas ją. Visa apskaita buvo labai kruopščiai, sąžiningai atlikta. Be to, ji buvo gera ir švenčių, prezentacijų organizatorė, nes be finansų jų nebūna, neatsisakydavo patalkinti ir kitur“, – apibūdina kolegę A. Šeštakauskas. Jis džiaugiasi, kad Aušrelė paskutinius dvejus metus Veteranų klube sėkmingai tvarko finansines operacijas ir neatsisako su klubo vyriška kompanija bendrauti toliau.Statybų veteranai turi didelės profesinės ir gyvenimiškos patirties, kurią siekia perduoti jaunajai statybininkų kartai, patarti už miesto ar rajono ūkį atsakingiems specialistams. LSA prezidento Daliaus Gedvilo nuomone, žmonės, kurie savo darbingiausius metus atidavė statybos sektoriui, didino jo konkurencingumą ir kūrė teigiamą įvaizdį, puikiai gali dėstyti statybos specialistų mokymo įstaigose, organizuoti susitikimus su miestų ir rajonų merais, architektais, bendruomenėmis, pasitarnauti kita veikla. Tad p. Aušra pateko į išskirtinių žmonių draugiją – į Lietuvos statybininkų asociacijos Veteranų klubą.