2023 vasario 7 d. antradienis, 9:43
Reklama  |  facebook

Bolius Apavičius. Vadovas turi viską užglaistyti: ne sienas – situaciją, nes „teisus tas, kuris moka pinigus“ Fotogalerija

Birutė ŽEMAITYTĖ      2015-11-06 06:04
Statybos inžinieriumi UAB „Apastata“ įkūrėjas ir vadovas Bolius Apavičius tapo, galima sakyti, atsitiktinai. Bet niekada nesigailėjo, kad kaimyno įkalbėtas įstojo į vadinamuosius „visiukus“.
nuotrauka
Bolius Apavičius: „Norėjau turėti savo verslą ir nepriklausyti nuo kitų.“ (B. Apavičiaus asmeninio archyvo nuotr.)


Minimos įmonės
Apastata, UAB
Dar daugiau. Kiekvienam, šiandien atvažiuojančiam į Tauragę, jis mielai parodys dešimtis objektų, kuriuose dirbo jo vadovaujami specialistai, ir su pasididžiavimu ištars: „Tai pastatėme mes“.

Stoti į VISI įkalbėjo kaimynas

Tai, kad Tauragėje įsikūrusios UAB „Apastata“ įkūrėjas ir savininkas, nuo pat 1992-ųjų einantis ir bendrovės generalinio direktoriaus pareigas, Bolius Apavičius atsidūrė statybų versle – grynas atsitiktinumas.

Nei tėvai, nei giminės statybose nedirbo, pasakoja Iš Alytaus rajono kilęs vyras. Anot jo, dėl to, kad baigęs vidurinę 1973-iais atvažiavo į Vilnių ir ėmė studijuoti VISI Pramoninę civilinę statybą, reikėtų „kaltinti“ draugą.

„Ką mes, jauni, tais laikais išmanėme. Kaimynas stojo, tai ir aš stojau į „visiukus“, iš draugiškumo, ko gero“, – prisipažįsta jis ir priduria, kad tas atsitiktinumas buvo lemtingas, o gailėtis dėl savo pasirinkimo niekada neteko.

(Tai yra šiauriausiame Europos taške šiuo metu vykdoma statyba – Honningsvag, Norvegija. Bendrovė stato sandėliavimo salę. Norvegijoje B. Apavičius lankėsi kartu su dukra Kristina)

Pašnekovo teigimu, nors studijų metais vasaromis teko dirbti tais laikais kone privalomuose studentų statybos būriuose (SSB), tikro statybų kvapo tuomet nepajuto. Viena vertus, studentams atsakingų darbų niekas nepatikėdavo – tik pagalbinius ar „pusiau pagalbinius“, kita vertus, studentai ir patys neskubėjo gilintis į tai, ką ir kaip stato. O į SSB verždavosi ne todėl, kad labai troško įgyti patirties, bet dėl to, kad išvažiavus padirbėti į Jakutiją (teritorija Rusijos Tolimuosiuose Rytuose) ar tuometinę Čekoslovakiją galėjo ir pakeliauti, pamatyti kitus kraštus.

Ir tik vieną vasarą, kai dirbo Lietuvoje, ponas Bolius sako turėjęs galimybę suprasti, kas yra tikras darbas statyboje: „Statėme Zarasų rajone privačius namus. Tai jau buvo rimta statyba.“

Kosmoso užkariautojas

Rimtas darbas, pasakoja B. Apavičius, prasidėjo tada, kai baigusius studijas 1978 metais jį kartu su kitais instituto absolventais pašaukė tarnauti į sovietinę kariuomenę ir dvejiems metams išsiuntė į garsųjį Baikonūrą – buvusios SSSR kosmodromą, esantį Kazachstano teritorijoje.

„Anksčiau po vieną du išsiųsdavo, o kai mes baigėme studijas, labai daug vyrų į kariuomenę paėmė – maždaug 15 vyrų iš mūsų laidos ten išsiuntė. Mes tarnavome kaip karininkai, bet būtent statybose, vadinamuose statybos bataljonuose arba „strojbatuose“. Statėme raketų paleidimo aikšteles, kitus objektus. Taigi ir aš prie kosmoso užkariavimo prisidėjau“, – pasakoja jis.

Pasak B. Apavičiaus, jo, sovietinės kariuomenės karininko „strojbate“ pareigos atitiko darbų vadovo pareigas įprastoje civilinėje statybos bendrovėje. Ir struktūra iš esmės tokia pati – trestai, valdybos, aikštelės – tik karinė. Ir reikalavimai, tvarka, kontrolė labai griežti, nes tai – karinė pramonė.

Tarp subrangovų buvo ir civilių asmenų, o paprastus statybininkus ten atstojo dvimetinukai kareiviai. Sudėtingesnius darbus – įvairios įrangos montavimą, elektros linijų tiesimą – patikėdavo specialistams subrangovams, o kareivukai, kurių dauguma buvo iš Vidurinės Azijos ir Kaukazo respublikų, dirbo nekvalifikuotus darbus.

„Čia, Baikonūre, ir buvo mano pirmasis krikštas. Teko vadovauti ir civiliams iš subrangovinių organizacijų, ir kareiviams. Ir pats daug patirties įgijau, nes statėme labai įvairius objektus, – dalijasi prisiminimais ponas Bolius ir tarsi atspėjęs, koks bus kitas klausimas, tęsia: – Ten ir buvo tikroji mano, kaip darbų vadovo, mokykla – vadovybė puikiai žinojo, kad mes tik baigę studijas, be patirties atvažiavome, bet niekas neklausė, ar išmanai, ar moki tą ar aną. Duoda brėžinius, duoda brigadą ir į priekį, kaip nori, taip aiškinkis. Todėl eidavom pas vyresnius karininkus, klausdavom jų patarimų.“

Specialistų, kurie galėjo pasidalinti patirtimi, pasak pašnekovo, sovietiniuose „strojbatuose“ buvo. Ir niekas neatsisakydavo patarti ar pamokyti, nes visų tikslas buvo bendras – pastatyti tuos objektus. Du iš jų – ir pagal turimą laipsnį, ir pagal užimamas pareigas aukštesnius – ponas Bolius ir šiandien vadina savo mokytojais, kurių dėka 1980-siais po tarnybos grįžęs į Lietuvą jautėsi gerokai tvirčiau, negu tik baigęs studijas.

Su laisvu diplomu – į žmonos gimtinę

Skirtingai negu tie, kurie baigę studijas iš karto gavo paskyrimus į būsimas darbo vietas, inžinieriai, dvejus metus praleidę sovietinėje armijoje, darbą turėjo susirasti patys, nes gavo vadinamąjį „laisvą diplomą“. Ilgai nesvarstęs B. Apavičius nutarė darbo ieškoti žmonos Ernos tėviškėje.

„Taip likimas ir nunešė į Tauragę. Atvažiavom čia 1980 metais ir iki šiol čia ir gyvenam. Įsidarbinau Šiaulių statybos tresto Tauragės statybos valdyboje darbų vykdytoju arba, kaip dabar vadina, darbų vadovu“, – prisimena pašnekovas, šioje įmonėje dirbęs šešerius metus.

B. Apavičius pasakoja, kad bene svarbiausia to meto statyba Tauragėje, kuriai jis vadovavo – profesinės technikos mokyklos kompleksas. Tai buvo ypatingas objektas – vienas didžiausių Tauragėje. Specialiai šiam projektui įgyvendinti buvo sukurta statybos direkcija, kuriai vadovauti jį ir paskyrė.

Paskui, kai mokyklos statyba buvo baigta, jau nemažai patirties įgijusį specialistą perviliojo kita didelė Tauragėje įsikūrusi įmonė – Tarpkolūkinė statybos organizacija (TSO), pasiūliusi ponui Boliui vyriausiojo inžinieriaus pareigas. Tačiau laikai kopti karjeros laiptais jau buvo ne patys tinkamiausi.

„Padirbėjau porą metų TSO, ir griuvo senoji sistema. Bet kai iškovojome nepriklausomybę, mūsų sektoriuje kurį laiką tvyrojo sumaištis ir nežinojome, ko griebtis. Vienu metu net galvojau, kad inžinieriaus diplomą teks ant vinies pakabinti“, – sako B. Apavičius ir prisipažįsta, kad tuo metu elgėsi panašiai, kaip ir daugelis kitų: važinėjo į Vokietiją, „varė“ į Lietuvą automobilius, griebėsi kitos su statybomis nesusijusios veiklos.

Patirties yra – kodėl nepabandyti? 

Kadangi „atsitiktinai“ pasirinkta specialybė jau buvo tapusi sava, po kelių blaškymosi metų B. Apavičius nusprendė, kad metas grįžti ir įkūrė savo įmonę.

„Kodėl savas verslas? Norėjosi stabilumo, nes važinėti nusibodo. Norėjosi turėti savo verslą ir nepriklausyti nuo kitų. Tai ir nusprendžiau – patirties yra, tai kodėl nepabandyti“, – prisimindamas 1992-uosius, kai gimė „Apastata“, pasakoja jos įkūrėjas.

(Tauragės teritorinė darbo biržos nominacija „Už darbo vietų sukūrimą ir aktyvią partnerystę“ skirta UAB „Apastata“, vadovas Bolius Apavičius)

Tiesa, iš pradžių įmonė, kaip tuo metu buvo madinga, vadinosi jo vardu ir pavarde, ir tik gerokai vėliau buvo reorganizuota į UAB „Apastata“, kurioje dabar dirba daugiau kaip 100 žmonių, tarp kurių – ir visi trys pono Boliaus vaikai: direktorius Mindaugas, baigęs teisės magistrantūrą ir vadovų magistrantūrą, duktė Kristina įmonėje atsakinga už užsienio rinkos pardavimus, baigusi ekonomikos bakalauro studijas ir tarptautinio verslo vadybos magistrantūrą, o sūnus Rokas, kuris atsakingas už tiekimą, – vadybos bakalauras. Nors vaikų profesijos ir nesusijusios su statyba, pasak B. Apavičiaus, „čia visiems yra ką veikti, tik valiok suktis“.

O tada, 1992-siais, B. Apavičius pasisamdė tris darbuotojus, vietiniame laikraštyje paskelbė, kad priima užsakymus, ir pradėjo kloti trinkeles privačiuose kiemuose. Ir tik vėliau atėjo pirmieji solidūs užsakymai, o kartu su jais ir netikėti iššūkiai.

„Pirmą didelį užsakymą gavome Klaipėdoje. Nidos gatvėje reikėjo pastatyti polikliniką. Radome ten tarybiniais laikais pradėtą statyti vaikų darželį, kuriame jau buvo apsigyvenę „bomžai“. Štai tą pastatą ir reikėjo paversti poliklinika. Tai buvo didelis iššūkis: ir projektą keisti, ir du papildomus aukštus pastatyti, ir dar tuos „gyventojus“ iškrapštyti. Be to, dirbome ne namuose, tad teko važinėti. Bet su viskuo susitvarkėme. Ir užsakovai, ir mes likome patenkinti. Iki šiol ta poliklinika stovi ir veikia“, – prisimena verslo pradžią B. Apavičius, kurio vadovaujama įmonė per daugiau negu 20 metų pastatė nemažai įvairių objektų. Daugiausia – Tauragėje.

Nuo krizės išgelbėjo užsieniečiai

2015-ieji – pereinamieji metai, tad vieno laikotarpio europinių fondų lėšos jau įsisavintos, kito finansinio periodo projektai dar tik prasideda. Dėl to sumažėjo ir savivaldybės užsakymų. Todėl nenuostabu, jog UAB „Apastata“ vadovas džiaugiasi, kad pastaruoju metu turi nemažai užsienio kapitalo – danų, norvegų įmonių, įsteigusių savo filialus Tauragėje, užsakymų.

Ir ne tik Tauragėje. „Mes gaminame metalinius angarus, kuriuos į vežame į Norvegiją ir patys ten statome. Šiemet tris tokius angarus turime pastatyti. O suomiams gaminame surenkamus namelius-konteinerius. Ieškome įvairių nišų ir dirbame trimis kryptimis: statyba, namelių-konteinerių gamyba ir angarų gamyba“, – pasakoja B. Apavičius.

Būtent užsienio įmonių užsakymai jo vadovaujamai įmonei padėjo išgyventi sunkmetį, parklupdžiusį nemažai Lietuvos statybos kompanijų. Tada, kai vietiniai užsakovai pristigo pinigų, Tauragėje jau įsikūrusios norvegų kapitalo įmonės numatytos plėtros nestabdė. „Nežinau, kaip krizė paveikė pačią Norvegiją, bet pas mus jie toliau statė savo įmones. Tai mums ir išgelbėjo. O kai kurie vietiniai užsakovai taip ir liko skoloj“, – prisipažįsta pašnekovas.

Teisus tas, kuris moka pinigus

Lygindamas darbą statybų sektoriuje anksčiau ir dabar, UAB „Apastata“ įkūrėjas pastebi, kad sovietmečiu nereikėjo sukti galvos, kur dirbsi – yra objektas, ir siunčia į jį. Visos „piatilietkos“ (penkmečiai), anot jo, būdavo suplanuotos – mėnesiai, metai, penkmečiai. O dabar reikia pačiam ieškoti užsakovų ir nieko negali suplanuoti iš anksto, nes labai daug priklauso nuo to, kaip pasiseks konkursuose.

„Išloši – gerai, dirbsi. Jeigu neišloši – suksi galvą, kur žmonėms darbo surast“, – sako jis ir aiškina, kad kasmet artėjant žiemai reikia galvoti, kaip išlaikyti darbuotojų branduolį. Jei randi objektą – jie toliau dirba, jei nerandi – tuos, kurių kvalifikacija žemesnė, tenka atleisti, nes visų į kitą barą neperkelsi.

O pavasarį vėl iš naujo tenka ieškoti darbuotojų: „Ateina, klausi, ką jis moka. Jei sako, kad viską moka, vadinasi, nieko nemoka, nes negali visko mokėti. Reikia specializuotis. Tas, kuris gerai glaisto, mūrys prastai arba atvirkščiai. Tas, kuris gerai moka vieną darbą, ir pasako, kad aš, pavyzdžiui, mūrininkas, ir jeigu mums tokio specialisto reikia, gali jį priimti. O tas, kuris sako, kad viską moka – dažniausiai būna pagalbinio darbininko lygio.“ 

Reikalavimai statybininkams, sako B. Apavičius, dabar taip pat išaugo: jei anksčiau dažnas įsivaizduodavo, kad į statybas eina tie, kurie niekur kitur nepritikdavo, tai dabar ir eilinis darbininkas „turi ne vien kastuvą mokėti laikyti“, nes pasikeitė ir medžiagos, ir technologijos, ir darbo tempas. O štai vadovo misija iš esmės liko tokia pati – „suvaldyti procesus ir žmones bei užtikrinti darbo kokybę“.

Ir jei koks nors priekabesnis užsakovas, kuris vos ne lempa pasišviesdamas ar liniuotę pridėjęs sienas tikrina, o jas glaistančias merginas iki ašarų priveda, būtent jis, vadovas, turi viską užglaistyti: ne sienas – situaciją, kadangi „teisus tas, kuris moka pinigus, o tu sukandi dantis ir kenti, nes vis tiek turi padaryti“.

„Visi jie man vienodai brangūs“

Būtent taip į klausimą, kurie pastatai jam pačiam labiausiai įsiminė, atsako ponas Bolius. Anot jo, dabar jau tikrai turi ką parodyti, nes būtent „Apastata“ Tauragėje pastatė ir autobusų stotį, ir automobilių servisą, ir prekybos centrą, renovavo ligoninę, sutvarkė ir įrengė ne vieną gatvę ir skverą. Išsiplėtė ir įmonės veiklos sritis – pradėję nuo jau minėtų trinkelių klojimo, dabar bendrovės meistrai atlieka pačius įvairiausius statybos ir remonto darbus: stato ir renovuoja gyvenamuosius namus bei viešojo naudojimo pastatus, imasi statyti ir atnaujinti pramonės, komercinės ir kitos paskirties statinius.

 

(Pagramančio regioninio parko lankytojų centro atidarymo renginys. B. Apavičius – kairėje)

Vien per kelerius pastaruosius metus įmonės specialistai paklojo pamatus ir atliko visus statybos, montavimo ir apdailos darbus – tiesė elektros kabelius ir montavo vamzdynus, įrengė gaisrinės signalizacijos ir drenažo sistemas, lauko fontanus, vandentiekio ir nuotekų sistemas, nutiesė šaligatvius ir sutvarkė aplinką ne tik Tauragės autocentro, bet ir banko „Swedbank“ skyriaus, Vilkyškių pieninės, Policijos nuovados, biokuro katilinės estakados statyboje, modernizavo ir remontavo ne tik ligoninę, bet ir Lauksargių bažnyčią bei Pagramančio parko statinius ir prekybos centrus bei gyvenamuosius namus, pastatė sandėliavimo angarus Tauragėje ir Norvegijoje, sutvarkė ne vieną skverą bei įrengė pėsčiųjų takus, vaikų žaidimo ir riedutininkų aikšteles viešosiose erdvėse.

„Apastata“ darbuojasi ir šiuo metu Tauragės miesto pakraštyje, netoli Jūros ir Miltaujos upių statomame naujame individualių gyvenamųjų namų kvartale ir modernizuoja kelis daugiabučius gyvenamuosius namus, Klaipėdoje šiltina stogus ir sienas bei remontuoja medines perdangas viešbutyje, stato ir įrenginėja specializuotą sunkvežimių servisą tarptautinei kompanijai ir atlieka daug kitų įvairių darbų. Bet nė vieno iš jų ponas Bolius nenori išskirti.

Anot jo, vieni projektai paprastesni, kiti sudėtingesni, tačiau kiekvienas savaip įdomus – net ir dėl to, kad užsakovai skirtingi, ir su vienu greitai randi bendrą kalbą, o kitas priekabiauja nežinia dėl ko. „Visi projektai man buvo įdomūs ir visi yra vienodai brangūs“, – pabrėžia jis.

Pats sau šeimininkas

Ar B. Apavičius kada nors gailėjosi, kad draugo paklausęs pasirinko statybininko kelią, o vėliau ėmėsi savo verslo? Ne, atsako jis ir priduria: „Kai esi pats sau šeimininkas, jauti daug didesnę atsakomybę, nes atsakai ne tik už save, bet ir už kitus. Kartais tai daug nervų kainuoja. Bet kita vertus, jautiesi visavertis, nes pats kažką darai ir padarai“.

Turi jis ir taisyklę, kurios laikosi visą gyvenimą ir kuri padeda sėkmingai plėtoti verslą – reikia būti sąžiningam ir nemeluoti: „Gerą vardą užsitarnauti sunku, o prarasti jį gali per keletą minučių. Todėl reikia nemeluoti, sąžiningai dirbti ir gerbti žmogų. Tada išsilaikysi.“ 

(B. Apavičių 60-ojo jubiliejaus proga pagerbė Statybininkų asociacija. Iš kairės LSA juristas Andrius Raščius, UAB „Apastata“ generalinis direktorius Bolius Apavičius, LSA prezidentas Dalius Gedvilas, „Apastata“ direktorius Mindaugas Apavičius. LSA nuotr.)

Savotiškai apgailestauja „Apastatos“ vadovas tik dėl to, kad tada, kai pastato, išgražina ir atiduoda objektą užsakovui, statybininkams tenka išeiti „į kitą molį, nes čia mūsų misija baigta“.

„Bet kai atvažiuoja draugai – kiekvienam parodau: tai mes pastatėme, čia aš stačiau“, – didžiuodamasis pabrėžia B. Apavičius.

Tekste panaudotos pašnekovo asmeninio albumo nuotr.

Statybunaujienos.lt
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka





Asmenybės

nuotrauka
2022-08-02 16:25
Eidamas 90-uosius metus mirė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) emeritas, habilituotas daktaras, profesorius Jonas Gediminas Marčiukaitis.
nuotrauka
2022-04-25 07:43
Penktadienį, balandžio 22 d., Viktoras Voroncovas, LAYHER BALTIC vadovas, buvo apdovanotas Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) auksiniu pasižymėjimo ženklu.
nuotrauka
2022-04-12 07:29
Pirmadienį, balandžio 11–ąją, mirė žymus Lietuvos architektas, redaktorius, aktyvus visuomenės veikėjas Leonardas Vaitys, pranešė Lietuvos architektų sąjunga (LAS).
nuotrauka
2022-01-03 15:00
Apie nekilnojamo turto agentūros „Centro kubas“ įkūrėjo ir ilgamečio vadovo Arūno Strolio mirtį šiandien, sausio 3 d., pranešta socialiniame tinkle „Facebook“.
nuotrauka
2021-12-20 06:55
Pasitinkant didžiąsias metų šventes, Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) sukvietė verslo bendruomenę, visuomenės, politikos ir mokslo lyderius į kalėdinį LPK vakarą.
nuotrauka
2021-11-15 11:33
Eidamas 60-uosiu metus, mirė verslininkas, kelių ir infrastruktūros AB „Panevėžio keliai“ akcininkas, Remigijus Juodviršis. Lapkričio 15 d. R. Juodviršis atgulė Kairėnų kapinėse.
nuotrauka
2021-10-21 06:39
2021 m. spalio 16 d., eidamas 46-uosius metus, mirė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Aplinkos inžinerijos fakulteto (AIF) Pastatų energetikos katedros docentas, mokslų daktaras Giedrius Šiupšinskas (1976 liepos 24 d.–2021 spalio 16 d.).
nuotrauka
2021-09-19 07:15
Eidamas 88 metus mirė iškilus Lietuvos ir savo gimtojo Salako krašto patriotas, buvęs Lietuvos statybos ir urbanistikos ministras Algirdas Vapšys.
nuotrauka
2021-07-22 10:24
Ankstyvoje paauglystėje pradėjęs domėtis šiuolaikinės elektrotechnikos ir išmanių technologijų galimybėmis, šiandien šešiolikmetis Skirmantas Skurdenis – jauniausias tarptautinį KNX sertifikatą turintis išmaniojo namo sistemos diegėjas Lietuvoje. Vaikino planuose – savarankiškai nuo A iki Z suprojek...
nuotrauka
2021-06-09 09:35
Aplinkos ministerijos šių metų Viktoro Bergo premiją pelnė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė. Šia proga Aplinkos ministerija kviečia artimiau susipažinti su žinoma gamtosaugininke, kurios iniciatyva sutvarkyta ir pritaikyta lankymui daugelis vertingų gamti...
nuotrauka
2021-06-01 22:02
Gegužės 31 d. eidamas 80-uosius metus mirė Lietuvos inžinierius statybininkas, aktyvus visuomenės veikėjas Juozas Zykus.
nuotrauka
2021-06-01 16:28
Eidamas 96-uosius metus, mirė Statybos veteranų klubo patriarchas profesorius Bronius Sidauga. Gegužės 31 d. jis buvo palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.
nuotrauka
2021-01-26 15:24
Studijos „DO Architects“ bendraįkūrėja Andrė Baldišiūtė – pirmoji lietuvių architektė, jau šį trečiadienį debiutuosianti vokiečių bendrovės JUNG remiamos tarptautinės nemokamų renginių serijos „Architects, not Architecture | Virtual World Tour“ virtualioje scenoje.
nuotrauka
2020-12-23 09:39
Kokios naujovės laukia statybos sektoriaus artimiausiu metu? Kokiomis savybėmis turės pasižymėti šiame sektoriuje dirbantys žmonės? Apie tai pasakoja ne vieną dešimtmetį statybos sektoriuje dirbantis Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) alumnas, „Prorentus“ direktorius Linas Adoma...
nuotrauka
2020-12-11 11:29
Statybų sektorius visame pasaulyje kasmet auga vis sparčiau. Pagal Statistikos departamento duomenis, 2019 m. Lietuvoje statybos darbų atlikta už 2,4 mlrd. eur, dešimtadaliu daugiau nei praėjusiais. Tiesa, šį augimą stabdo darbuotojų trūkumas. Lietuvos statybų sektorius sparčiai transformuojasi ir ž...
nuotrauka
2020-11-19 13:55
Kasmet abiturientams tenka gerokai pasukti galvą, kol išsirenka tinkamą studijų kryptį, po kurių seka svajonių darbo paieškos. Ne vienas studentas prisipažintų, kad šią užduotį reikia atlikti labai gerai, o žingsniai turėtų būti itin nuoseklūs. Būtent tokiu įsitikinimu vadovavosi Tautvydas Šimanausk...
nuotrauka
2020-11-13 15:00
Kaimo statybos ministerijos (KSM) nebėra jau 35 metus, tačiau buvę kolegos, bent jau Pramonės valdybos darbuotojai, susitinka kas kelerius metus. Laiko atstumas jiems leidžia tuomet grėsmingas situacijas pamatyti kitoje šviesoje, o darbo ir gyvenimo patirtis – apmąstyti sektoriaus ir specialistų sit...
nuotrauka
2020-11-09 10:33
Architektūros menas dažnam asocijuojasi tik su baroko, gotikos, klasicizmo, modernumo ar kitais istoriniais stiliais. Kodėl sunku įvertinti šių laikų architektūrą ir koks architekto vaidmuo derinant užsakovo, vartotojų bei bendruomenės poreikius nepamirštant meninės dalies? Apie tai pokalbis su arch...
nuotrauka
2020-10-14 07:29
Lietuvos statybos inžinierių sąjunga (LSIS) kasmet teikia „Geriausio metų inžinieriaus“ apdovanojimus: Geriausiam metų projektuotojui, Geriausiam metų statybos vadovui ir Geriausiam metų techniniam prižiūrėtojui. Statybininkų dienos šventėje UAB „Structures“ projektuotojas Mindaugas Petkevičius buvo...
nuotrauka
2020-09-17 08:58
Nuo mažens esame pratinami laiką leisti komandoje: žaidimų aikštelėje žaidžiame su bendraamžiais, mokyklos suole sėdime su klasės draugu, o laisvalaikį mieliau leidžiame draugų ir artimųjų kompanijoje. Įvairius darbus taip pat dažnai norime atlikti ne po vieną, o kartu su kitais.

Statybunaujienos.lt » Asmenybės