„Suomiai mažiau kalba, bet ima ir daro. O mes trisdešimt metų šio klausimo praktiškai neturėjome darbotvarkėje“, – „YIT Lietuva“ kartu su Suomijos ambasada, Lietuvos-Suomijos prekybos rūmais (FLCC) ir Draudimas.lt inicijuotoje konferencijoje sakė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Laurynas Kasčiūnas, pabrėždamas akivaizdų kontrastą tarp šalių.

Pranešime cituojamo L. Kasčiūno teigimu, prisivyti Suomiją reiškia ne imitaciją, o esminį požiūrio pokytį: civilinė gynyba yra miesto infrastruktūros dalis, o ne atsitiktinis projektas.

Kaip Suomija lenkia pasaulį civilinės gynybos srityje

„Tik kelios pasaulio šalys yra sukūrusios tokias vientisas civilinės saugos sistemas kaip Šveicarija, Singapūras, Izraelis ar Suomija. Tai nėra tik apsauga nuo karo – tai apsauga infrastruktūros tęstinumui ir visuomenės funkcionavimui“, – pabrėžė pranešime pacituotas „Verona Shelters Group“ generalinis direktorius Jukka Korpio.

Suomijos modelio pagrindas – dar 1939 m. priimtas civilinės saugos įstatymas, kuriuo slėptuvės tapo privalomos naujuose pastatuose, o visa atsakomybė už jų įrengimą teko pastatų savininkams.

„Suomijoje yra 50 500 slėptuvių, kuriose sutilptų 4,8 mln. žmonių. Maždaug 90 procentų jų pastatytos iš gelžbetonio ir tarnauja apie šimtą metų, o įrengtos uolose gali laikyti net kelis šimtmečius“, – pasakojo pranešime cituojamas YIT Corporation projektų vadovas Erkko Kiviluoma. Jis pabrėžė, kad priedangos statybos kaštai sudaro apie 1,5 proc. pastato kainos, ventiliacijos ir įrangos sistemos – dar apie 0,5 proc. Toks ekonomiškumas yra viena priežasčių, kodėl sistema išliko tvari visą šimtmetį.

„YIT Lietuva“ nuotr.

Suomijoje beveik pusė naujų slėptuvių įrengiama daugiabučiuose – pirmuose aukštuose ar rūsiuose. Standartas – apie 0,75 kv. m vienam žmogui, o taikos sąlygomis patalpos naudojamos kaip sandėliai, drabužinės, parkingai, sporto salės, SPA ar ledo arenos. Kasdienis naudojimas lemia, kad jos nuolat prižiūrimos ir parengtos pereiti į apsaugos režimą.

„Slėptuvės turi demonstruoti parengtį, o ne kelti nerimą. Dvigubos paskirties principas – tai idėja, kad kažkas „moka už laukimą“. Patalpa turi būti naudinga kasdien, kad ji būtų visuomenei matoma, priimtina ir prižiūrima“, – aiškino J. Korpio.

Ką jau turime ir ko dar trūksta

Kol Suomija į civilinės saugos planavimą įtraukė net griežtus transformacijos terminus, Lietuvoje šis klausimas tik neseniai tapo realia politine ir teisine darbotvarke. Lietuva per dvejus pastaruosius metus sukūrė iki tol neegzistavusį teisinį pagrindą: įsigaliojo Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymas, atnaujinta Nacionalinio saugumo strategija, patvirtintas naujas Statybų techninis reglamentas (STR) dėl priedangų ir slėptuvių įrengimo naujuose pastatuose. Ši sistema pirmą kartą įveda aiškią klasifikaciją ir vieningus reikalavimus visoms savivaldybėms.

„Sovietinių slėptuvių tinklas buvo mažas ir šiandien nebeatitinka reikalavimų. Helsinkis turi apie 140 proc. reikalingų talpų, o mes ilgus metus net neturėjome šios temos darbotvarkėje“, – konferencijoje sakė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Laurynas Kasčiūnas.

Naujoji tvarka išskiria tris apsaugos rūšis: slėptuves valstybės veiklos tęstinumui, priedangas gyventojams nuo smūgio bangos ir skeveldrų bei kolektyvinės apsaugos statinius, naudojamus ekstremalių situacijų metu, nebūtinai karo atveju. Priedangos turėtų apsaugoti 60 proc. miestų gyventojų ir 40 proc. kaimiškų savivaldybių. Šiandien šalies vidurkis siekia apie 39 proc., tačiau skirtumai tarp savivaldybių – milžiniški.

Nacionalinio krizių valdymo centro vadovas Vilmantas Vitkauskas pabrėžė, kad tikslas – pasiekti 50 proc. gyventojų aprėptį priedangomis šalia namų ar darbo vietos. Tačiau, anot jo, šiuo metu esame ties maždaug 70 proc. kelio iki šio tikslo.

„Skirtumai tarp savivaldybių rodo ne tik finansavimo, bet ir valios, gebėjimo organizuoti procesus stoką. Vienose vietose darbas juda greitai, kitose praktiškai nejuda“, – pastebėjo pranešime pacituotas V. Vitkauskas.

Akvilės Brazauskaitės nuotr.

Suomijos ekspertai atkreipė dėmesį, kad Lietuva turėtų pradėti ne nuo „didelių planų“, o nuo to, ką jau turi – rūsių, garažų, požeminių parkingų, kurie daugelyje miestų sudaro didžiausią potencialą priedangoms.

„Vilniuje inventorizavome apie 2700 rūsių ir požeminių patalpų, iš kurių maždaug 2000 atitinka minimalius priedangos reikalavimus. Tai didžiulis, iki šiol nenaudotas potencialas“, – sakė pranešime cituojamas Vilniaus mero patarėjas Vykintas Vaitkus.

„YIT Lietuva“ nuotr.

Siūlomos naujos lėšų paieškos

Norint pasiekti iškeltus tikslus, neišvengiamai reikia ir tinkamo finansavimo. Konferencijoje daugiausia dėmesio skirta viešųjų lėšų panaudojimo prioritetams bei alternatyviems šaltiniams aptarti.

Daugiausia valstybės investicijų kol kas tenka viešųjų pastatų pritaikymui. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, kasmet civilinei saugai skiriama apie 25 mln. eurų, o iki 2030 m. iš viso numatyta 77 mln. eurų priedangų modernizavimui ir plėtrai. Tačiau šiuo metu didžioji dalis šių lėšų keliauja ne į gyvenamuosius kvartalus, o į valstybės ar savivaldybių pastatus – švietimo, sveikatos ar kultūros įstaigas. Kaip konferencijoje sakė vidaus reikalų ministro patarėja Ana Burkovskienė, pirmasis 16 mln. eurų VRM kvietimas skirtas apie 380 priedangų modernizavimui mokyklose, ligoninėse, bibliotekose. Artimiausias kvietimas taip pat bus orientuotas į viešus objektus.

Teoriškai gyventojai gali svarstyti priedangų įrengimą per renovacijos programą, kuri suteikia galimybę pasiskolinti už 3 proc. palūkanas. Tačiau iki šiol nėra nė vienos tokios paraiškos – nei iš bendrijų, nei iš savivaldybių. Konferencijoje dalyvavę ekspertai pripažįsta, kad tai greičiausiai rodo produkto nepatrauklumą.

„Turime mikrorajonų, kuriuose gyvena daug vyresnio amžiaus žmonių – jų neįtikinsi imti paskolų dėl ateities grėsmių“, – komentavo pranešime cituojamas Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovas Mindaugas Statulevičius.

Konferencijoje paminėti ir potencialūs nauji finansavimo šaltiniai: pavyzdžiui, galimybė papildyti nekilnojamojo turto mokestį 0,2 proc. gynybos komponentu arba per vadinamąjį infrastruktūros mokestį už naują statybą skirti lėšas ne tik keliams, bet ir senų rajonų priedangoms bei naujų bendruomeninių objektų – sporto salių ar centrų – statybai. Tokias priemones siūlo tiek NT sektoriaus atstovai, tiek politikai.

Sauliaus Žiūros nuotr.

Nauja statyba – ką numato reglamentai

Pagal 2024 m. priimtą STR, visi naujai projektuojami daugiabučiai, aukštesni nei penkių aukštų, ir visuomeninės paskirties pastatai, kuriuose gali rinktis daugiau nei 100 žmonių, privalo turėti priedangą. Tokios priedangos turi atitikti keliamus reikalavimus dėl konstrukcijos tvirtumo, apsaugos nuo sprogimo bangos, vibracijos, nuolaužų, taip pat turėti alternatyvius išėjimus, ventiliaciją, uždengtus ar apsaugotus langus.

Vis dėlto, pasak Aplinkos ministerijos Architektūros ir statybos politikos grupės vadovės Astos Rokickienės, realybėje projektavimas dažnai tampa kompromisu tarp reglamentų, higienos normų ir praktinio patalpų pritaikymo: „Pagal STR galima įrengti tiek priedangą, tiek kolektyvinės apsaugos statinį, tačiau beveik visi renkasi priedangą – ją lengviau integruoti į pastatą ir suderinti su kitais reikalavimais, pavyzdžiui, priešgaisriniais.“

Dėl šios priežasties vystytojai dažniausiai priedangas planuoja kaip daugiabučių parkingo ar sandėliavimo erdvių dalį – jos atitinka reikalavimus ir tuo pačiu lieka naudingos kasdieniam naudojimui. Tačiau tai kelia klausimų apie realų pasirengimą krizei: ar tokios patalpos galės greitai funkcionuoti kaip priedangos?

„Suomijoje dvigubos paskirties slėptuvės turi būti transformuojamos per 72 valandas, o Lietuvoje – per 12 valandų. Jei nebus aiškios normos, idėja neveiks – per lėtą perjungimą turėsime neveikiančias patalpas“, – perspėjo V. Vitkauskas.

Pranešime pacituotas „YIT Lietuva“ vadovas Kęstutis Vanagas pasakojo, kaip bendrovė, priklausanti Suomijos kapitalui, Lietuvoje taiko geriausius suomiškus sprendimus: priedangos iš anksto suplanuojamos kaip dvigubos paskirties – įrengiamos parkinguose ar sandėliavimo zonose ir naudojamos nuolat. Vis dėlto, pasak jo, tokia praktika kol kas apsiriboja didžiaisiais miestais.

„Už Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos ribų gyvenamosios statybos plėtra yra menka arba išvis nevyksta, tad natūraliai nėra ir naujų priedangų. Tai reiškia, kad mažesniuose miestuose gali tekti ieškoti visiškai atskirų, specialiai statomų sprendimų“, – teigė jis.