Į šią sritį abu nėrė vos palikę mokyklos suolą. Tiesa, tai darė skirtingai: a.a. E. Monstvilas visą savo gyvenimą buvo nuovokus inžinierius, vadovavęs statyboms visoje Lietuvoje, ilgus metus jo vardas buvo siejamas su viena seniausių Lietuvoje statybos įmonių – „Statybos trestu“. Tuo metu sūnus, dr. E. Monstvilas, pasuko mokslinių tyrinėjimų keliu – tapo Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos mokslo laboratorijos vyresniuoju mokslo darbuotoju.

Šis darbas tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti sausas. „Eksperimentuojame“, – šypteli pašnekovas, paklaustas, ką veikia laboratorijoje. Mokslininko žodžiai – tikra tiesa. Būtent šioje laboratorijoje testuojami naujausi gaminiai, vėliau į rinką ateinantys kaip pažangūs energiją tausojantys ar šilumines pastato savybes kelis kartus pagerinantys produktai.

„Kaip ir aš, tėvas buvo atviras naujovėms. Pavyzdžiui, išėjęs į pensiją, būdamas maždaug 70-ies, savarankiškai išmoko naudotis kompiuteriu, įvaldė „Excel“ programą. Todėl galėjo dirbti vienos įmonės finansininku. Jį visada domino nauji dalykai. Mane taip pat“, – panašumus su pernai mirusiu tėvu įvardino dr. E. Monstvilas.

Į mokslą kabinosi pats

„Kur kas daugiau apie tėvą ir jo darbus papasakotų jo kolegos. Jam teko laimė dirbti su įvairiais savo kartos statybų srities profesionalais. Pavyzdžiui, „Kauno statybos treste“ – su Adakru Šeštakausku (buvęs ilgametis Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas, dabar – šios asociacijos garbės prezidentas – aut. past.)“, – pokalbį apie Anapilin iškeliavusio tėvo profesinį gyvenimą pradėjo dr. E. Monstvilas. Jo tėvui šiemet būtų suėję 92 metai.

1922 metais gimęs Žemaitijoje, netoli Medvėgalio kalno, E. Monstvilas augo įprastoje to meto aplinkoje – tėvai ūkininkavo ir su statybomis buvo susiję tiek, kiek ir kiekvienas: patys statėsi namus, tačiau senelis nebuvo šio amato žinovas.

Tai, kad Lietuvos universitete (nuo 1930-ųjų – Lietuvos universitetui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas – aut. past.) Kaune pasirinko statybos studijas, buvo gerai apgalvotas ir savarankiškas a.a. E. Monstvilo sprendimas: tais laikais statybos specialistų trūko, ši profesija buvo vertinama.

„Senelius ištrėmė į Sibirą. Bet mano tėvas dar prieš tai išvažiavo mokytis į Kauną. Gyvendamas pas pažįstamus, baigė paskutines mokyklos klases ir įstojo į universitetą. Sunkiai besiversdamas (dirbo inventorizatoriumi ir pan. darbus) stūmė mokslus į priekį“, – pasakojo dr. E. Monstvilas. Aplinkybės buvo privertusios padaryti akademinę pertrauką. O sugrįžti į studijas a.a. E. Monstvilui padėjo prof. Jonas Kubilius: „Paaiškėjus, kad mano seneliai buvo ištremti, tėvui nebeleido tęsti mokslų. Jei neklystu, būtent prof. J. Kubiliaus dėka, faktas, kad tėvas – tremtinių sūnus, „dingo“.

Misija įmanoma: kaip idėjas paversti statiniais

Jaunas specialistas buvo visur reikalingas: baigus studijas, vyresniajam E. Monstvilui teko dirbti Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje. Kartu keliavo ir šeima – žmona medikė bei 1953-aisiais gimęs vienturtis sūnus Edmundas. Galiausiai Monstvilai įsikūrė Kaune. Visą gyvenimą E. Monstvilas dirbo „Statybos treste“.

„Tėvas daug nekalbėdavo apie savo darbą. Svarbiausias dalykas jam buvo gerai pastatyti. Labiau didžiuodavosi ne objektais, bet tuo, kad išsprendė dideles problemas, kurių anais, deficito laikais, būdavo daug. Tada trūkdavo medžiagų. O architektai vis tiek stengdavosi pastatus padaryti gražesnius – pridėdavo konstrukcinių elementų. Jie ir tapdavo galvos skausmu inžinieriams“, – juokėsi dr. E. Monstvilas.

Vienas tokių „galvos skausmų“ buvo kampai. „Surask tu, kad gudrus, specialistų, kurie tiesiai išmūrytų tuos kampus. Darbo kokybė tada buvo tokia“, – tėvo pasakojimus prisiminė pašnekovas, pridūręs, kad architektų sumanymus paversti realiais statiniais a.a. E. Monstvilui padėjo konsultacijos su kolegomis – savo srities žinovais. Pavyzdžiui, A. Kudziu (prof. Antanas Kudzys – inžinierius statybininkas, Lietuvos mokslų akademijos narys – aut. past.), su kuriuo bičiuliavosi ne vienerius metus.

Tikslaus skaičiaus, kiek statinių iškilo per a.a. E. Montsvilo darbo metus, jo sūnus nežino. „Tuo metu vyko masinės statybos – visur kilo nauji namai – iki kokių 1990 metų. Tėvas ir kolegos sukosi kaip vijurkai, kad tik spėtų planus įvykdyti, gautų reikalingų medžiagų. Daugiausia jam teko statyti gyvenamųjų namų. Nors jam prižiūrint buvo statomas ir daug diskusijų iki šiol tebekeliantis laidojimo rūmų pastatas „Liūdesys“, – pasakojo KTU mokslo darbuotojas dr. E. Monstvilas.

Kompleksas „Liūdesys“ 1978 metais pastatytas Kaune, Jonavos gatvėje. Šiuo metu privatiems savininkams priklausantis pastatas yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tačiau iki šiol jie nesiėmė jokių žingsnių, kad pastatas būtų atnaujintas – prieš kelerius metus jį nusiaubė gaisras.

Statybininkas laboratorijoje

Taisyklė „batsiuvys be batų“ pasitvirtino ir Monstvilų šeimoje: nuosavo namo kauniečiai neturėjo. Tačiau sodo namelį tėvas su sūnumi statė savo rankomis. „Man regis, apie statybas kaip galimą profesiją pradėjau galvoti kaip tik po to, kai kartu su tėvu pastatėme sodo namelį“, – prasitarė dr. E. Monstvilas.

„Man sekėsi tikslieji mokslai. Lankiau Juozo Aleksonio mokyklą (dabar „Saulės“ gimnazija – aut. past.), kur buvo sustiprinta matematika, fizika. Galėjau pasirinkti bet ką – universitetai vertino šios mokyklos atestatus, duodavo papildomų balų. Į Statybos fakultetą patekau be konkurso. Kodėl Kaune? Matyt, įkalbėjo likti. Analogiška specialybė – statybininkas technologas – buvo ir Vilniuje“, – pasakojo pašnekovas.

Baigęs pradinę pakopą, kaunietis savo gyvenimą pasuko dar vienu kampu: pasirinko mokslininko karjerą. Tačiau ir vėl toli nuo statybos nepabėgo – studijavo statybinę fiziką. Pagal įgytą specialybę dirba iki šiol ten pat, kur pradėjo karjerą – KTU Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos mokslo laboratorijoje.

„Susiviliojau labai geromis sąlygomis eksperimentams. Tais laikais tai buvo reta – trūko ir prietaisų, ir kitų dalykų. Įdomiausia, kad pradėjęs dirbti kartojau mokyklos kursą: pasiėmiau visus turimus fizikos vadovėlius ir mokiausi – reikėjo viską prisiminti“, – darbo pradžią pasakojo dr. E. Monstvilas.

Lietuvos mokslininkai vertinami

Ar per tiek metų nebuvo minčių keisti darbovietę? Pašnekovas tikina, jog ne. Juolab, kad per tiek metų laboratorija išliko tokia pati: patikima ir vertinama dėl savo paslaugų ir specialistų kokybės. „Užsakymų gauname ne tik iš Lietuvos, bet ir Prancūzijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Norvegijos. Esame pripažinti Europoje“, – didžiavosi mokslininkas.

Statybinės šiluminės fizikos mokslo laboratorijoje atliekami gaminių – durų, langų ir statybinių medžiagų – bandymai, akustiniai pastatų matavimai, tikrinamas pastatų sandarumas. Lygiagrečiai atliekami moksliniai tyrimai, taip pat rengiami teisės aktai, pavyzdžiui, statybos techniniai reglamentai.

„Prieš keletą metų vykdėme tarptautinį projektą, kurį užsakė Termoizoliacinių medžiagų su šilumą atspindinčiom dangom gamintojų asociacija. Jo vertė – apie 1 mln. litų. Dirbome kartu su anglais, prancūzais, suomiais, italais. Parodę savo galimybes, užmezgėme ilgalaikį bendradarbiavimą – dabar vykdome prancūzų gaminių akredituotus bandymus. Lietuviai turi savybę viską daryti greitai ir gerai. Dėl to mus vertina“, – kalbėjo pašnekovas.

Statybos produktai dar tobulės

Savo darbe mokslininkas mato daug naujų gaminių, kurių savybės stebina net visko mačiusius statybos profesionalus. Vis dėlto, dr. E. Monstvilo nuomone, tobulybės dar nepasiekėme.

„Labai stipriai tobulėja ir pastatai, ir statybinės medžiagos. Tačiau, pavyzdžiui, langų gamintojai dar neperžengė savo galimybių ribų. Jeigu bus masiškai pradėti gaminti vakuuminiai stiklo paketai, šiluminės savybės dar pagerės.

Termoizoliacinės medžiagos taip pat vis dar vystymo stadijoje: atsiranda naujų technologijų, pavyzdžiui, nano, taip pat gelinės medžiagos. Tarkime, „Rockwool“ jau siūlo įsigyti tokių medžiagų. Tiesa, jos ypatingai brangios. Tačiau pakanka uždėti nedidelį kiekį gelio, kad gautume labai geras viso pastato šilumines savybes. Kol kas toks gelis naudojamas tik restauracijoje, architektūros paminklams. Bet pati idėja turi potencialą ir masinei gamybai“, – pasakojo mokslininkas.

Dar vienas nuolat tobulinamas statybos gaminys – šilumą atspindinčios dangos.

„Kartais mums atveža tokių pavyzdžių, kurių sudėties nežinome. Tačiau savybės – labai geros. Savo laboratorijoje matome, kad naujų idėjų atsiranda nuolat“, – tikino pašnekovas, pridūręs, kad kartais novatoriška gali būti ir tai, ką žinojo jau mūsų proseneliai. Pavyzdžiui, neseniai pradėti gaminti šiaudiniai sienų pusgaminiai, pritaikyti statybose kaip termoizoliacinė medžiaga. Tereikėjo seną idėją „aprengti“ šiuolaikišku rūbu ir ji prisikėlė naujam gyvenimui.