Bendrovei „Inžineriniai tinklai“ arba INTI Eduardas Černulis vadovauja jau penkioliktus metus. Įmonę 1992 metais įkūrė buvę jo kolegos. Jie būsimą įmonės vadovą ir pasikvietė dirbti kartu.

Vienas iš pirmųjų objektų, kuriame teko darbuotis E. Černuliui, prisijungus prie savo kolegų, buvo Būtingė. Tuomet tai buvo plynas laukas, kuriame kūrėsi naftos terminalas. E. Černuliui vadovaujant buvo pakloti pirmieji būsimo Būtingės naftos terminalo vamzdynai.

Būti pirmiesiems „Inžinerinių tinklų“ specialistams tenka dažnai, nes jie atlieka ne tik bendruosius – betonavimo, konstrukcijų montavimo, žemės kasimo, aplinkos tvarkymo, – bet ir specialiuosius – vandentiekio ir nuotekų tinklų bei nuotekų valymo įrenginių montavimo, vandentiekio ir nuotekų siurblinių, vandens gerinimo įrenginių statybos ir rekonstravimo, gruntinio vandens lygio pažeminimo – statybos darbus. Bendrovė teikia ir konsultacijas užsakovams rengiant projektus. 

Traukė mechanika, bet pasirinko statybas

E. Černulis Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) įgijo taikomosios geodezijos specialybę. Tačiau traukė kitos sritys. 

„Mane traukė ir mechanika, su automobiliais susijusios profesijos, bet mąsčiau kaip būsimas šeimos žmogus: statybininko profesija perspektyvi, jauni specialistai statybose greičiau gauna butus, – sako ponas Eduardas, aiškindamas, kodėl iš Kalvarijos kilęs jaunuolis 1982 metais nusprendė važiuoti į Vilnių ir stoti į VISI. – Dėstytojai patarė rinktis taikomąją geodeziją Miestų statybos fakultete, nes mane traukė ir organizacinis darbas, ir projektavimas, ir technologijos.“

Baigus pirmąjį kursą dvejus metus teko vilkėti kareivio uniformą, o grįžus iš tarnybos sovietinėje kariuomenę ir per vasarą padirbėjus, jau nesinorėjo toliau mokytis. Kam tie mokslai, galvojo jis, jei statybose įsidarbinus galima neblogai užsidirbti. Bet tėvai prispaudė – įkalbėjo tęsti mokslus, prisipažįsta E. Černulis. 

Kai pagaliau 1989 metais baigė studijas, daugelis bendramokslių veržėsi likti Vilniuje, tačiau Eduardas nusprendė vykti į Kauną, nes ten jau laukė mylima mergina, netrukus tapusi jo žmona.

Įsidarbino Kauno statybos tresto Inžinerinių tinklų statybos valdyboje Nr. 12 ir per 3-4 metus, kol atėjo privatizavimo, kooperatyvų ir privačių įmonių kūrimosi laikai, spėjo „išspręsti klausimą“, atvedusį į statybų sektorių – gavo šeimyninį bendrabutį.

„Spėjau įšokti į tą traukinį, o tiems, kurie baigė metais vėliau negu aš, jau nepasisekė“, – sako ponas Eduardas ir tuojau pat priduria vėliau niekada nesigailėjęs, kad pasirinko tokią specialybę.

Būtingės naftos terminalas. I-III etapai. Aikštelės inžineriniai tinklai.1997-1999 m. UAB „Inžineriniai tinklai" archyvo nuotr.

Virsmo pamokos: objektas yra – pinigų nėra

Prisimindamas pirmuosius darbo metus, E. Černulis sako pataikęs į sudėtingą situaciją. Jau pats pirmas objektas privertė gerokai pasukti galvą. Tuometinio Mičiurino tarybinio ūkio-technikumo statyboje, kur jaunam darbų vykdytojui patikėjo vadovauti užbaigiant inžinerinių tinklų montavimą ir atiduoti naudoti, E. Černulis pateko į keblią situaciją: šį objektą buvo pradėję statyti kiti rangovai, tačiau jo nebaigė. Atėjusiems po jų pasirodė, kad pinigų liko itin nedaug, todėl teko galvoti, kaip sumokėti darbuotojams atlyginimus. O šie tikėjo, kad daug ir gerai dirbdami, gali daug ir užsidirbti.

„Kiekviena pradžia kelia nerimą, bet paskui praeina stresas, nejauti galvos skausmo, galvoji tik apie tai, kaip ką galima padaryti“, – dalijasi pirmosiomis darbo pamokomis E. Černulis.

Vėliau sekė objektas po objekto: švaraus vandens rezervuarai Aleksote, požeminių garažų tinklai ypač dideliam gylyje, lietaus vandens kolektorius Garliavoje, inžineriniai tinklai Fredoje ir kiti. Keičiantis santvarkai ir įsisukus infliacijai, statybos įmonę kurį laiką gelbėjo tai, kad ji turėjo rezervų ir pakankamai užsakymų. Bet kai iš sovietinės planinės ekonomikos paveldėti dideli užsakymai – magistralinių tinklų tiesimas, kiti stambūs objektai – baigėsi, darbų teko ieškoti patiems. 

Prasidėjo ir privatizacija.

„Tuo metu mes už investicinius čekius išpirkome įmonės akcijas, bet ėmė trūkti tvirtos vadovo rankos. Aš tuo metu dirbau darbų vykdytoju ir į strateginį planavimą nesikišau, tačiau mačiau, kas vyko. Pradėjo jaustis ir konkurencija tarp statybos įmonių. Nežinau, kaip būčiau pats pasielgęs, jei priimti sprendimus būtų tekę man, bet norėjosi ką nors daryti, kad valdyba neiširtų“, – prisiminimais apie statybų sektoriuje pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais susiklosčiusią padėtį dalijasi E. Černulis.

Kaip tik tuo metu, apie 1992-1993 metus, įmonė, kuri tuomet jau buvo akcinė bendrovė ir vadinosi „Kauno požemis“, sulaukė pasiūlymo iš Rusijos statomam gyvenamųjų namų kvartalui kloti tinklus. Ir nors šeima susilaukė pagausėjimo, ponas Eduardas apsisprendė: „Jei niekas nenori važiuoti, važiuosiu aš.“ Sutarė, kad jis pradės darbus, o paskui jo pakeisti atvažiuos kuris nors kolega.

Atvažiavęs į būsimą objektą griebėsi už galvos, nes pamatė, kokia apdaužyta technika, su kuria teks dirbti, nukelta nuo geležinkelio platformų. „Beveik visus resursus išleidau tos įrangos remontui“, – sako pašnekovas.

Civilizacija prasideda nuo vamzdynų

Pasiūlymo pereiti dirbti į UAB „Inžineriniai tinklai“ ponas Eduardas buvo sulaukęs dar prieš išvykdamas į Rusiją, bet vis delsė, nes tikėjo, kad gerą gamybinę bazę turinti įmonė, kurioje jis tuo metu dirbo, išsikapstys iš duobės. Bet kai grįžo, tokių vilčių jau nebepuoselėjo.

Buitinių nuotekų išplėtimo darbai Kazlų Rūdoje 2010 m. UAB „Inžineriniai tinklai" archyvo nuotr.

Naujoje įmonėje įsidarbinęs vyriausiuoju darbų vykdytoju, po kurio laiko buvo paskirtas statybos aikštelės viršininku, dar po kurio laiko tapo direktoriaus pavaduotoju statybai, statybos direktoriumi, o nuo 2001-ųjų – eina generalinio direktoriaus pareigas.

Tačiau pirmiausia reikėjo darbais įrodyti, ko esi vertas. Pritaikęs sukauptas žinias jis sėkmingai vadovavo medienos kombinato „Eglė“ inžinerinių tinklų rekonstrukcijai Kazlų Rūdoje. Dirbti šiame objekte buvo sudėtinga dėl to, kad trūko erdvės, buvo aukštas gruntinio vandens lygis. Teko jam padirbėti ir šiaurinėje bei pietinėje Santariškių dalyje. Priešais respublikinę ligoninę, kur dabar didžiulis gyvenamųjų namų kvartalas, tuomet plytėjo laukai, kuriuose bendrovės „Inžineriniai tinklai“ vyrai ir pradėjo kloti tinklus būsimiems pastatams. Viename iš šių darbų etapų teko dalyvauti ir E. Černuliui, kurį su komanda atsiuntė padėti čia jau dirbančiam darbų vykdytojui. Gal būtų ir ilgiau čia užtrukęs, bet įmonė kartu su kita Kauno kompanija laimėjo Būtingės naftos terminalo statybos konkursą ir jį paskyrė statybos aikštelės viršininku.

„Ten buvo smagu dirbti, nors atsakomybė – didžiulė, o miegoti teko nedaug. Juk tai buvo pirmas toks didelis ir atsakingas objektas, kurį statėme Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Mūsų įmonė per 3 metus jame nutiesė praktiškai visus vamzdynus, išskyrus technologinį“, – pasakoja E. Černulis, Būtingės naftos terminalo statyboje su petraukomis praleidęs dvejus metus.

Pašnekovo teigimu, šiame strateginiame objekte jis įgijo neįkainojamos patirties, nes reikėjo ir darbus organizuoti, ir sprendimus priimti, ir terminų paisyti. Kita vertus, tai buvo ir tarptautinė patirtis, nes darbavosi kartu su genrangovinėmis amerikiečių ir vokiečių kompanijomis.

Sprendimas, vertas vadovėlio

Bene sunkiausia E. Černuliui atsakyti į klausimą, kurie objektai jam kėlė daugiausia galvos skausmo, o kuriuose praleistos dienos, o kai kada ir bemiegės naktys, įsiminė labiausiai. Viena iš priežasčių – verkšlenti, kad kas nors nepavyksta, ne jo būdui. O kita – kiekvienas naujas projektas visada yra ir naujas iššūkis, nes dviejų vienodų paprasčiausiai nebūna. Bet jei jau ėmeisi darbo, priduria kiek patylėjęs, privalai jį padaryti.

„Kai vyko Zoknių oro uosto rekonstrukcija, Krašto apsaugos ministerijos užsakymu 2005 metais mes įrengėme 5 kilometrus vandens nuvedimo nuo pakilimo takų kolektorius, kurių diametras – nuo 400 iki 1600 centimetrų. Vamzdyno gylis – iki 5,5 m, gruntas vandeningas, terminai labai glausti – vos 3 mėnesiai. Abejoju, ar pats užsakovas tikėjo, kad mes spėsime per tokį trumpą laiką atlikti visus darbus, bet mes parodėme, ką sugebame. Ir nuo to laiko sėkmingai dirbame su šiuo užsakovu“, – pasakoja jis.

Skiedrų gamybos linijos

IKEA Industry gamykloje

statyba 2010 m.

UAB „Inžineriniai tinklai"

archyvo nuotr.

Teko pasukti galvas ir tada, kai IKEA užsakymu jų ceche Kazlų Rūdoje statė pastatą medžio rąstų smulkintuvui, vadinamajam „bebrui“ – vienam iš galingiausių pasaulyje tokio tipo įrenginių, sparčiai „graužiančiam“ ir medžio drožlėmis paverčiančiam didžiulius rąstus. „Kadangi pats įrenginys sveria apie 60 tonų ir veikdamas sukelia didelę vibraciją, todėl pamatai jam turėjo būti ypač tvirti ir atsakingai įrengti. Priimti mūsų darbo atvažiavo patys įrenginio gamintojai iš vokiečių kompanijos“, – dar vieną sėmingai įvykdytą neeilinį užsakymą prisimena E. Černulis. 

Įveiktu iššūkiu jis vadina ir vieną pastarųjų metų darbų – technologiškai sudėtingą Alytaus miesto vandens gerinimo įrengimų statybą: kad miesto gyventojams nepritrūktų vandens, teko dirbti užtikrinant nepertraukiamą vandens tiekimą.

Pasakodamas apie įmonės atliktus darbus, ponas Eduardas džiaugiasi, kad išradingi jo vadovaujamų „Inžinerinių tinklų“ specialistai niekada nevengė sudėtingų užduočių ir patys ieškojo būdų, kaip jas atlikti. Vienas iš jų – statybos direktorius Milgaudas Veselka, kuris su projekto komanda sugalvojo, kad sumontavus laikiną galingą siurblį bei įrengus „apėjimus“, Alytaus miesto pagrindinių nuotekų siurblinės veiks be pertrūkių ir atliekant jų rekonstrukciją.

„Teko darbuotis įtemptai, bet inžinieriai turėjo galimybę parodyti, ką sugeba. O maloniausia, kad net užsakovas vėliau sakė, jog šį mūsų sprendimą galima į vadovėlius įtraukti“, – prisimena pašnekovas. 

Vamzdžių klojimas naudojant mikrotunelingą. UAB „Inžineriniai tinklai" archyvo nuotr.

Net kastuvas dabar kitoks

Per kiek daugiau negu ketvirtį amžiaus – nuo tada, kai įprastas vaizdas buvo vidury laukų kaušu duobę gremžiantis ir į savivartį žemes pilantis ekskavatorius, darbas pasikeitė iš esmės. Net kažkada vienu iš pagrindinių įrankių buvęs kastuvas dabar kitoks, o ką jau kalbėti apie darbus gerokai paspartinusius naujus įrenginius ir technologijas, džiaugiasi E. Černulis. 

„Kaip anksčiau vamzdžius tiesdavome? Būdavo atviros tranšėjos arba prasikaldavome, kur reikia. O dabar yra valdomi gręžimai, vamzdynų renovacijos technologijos, įvairūs teleskopiniai klojiniai, mechanizmai su automatiniu programiniu valdymu. Mechanizmų operatoriai taip pat aukštesnės kvalifikacijos. Be to, rankų darbo mažiau reikia, nes yra galimybė pasinaudoti mažąja mechanizacija“, – sako E. Černulis.

Kita vertus, pastebi E. Černulis, dabar darbo tempas visai kitas, negu buvo prieš ketvirtį amžiaus. Jį lemia ne tik naujos technologijos, bet ir darbų organizavimas, neleidžia atsipalaiduoti konkurencija. Todėl „norisi kuo greičiau pastatyti, kad galėtum laisvus darbuotojus siųsti į kitą objektą“ sako jis.

Specialistus užsiaugino patys

Apie sunkumus nelinkęs kalbėti „Inžinerinių tinklų“ vadovas pripažįsta, kad vadovauti objekto, net ir labai sudėtingo, statybai, ir vadovauti įmonei – ne tas pats ir tik puse lūpų užsimena, kad 2001 metais, kai tapo generaliniu direktorumi, įmonės apyvarta dėl Rusijos krizės buvo sumenkusi. O per praėjusio dešimtmečio pabaigoje atėjusį sunkmetį, kurį išgyveno toli gražu ne visos statybų sektoriaus įmonės, skausmingų sprendimų jam apskritai pavyko išvengti.

APVA 2014 apdovanojimas

geriausiam rangovui.

E.Černulio asmeninio archyvo nuotr.

„Tuo metu mes laimėjome keletą konkursų ir turėjome užsakymų. Gal darbų kaina, palyginti su prieškriziniu laikotarpiu, ir nebuvo didelė, bet užtruko tų užsakymų vykdymo pradžia ir tai mums išėjo į naudą, nes ir kitos kainos krito. Atlyginimų darbuotojams stipriai taip pat nemažinome. Ir sumokėti šiek tiek vėlavome savaitę ar dvi tik 2-3 kartus per visą įmonės istoriją“, – pasakoja E. Černulis ir paaiškina, kad tam tikrų problemų per krizę kilo ne dėl darbų stygiaus, o dėl užsakovų įsiskolinimo.

Daug noriau jis pasakoja apie tai, kad per 14 metų, kai vadovauja bendrovei, jos apyvarta padidėjo maždaug 13 kartų, sukomplektuotas technikos parkas, įmonėje dirbančių žmonių skaičius išaugo 5-6 kartus ir pernai ne sezono metu joje dirbo beveik 140 žmonių. 2014 metais įmonės apyvarta siekė 27 mln. litų. Bendrovėje įdiegtos kokybės vadybos ir aplinkos apsaugos vadybos bei darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemos, atitinkančios tarptautinius standartus.

Pastaruosius 4 metus įmonė plečia savo pajėgumus ir užuot atidavusi statybinės dalies darbus subrangovams, juos atlikti patiki saviems specialistams, o bendrovės kuriama pridėtinė vertė dėl universalumo taip pat didėja. Auga ir darbuotojų kvalifikacija. Vienu metu pajutę, kad trūksta kvalifikuotų specialistų, įmonės vadovai nusprendė juos rengti patys.

„Labai trūko kvalifikuotų vamzdynų montuotojų ir ekskavatorių operatorių, todėl mes suradome, kas mokys, ir pradėjome juos ruošti. Jei matydavome, kad sezono metu pagalbiniams darbams atlikti priimtas žmogus gabus ir netingi dirbti, kviesdavome žiemą jį ateiti mokytis, kelti kvalifikaciją. Taip kolektyvą savo jėgomis ir išauginome. O vėliau net parengėme knygeles–mokymo priemones, savotišką ABC vamzdynų montuotojams ir ekskavatorių operatoriams. Tuos, kurie nori tobulėti, savo jėgomis galime paruošti iki gero brigadininko lygio“, – pasakoja E. Černulis apie projektą, kurį įgyvendino, investavę dalį savo lėšų ir gavę ES struktūrinių fondų paramą.

Į klausimą, ar paruošti specialistai neišeina pas konkurentus, pašnekovas atsako, kad dažniau taip elgiasi žemesnės kvalifikacijos darbuotojai, bet nemažai tų, kurie buvo susigundę išvažiuoti į užsienį, sugrįžta ir prašosi priimami atgal. O profesionalai labai retai išeina. Yra nemažai žmonių, dirbančių nuo pat įmonės įkūrimo, o vienam darbuotojui – jau 75 metai. Nors veterano jėgos gal ir menkesnės, bet jo patirtis neįkainojama, todėl dirbti kartu ir mokytis iš jo nuolat siunčiamas kuris nors perspektyvus jaunas darbuotojas.

Svajonių iššūkis – tunelis iš Klaipėdos į Neringą

Pasak E. Černulio, visus 26-erius metus jis darbuojasi tame pačiame segmente, tik palyginti su ankstesnėmis pareigomis, atsakomybės našta padidėjo, o įmonės veikla tapo daug platesnė. Buvo metas, kai UAB „Inžineriniai tinklai“ sėkmingai dalyvaudavo konkursuose dėl valstybinių užsakymų, iš dalies finansuojamų ES lėšomis. Specialistai vykdė projektus ir atliktų darbų aktus per atstovą siųsdavo į Briuselį. Dabar, atrodo, laukia dar vienas iššūkis.

Nominacijos

„Sėkmingai dirbanti

įmonė 2014" į

teikimo ceremonijoje.

Iš kairės:

socialinės aplinkos ir darbo ministrė A.Pabedinskienė,

E.Černulis,

LPK prezidentas R.Dargis.

E.Černulio asm. archyvo nuotr.

„Kartu su tokio paties profilio Lenkijos įmone mes dalyvaujame konkurse dėl Varšuvos kolektoriaus, kurio vamzdžiai – 180 cm diametro, renovacijos. Šiuo metu vyksta pasiūlymų vertinimas, ir jei pasiseks, padirbėsime Lenkijoje. Kol kas mums užteko darbo ir Lietuvoje, bet kolektyvas didėja, įsigijome naujų technologijų, todėl metas išbandyti savo konkurencines galimybes kitose šalyse“, – ateities planais dalijasi E. Černulis ir prasitaria, kad į tarptautinę rinką žengs ne kaip UAB „Inžineriniai tinklai“, o UAB “Inti”. Pastarosios raidės – įmonės pavadinimo santrumpa ir bendrovės prekinis ženklas – labiau atspindintis dabar jau gerokai platesnį atliekamų darbų spektrą.

Pabrėžęs, kad bet kokiame darbe svarbu tikėti tuo, ką darai, o verslo partneriai, tiekėjai ir užsakovai pasitikės tada, kai laikysies duoto pažado, jis tikina visada siekęs kuo geresnių rezultatų, o ne aukštesnių postų. Kadangi vis norėjosi ko nors sudėtingesnio ir padaryti daugiau, negu iš tavęs reikalauja, tai ir atsidūrė vadovo pareigose.

O kai jau dirbdamas generaliniu direktoriumi nusprendė, kad vadovui privalu turėti vadybos žinių ir metas pasitikrinti, ar teisingi jo, savamokslio vadybininko, sprendimai, 2007 metais baigė KTU Tarptautinės verslo vadybos ir administravimo studijas bei įgijo vadybos ir verslo administravimo magistro laipsnį. Nudžiugo, kai paaiškėjo, jog „teorija – tai laiko patikrinta praktika“.

E. Černulis pripažįsta laukiantis tos dienos, kai eurais galės mokėti darbuotojams tokius atlyginimus, kokie tokio lygio specialistams mokami stipriausiose Vakarų Ruropos šalyse. Tai esą labai svarbu, nes „įmonė be kvalifikuoto kolektyvo – tik technika ir metalas.“ 

Bet didžiausia jo svajonė – tunelis iš Klaipėdos į Neringą: „Būtų labai smagu, jeigu pavyktų pastatyti tokį tunelį. Nors jo gal ir nebus, bet tai būtų didžiausias iššūkis inžineriniu požiūriu ir didžiausias mūsų įmonės pasiekimas. Norisi tokio projekto, kad būtų galima parodyti viską, ką sugebame, ir dar daugiau.“