Prieš keletą metų gamyklą palikęs 65 metų statybininkas namo sau nepasistatė. Gyvena tame pačiame bute, kuriame įsikūrė 1979-aisiais Mažeikiuose.

Grįžo į Žemaitiją

Paklaustas apie tai, kas jį anais laikais nubloškė į tada nedaug kam žinomą Lietuvos užkampį, Evaldas Šimkus prisipažino, kad jis – žemaitis iš Telšių, po studijų tiesiog grįžęs Žemaitijon. 1973 metais baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, buvo paskirtas dirbti į Plungės technikumą.

Išdirbęs trejus paskyrimo metus, ten sukūręs šeimą, grįžo į Telšius, įsidarbino Statybos treste, gamybinio komplektavimo valdyboje, ten ėjo skyriaus viršininko pareigas. Gyveno pas tėvus, pagal tuometinius sovietmečiu galiojančius nuostatus, teisės į butą neturėjo. Nedirbant statyboje, buto gauti nebuvo šansų. Mat statybininkai turėjo šiokių tokių privilegijų būstui gauti. Todėl ir atvažiavo čia, į Mažeikių rajoną, laimės ieškoti.

„Tai buvo 1979-aisiais. Dirbti pradėjau liepos 4 dieną. Šiemet jau bus 31-eri metai, kai dirbu gamykloje. Iš pradžių atvažiavau į trestą, jau buvome sutarę, kad dirbsiu, bet iš smalsumo atvažiavau įvertinti dar vienos galimybės. Čia, Juodeikiuose, mane sutiko džiaugsmingai“, – pasakojo E. Šimkus. Tais metais naftos perdirbimo produktų gamyklos statybos aikštelėje vyko komplekso LK- 6 Nr.1 (komplekso projektinis galingumas – šeši milijonai tonų perdirbtos naftos per metus) objektų pirmojo paleidimo ir derinimo baigiamieji darbai, gamykla ruošėsi pradėti dirbti, buvo pradėti kitų objektų paleidimo ir derinimo darbai.

Reikėjo daug darbuotojų – E. Šimkus papuolė į patį įdarbinimo piką, darbų įkarštį. Pradėtame eksploatuoti komplekse buvo apie 140 atskirų objektų. Tuo metu E. Šimkus pradėjo dirbti Kapitalinės statybos skyriaus techninės priežiūros grupės viršininku. Iš karto jam suteikė ir vieno kambario butą. Nepraėjus metams gavo trijų kambarių butą ir atsivežė savo šeimą.

Pakliuvo į statybų verpetą

„Tuo metu man buvo 29–30 metų – laikas, kai esi ir jaunas, ir jau „apsitrynęs“. Aišku, darbas gamykloje, šios įmonės veiklos sistema labai specifiška: didelės statybos darbų apimtys, daug ir labai įvairų problemų. Nespėjau, atrodo, pagalvoti, kaip gyvenimas čia ir praėjo“, – juokavo E. Šimkus.

Specialistas pakliuvo į patį darbų verpetą – buvo statomi pagrindiniai įrenginių kompleksai: LK-6 gamybos įrenginiai Nr. 1 ir Nr. 2, bitumo gamybos, etilo gamybos įrenginiai, KT-1 Bugenių geležinkelio stotis. Jis prisimena, kad visą pirmąjį dešimtmetį darbas čia buvo įtemptas. Iš pradžių vadovavo statybos Techninės priežiūros skyriui, po kelerių metų ėmė vadovauti Kapitalinės statybos skyriui, kuris iki 1992-ųjų užsiimdavo vien tik naujų objektų statyba. Buvo projektuojama, sudaromos sutartys, vykdoma techninė priežiūra. „Iš viso buvome septyniese. Dabar šį darbą dirbantys žmonės užima visą pastatą“, – sakė E. Šimkus. Pasak vyriausiojo statybos specialisto, naftos perdirbimo produktų gamykla – tokia sudėtinga įmonė, kad prireikia beveik metų, kad pradėjęs čia dirbti pradėtum susigaudyti. Vien mūsų teritorija užima 1000 hektarų, o joje – 1100 registruotų nekilnojamojo turto objektų. Juk tai kaip atskira respublika arba miestas. 

Gamyklą statė kaliniai

Šiandien gal ir keista, kad gamyklą statė kaliniai ir žmonės, priverstinai gydomi nuo alkoholizmo. Jų čia dirbdavo po du tūkstančius kasdien. Jiems čia buvo įsteigta ir speciali gyvenvietė – vadinamasis „Žvaigždžių miestelis“. Tie žmonės dirbo čia visą dešimtmetį. Laisvėje esantys statybininkai žemutinėje darbų grandyje praktiškai nedalyvavo, išskyrus montuotojus ir technologus iš „Minmotažtechstroj“ įmonės.

Ypač nelengva buvo dirbti su žmonėmis, gydomais nuo alkoholizmo. Pasak E. Šimkaus, įdomi buvo to laiko visuomenė: tokie svarbūs objektai buvo atiduoti statyti dėl vienokių ar kitokių priežasčių iš tos pačios visuomenės bendro rato išstumtiems žmonėms, tam buvo skirtos milžiniškos lėšos.

Paklaustas, ar bent kiek gailisi gamykloje „prabėgusio gyvenimo“, statybininkas sakė, kad tai buvo abiems pusėms geras variantas: ir pats tobulėjęs, ir tai, ką sugebėjo, atidavęs gamyklai.

„Statyba – toks darbas, kur mes, inžinieriai, kiekvieną dieną susiduriame su įvairiais sunkumais, jie reikalauja milžiniškų pastangų – daugelis net neįsivaizduoja, kiek kiekvienu atveju prireikė kantrybės, nervų. Tie 30 metų, galima sakyti, – vien tik problemos, nuo ryto ligi vakaro. Žinoma, kuo ilgiau dirbi, tuo daugiau žinai – bėdos panašios, sprendimai kartojasi“, – pasakojo veteranas.

Nepartinis vadovas

„Nebuvau didelis viršininkas, buvau tiesiog „technarius“, skyriaus viršininkas, vienas iš dviejų tokių nepartinių gamykloje“, – prisimena E. Šimkus. Kodėl nepartinis? Jo pažiūros neatitiko oficialiai priimtinų pažiūrų? Kliudė giminės istorija?

„Ne, tiesiog jaunystėje netraukė, be to – nors ir juokinga dabar tai sakyti – reikėjo ir čia „blatą“ turėti. Partija inžinieriui iš dalies buvo galimybė augti. Kad tau pasiūlytų stoti į partiją, kad patektum prie to vadinamojo „lovio“, reikėjo priklausyti tam tikram rateliui. Neturėjau kai kurių savybių, nemokėjau sukurti sau įvaizdžio, būti efektingas, nemokėjau patikti, labiau mėgau konkretų darbą. Tais laikais karjeros laiptais kilo kitokio tipo žmonės – dažniausiai tie, kurie ėjo gyvenimo paviršiumi. Tie, kurie nekelia sau per daug klausimų, nepasižiūri į save iš šono, kurių nekankina kokios nors abejonės. Man labiau patinka abejojantis žmogus“, – atvirai kalbėjo statybininkas.

Tačiau darbe, reikia manyti, dažniausiai nebuvo kada abejoti, tekdavo daug ką nuspręsti greitai?

Anot E. Šimkaus, metams bėgant, įgyjama profesinės patirties. Paklaustas apie kritines, sudėtingas darbo situacijas, klaidas, sakė manąs, kad techniniai, inžineriniai sprendimai yra kolektyvinio mąstymo rezultatas. Tenka būti komandos nariu. Sunkiausia jam buvo ekonominės blokados metais, kai septynis ar aštuonis mėnesius gamykla praktiškai stovėjo.

„Pamenu, vaikštai po gamyklą: gražu, paukšteliai čiulba...“, – juokavo pašnekovas.

Statyba – lyg gimdymas

Vadinasi, sunkiausia buvo, kai sprendimų priiminėti nereikėjo? Bet juk „kas nedirba, tas neklysta“?

„Negalėčiau pasakyti, kad esu neklystantis. Didelių techninių klaidų, tiesa, neprisimenu. Gal tik paprasčiausiai dėl tos rutinos kartais tekdavo kažką pražiūrėti, nepastebėti. Didelis darbo krūvis, daug dokumentų. Vis dėlto dabar mes popieriais apkrauti nepalyginamai daugiau. O juk jau sovietų laikais manydavome, kad tų popierių nesąmoningai daug. Negalėjome net įsivaizduoti apie tai, kas bus šiais laikais. Vien kompiuteriu per dieną po tris ar keturis laiškus parašome. O juk anais laikais dirbome be kompiuterių. Gamykloje trims tūkstančiams darbuotojų teko keturios sekretorės, kurios spausdindavo dokumentus“, – dalijosi savo mintimis E. Šimkus.

Pasak E. Šimkaus, kiekvieno objekto statyba yra gimdymas, dar ir su skausmais. Tačiau statybos suteikia galimybę gamyklai dirbti, konkuruoti. Dėl to, kad šiemet sustabdytos statybos, gamyklai atsilieps po dvejų ar trejų metų. Kad neatsiliktume nuo kitų rinkos dalyvių, statybų procesas, anot E. Šimkaus, turi būti nenutrūkstamas, nes jis susijęs su įvairių problemų sprendimu, veiklos efektyvumu.

„Dabar daug kam trūksta pinigų. Sovietų laikais buvo atvirkščiai – buvo pinigų, bet trūko medžiagų, prietaisų, įrangos, rangovų, trūko gerų darbininkų, jie nuolat keisdavosi. Per metus pasikeisdavo po tūkstantį žmonių – daug jų perviliodavo Mažeikiuose tuo metu veikusi Kompresorių gamykla, ji, kaip darbdavė, buvo didelė konkurentė, mokėdavo gerus atlyginimus. Aš, dirbdamas naftos perdirbimo gamykloje skyriaus viršininku, gaudavau 180 rublių atlyginimą, inžinieriaus darbas proletariato diktatūros valstybėje buvo vertinamas daug menkiau nei darbininkų, kurie uždirbdavo kelis kartus daugiau – Transporto cecho vairuotojai uždirbdavo iki 400 rublių“, – pasakojo E. Šimkus.

Gamykla statė Mažeikius

Blogiausias buvo laikotarpis, pasak E. Šimkaus, kai gamykla tapo įdomi politikams – jie ją dažniausiai naudojo kaip politinę kortą. „Kai neturėjome naftos, jiems gamykla nerūpėjo, jokios pagalbos iš politikų nesulaukėme. Apie mus, kaip apie daugelį sovietinių gamyklų, kalbėjo, kad čia – sovietinės sistemos lizdas. O kai nenumirėme, šiaip taip išgyvenome, tapome jiems įdomūs. O išsilaikyti nebuvo lengva. Kadangi iki Nepriklausomybės buvome Sovietų sąjungos pavaldumo įmonė, Vilniuje neturėjome jokios užuovėjos, jokio interesų gynėjo, gerąja to žodžio prasme. Vilniaus ir Kauno mafija prie rinkos prileisdavo labai sunkiai. Sunkiausias laikotarpis buvo pereinamasis – 1991–1992 metai. Esu matęs ir perpratęs įdomių dalykų“, – prisiminė veteranas.

Nelengva, anot E. Šimkaus, buvo visų statybų metu. Gamyklos statybininkai daug statydavo miestui. Giluminio naftos perdirbimo KT komplekso biudžeto trečdalis pagal gamyklos įsipareigojimus turėjo būti skirtas miesto infrastruktūros objektams – gyvenamiesiems namams, mokykloms statyti.

Logika tada buvo tokia: vienai darbo vietai gamykloje turi būti įrengta infrastruktūra dviem asmenims. Buvo įpareigojimas gamykloje sukurtoms 80 darbo vietų miesto aptarnavimo sferoje sukurti darbo vietų 160-čiai asmenų, neskaičiuojat tų savo įdarbintų 80 – iš viso 240-čiai. Tokiu principu buvo statomos mokyklos, darželiai, ligoninės, keliai, magistraliniai tinklai, gyvenamieji namai. Gamykla pastatė visus Mažeikių magistralinius tinklus.

„Kai aš atvažiavau 1979-aisisiais, tada gamykla pati, kaip užsakovė, atidavė eksploatuoti 13 gyvenamųjų namų – apie 600 butų. Atkūrus Nepriklausomybę panašios statybos baigėsi, mums rūpėjo, kaip išgyventi ir kaip išmokėti žmonėms atlyginimus. Projektavome, statėme savo jėgomis. Tuo pereinamuoju laikotarpiu pastatėme mazuto pylimo estakadą – tais metais mazutą perdirbti mums buvo pelninga“, – sakė „Fakelui“ statybos specialistas.

Lipdė teršėjos įvaizdį

Pirmasis gamyklos pastatytas ir pradėtas eksploatuoti objektas buvo valymo įrenginiai. Jie paleisti 1979-ųjų rugsėjo mėnesį. Visuomenėje esą buvo primygtinai garsiai, išpūstai kalbama, kad ši gamykla pirmiausia bus teršėja. Tai žmonėms buvo tiek kalama, kad 1991–1992 metais, kai Žalieji čia organizavo piketus, kai kurie žmonės gulėsi po traukiniais – šitaip protestuodami prieš teršėją.

„Tai buvo labai politizuotas dalykas. Žmonės, kaip įprasta, aklai patikėjo laikraštininkais. O kai kažkuriais metais nuvažiavau į Šiaulius, pažiūrėti mūsų gamyklos norimą pirkti naftos bazę, pasibaisėjau. Viduryje miesto 1922 metais statyta bazė veikė be valymo įrenginių, be pramoninės kanalizacijos, be priešgaisrinių sistemų. Tačiau dėl jos šiauliečiai neprotestavo“, – prisiminė statybininkas.

Sovietmečiui nostalgijos E. Šimkus nejaučia, jam tas laikotarpis nepatiko, jam stigo „racijos“. „Visiems dirbau sąžiningai, nors nesu supermenas, o eilinis klystantis žmogus. Stengiausi būti naudingas, rasti racionalų grūdą ar tiesiausią kelią“, – prisipažino statybos specialistas.

Namo sau nepastatė

E. Šimkus Iki šiol gyvena viename iš Mažeikų daugiabučių. Skirtingai nei daugelis statybininkų, namo savo šeimai taip ir nepastatė. Jau buvo ir sklypą gavęs. Bet paskui atidžiau įvertinęs savo galimybes, pasvarstęs, ar geriau leisti į mokslus vaikus, ar statyti namą, jis pasirinko pirmąjį variantą.

„Galbūt reikėtų sakyti, kad nesugebėjau prie situacijos prisitaikyti. Kai kas prie taurelės leisdavo sau iš tokio mano bruožo ir pasijuokti. Tačiau nesiskundžiu. Man svarbiausia – kad senatvėje nesukvailėčiau ir kad dar užtektų sveikatos“, – sakė E. Šimkus.