„Bent jau tol, kol „Rail Baltica“ projektas nesibaigs, į pensiją tikrai dar neisiu”, – sako UAB „Swetrak“ direktorius G. Brazauskas.

Studijų metai prabėgo lyg viena diena – mokantis ir sportuojant

Šiauliuose gimęs a.a. Prezidento Algirdo M. Brazausko brolis Gerardas užaugo Kaišiadoryse, vietoje, jo žodžiais, iš kurios lengvai pasiekiamas ir Vilnius, ir Kaunas. Brolis Algirdas pasirinko tuomet madingą inžinieriaus hidrotechniko specialybę, o Gerardas – statybas. Kodėl pasirinko būtent statybą, G. Brazauskas sako negalintis net pasakyti – nei šeimoje, nei giminėje nebuvo statybos specialistų. O jaunas, labai gerai besimokantis vaikinas pasvajodavo ir apie kosmonautiką. „Visko buvo, net ir kosmonautu būti norėjau“, – pasakojo jis. G. Brazauskui patiko braižybos mokytojas kaišiadorietis Juozas Sinkevičius, kuris dirbo mokykloje ir tuo pat metu studijavo statybą. Tai buvo viena iš paskatų ir jam pasirinkti statybos studijas. Į Kauno Politechnikos institutą, Statybos fakultetą, jis įstojo be jokio vargo, nes mokyklą buvo baigęs sidabro medaliu, tad reikėjo laikyti tik piešimo ir braižybos egzaminus.

Statybos fakultetas tuomet dar buvo įsikūręs Kauno Rotušėje, tad su broliu penkeriems metams įsikūrė pas žymaus Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro našlę, name Ąžuolų kalne. Skulptoriaus našlę G. Brazauskas mini kaip moterį, iš kurios sako gavęs ir patriotinį, ir meninį švietimą. Namo pusrūsyje buvo dailininko dirbtuvės, kur buvo saugomi darbai, jų kopijos. Atmintin tuometiniam studentui įstrigo litų monetų piešiniai – J. Zikaras sukūrė visas tarpukario Lietuvos monetas, Laisvės skulptūros piešiniai. Pašnekovo nuomone, dailininko sukurta Laisvės skulptūra galėtų būti įkurdinta Vilniuje, Lukiškių aikštėje, nes iki šiol nesėkmingai sprendžiama, kaip ši aikštė turėtų atrodyti.

Kartu su pramoninės civilinės statybos mokslais į G. Brazausko kasdienybę atėjo ir sportas. Abu su broliu buvo instituto lengvosios atletikos komandos nariai. „Nuo pirmo kurso buvau instituto, o vėliau – ir Lietuvos lengvosios atletikos rinktinių narys. Buvau šuolininkas į aukštį, brolis Algirdas atstovavo rutulio stūmimo, disko bei kūjo mėtymo rungtyse“, – sako G. Brazauskas, pastebėdamas, kad penkeri studijų metai prabėgo kaip viena diena.

Patarė „nestumdyti popierių“

Pagal tuomet galiojusią paskyrimų tvarką, 1957 m. jaunas diplomuotas statybos specialistas buvo paskirtas dirbti į Vilnių, į gamybinių įmonių trestą. Kaip mena G. Brazauskas, trestas tuomet buvo keli kambarėliai, kuriuose skambėjo tik rusų kalba. Viena moteris jaunam specialistui patarė „ne popierėlius stumdyti“, o eiti dirbti į centrinę betono gamyklą. Dabar tai – Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr.3. „Nuvažiavau į Žemuosius Panerius, susiradau direktorių, gavau vietą „barake“ netoli nuo gamyklos. Gyvenau su darbininkais, – dalijasi savo pirmaisiais darbo metų įspūdžiais G. Brazauskas. – Pradėjau dirbti meistru. Buvo nelengva, nes reikėjo dirbti tris pamainas.“

Tų pačių metų gruodžio mėnesį gamykla baigė statyti gyvenamąjį namą, kuriame kartu su įmonės meistru Vaclovu Ramanausku gavo vieną dviejų kambarių butą.

Po metų jis buvo paskirtas techninės kontrolės skyriaus viršininku, vėliau – pagrindinio cecho viršininku. O kadangi jau buvo vedęs, gavo dviejų kambarių butą greta pastatytame name. Dar po kelerių metų, 1963 m. vasarį, G. Brazauskas tapo įmonės direktoriumi.

Įdarbinti lietuvį – reikėjo pastangų

„Reikia prisiminti, koks buvo Vilnius tais tolimais 1957-1960 metais. Gatvėse, parduotuvėse, įstaigose bei įmonėse girdėjosi tiktai rusų arba lenkų kalba, dokumentacija – tik rusiškai, – pasakojo G. Brazauskas. – Senasis įmonės direktorius Vladimiras Šmygovas, perleisdamas man vadovavimą, įkyriai siūlė rusą Jurijų Artemjevą vyriausiuoju inžinieriumi, bet šio pasiūlymo nepriėmiau dėl suprantamų priežasčių, ir jaunas specialistas Vladislovas-Vitulis Šileika buvo paskirtas vyriausiuoju inžinieriumi. Su juo dirbau iki 1969 ar 1970 metų, po to jis perėjo dirbti į Statybos ministeriją, vėliau buvo paskirtas Kaimo statybos ministro pavaduotoju, šios ministerijos Vilniaus teritorinio statybos tresto valdytoju. Mirė jaunas, vos sulaukęs 50-ties, 1986-aisias. Tai buvo geras specialistas ir organizatorius.“

V. Šileiką pakeitė Aleksandras Bruzgis, G. Brazausko studijų draugas, kuris jį vėliau pakeitė ir direktoriaus pareigose.

Priešinosi dirbti įtampos ir baimės sąlygomis

Darbo Vilniaus GKG-3 laikotarpiu intensyviai vystėsi Lietuvos gelžbetonio pramonė, padėjusi pagrindus dabartinėms modernioms technologijoms. „Audringai vystėsi didžiosios Lietuvos statybos, smarkiai išaugo gelžbetoninių ir kitokių konstrukcijų poreikis. 1962 metais pradėjome 6 ir 12 m pokraninių ir 12-18 m dvišlaičių sijų gamybą. Joms gaminti buvo dalinai pritaikyti įrengimai ekstensyvių tuštuminių plokščių gamybai. Sijų, ypatingai 18 metrų ilgio, poreikis buvo didžiulis, kiekvieną dieną turėjome pagaminti po 10 vienetų“, – prisimena G. Brazauskas.

Nuo 1965 m. prie Vilniaus GKG-3 buvo prijungta akytojo betono gamykla, anksčiau priklausiusi Vilniaus namų statybos kombinatui. Buvo gaminamos ir armuotos iki 6 m ilgio sieninės ir perdangų plokštės bei sieniniai blokai.

Akytojo betono gamybos technologija buvo nuolat tobulinamos, talkinant anuometinio visasąjunginio betono ir gelžbetonio instituto specialistų pagalba.

Gamykla buvo tiesiogiai pavaldi Statybos ministerijai. Augant statybų apimčiai, jų aprūpinimas industriniais gaminiais buvo sunkiai valdomas. Buvo nutarta sukurti specializuotus gelžbetonio, medienos ir metalo gaminių trestus (susivienijimus) viliantis, kad palengvės statybų objektų aprūpinimas. „Mano nuomonė buvo priešinga, ją pareiškiau net LKP CK atstovui, kuruojančiam statybas, dėl to man priekaištavo ministras R. Sakalauskas, – pasakoja apie bandymus ginti savo nuomonę G. Brazauskas. – Gelžbetonio treste, kurio valdytojas buvo V. Markevičius, vyriausiuoju inžinieriumi dirbo Edmundas Čižauskas, su kuriuo bendradarbiauti buvo nelengva. Manęs visiškai netenkino jo nuostata, kad darbuotojus reikia laikyti nuolatinėje įtampoje ir baimėje, nuolat dirbti viršvalandžius. Manau, kad tik suprasdamas bendrą tikslą ir jo sąmoningai siekdamas, darbuotojas gali duoti įmonei realios naudos.“

Būti vadovu – teko mokytis

Vilniaus GKG-3 G. Brazauskas atidirbo 17 metų, iš kurių 11 metų – direktoriumi. Jo žodžiais, tai buvo didžiulė gyvenimo mokykla – ruošianti būti inžinieriais-statybininkais, konstruktoriais ar statybų vykdytojais. O būti vadovu – teko mokytis.

„Man išeinant iš įmonės, joje dirbo 720 darbuotojų, iš jų inžinerinių-techninių ir tarnautojų – 120. Gal ir paskubėjau išeiti, tačiau mano ir gelžbetonio tresto vadovybės, E. Čižausko, požiūriai labai skyrėsi“, – neslepia pašnekovas.

Darbo keliai nuvedė į Respublikinį tarpkolūkinį statybos organizacijų susivienijimą. Kaip tik tuo metu buvo kuriamas Alytaus namų statybos kombinatas. Vėliau prie susivienijimo prijungus Kaimo statybos ministeriją, atsirado Ukmergės, Telšių, Pakruojo ir Marijampolės gelžbetonio gamyklos.

„Man, kaip atsakingam už techninę politiką ir techninę pažangą, teko dirbti su projektuotojais ir gamybininkais, diegiant industrinę gamybą. Be Alytaus kombinato namų gelžbetoninių elementų, buvo įsisavinta 21 m angos gelžbetoninių pusrėmių, vandentiekio bokštų, taip pat elementų kaimo vaikų darželiams gamyba. Tai leido paspartinti kaimo statybas“, – pasakoja G. Brazauskas.

Stovėjo prie „Swetrak“ ištakų

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, griuvo tai, kas dar prieš kelerius metus atrodė nepajudinama. Griuvo ir statybos organizacijų susivienijimai. Į Lietuvą pradėjo važiuoti įvairių užsienio šalių verslo atstovai, kurie bandė Lietuvos įmones supirkti pusvelčiui.

G. Brazauskas, kaip neblogai mokantis anglų kalbą, pradėjo bendrauti su Suomijos ir Švedijos statybinių medžiagų firmų darbuotojais, lankėsi kartu su jais įvairiuose objektuose, dalyvavo jų rengiamuose seminaruose.

„1993 m. gruodį mane susirado Švedijos firmos „Abetong“ atstovas ir paprašė rekomenduoti įmonę, kurioje būtų galima organizuoti gelžbetoninių pabėgių gamybą. Vėliau, 1994 m., Susisiekimo ministerija paskelbė konkursą tokių pabėgių gamintojui. Jį kažkodėl laimėjo JAV piliečio, kilusio iš Lietuvos, firma“, – pasakoja G. Brazauskas. Kadangi švedams laimėti konkurso nepavyko, jie pabėgių gamybos ėmėsi Estijoje, Rakverės mieste. Gamyba veikia iki šiol.

Lygiagrečiai švedai bandė organizuoti pabėgių gamybą ir Lietuvoje. G. Brazauskas, bendradarbiaudamas su jais, sudarė sąrašą potencialių įmonių, kurias aplankė kartu su švedų atstovu. Taip gimė sprendimas kurti bendrą švedų firmos „Abetong“ ir Marijampolės UAB „Alga“ įmonę. Bendrovė „Swetrak“ buvo įsteigta 1998 m. G. Brazauskas jai vadovauja iki šiol.

Gelžbetoninių pabėgių gamyba pradėta 2000 m. Per 14 metų UAB „Swetrak“ pagamino per 1 mln. 900 gelžbetoninių geležinkelio pabėgių. Manoma, kad Lietuvoje iš viso jų yra apie 5 milijonų.

G. Brazauskas, vertindamas savo 20 metų bendravimo su įvairių užsienio firmų šios srities specialistais patirtį, tvirtina, kad mūsų inžinieriai savo žiniomis ir kvalifikacija nenusileidžia užsieniečiams. „Paprastai pastarųjų žinios skurdžios, apsiriboja labai siaura sritimi, be to, jie visiškai nepratę bandyti išsisukti iš keblių situacijų (esant avarijoms, medžiagų trūkumui ir pan.).Pabėgių gamyklos Rakverėje (Estija) atidarymo iškilmių metu paklausiau švedų specialisto, koks betono stipris armatūros įtempimų atleidimo metu. Šis paprastas klausimas buvo sutiktas su dideliu nustebimu, kad aš kažką žinau apie tai“, – pasakoja G. Brazauskas.

„Gyvenimo ruduo, kuriame gyvenu, irgi turi savo žavesį“

Gerardui Brazauskui paprastai sunku išvengti klausimų apie tai, kiek jo karjeroje ryškus brolio, prezidento A.M. Brazausko spaudas. „Aš nematau jokio ryšio. Algirdas dirbo Plano komitete, buvo atsakingas už statybas ir resursus visai Lietuvai. Man padėjo tiek pat, kiek ir kitiems Lietuvos statybininkams“, – sako G. Brazauskas. Jis sako nesuvokiantis, kaip galėjo būti kuo nors išskirtinis dėl brolio pareigų: kiek jam buvę pavesta darbo, tiek jis ir atlikdavęs.

„Darbas gamyboje – įdomus ir kūrybingas, tačiau turi ir savo neigiamą pusę – tai įvykiai gamyboje, susiję su sunkiomis kūno traumomis arba net mirtimi. Nedaug, bet tokių atvejų teko patirti – 1968 m., dirbant Vilniaus GKG-3, valydama betono maišyklę žuvo darbininkė, 1972 m. du žmonės žuvo montuodami gaminius. Buvo labai skaudu, – pasakoja G. Brazauskas. – Atsiranda kaltės jausmas už tokius įvykius.“

Tiek bendrovės, tiek vadovo sėkmę, anot pašnekovo, lemia kolektyvas, sutikti žmonės. Direktoriaus darbo produktu G. Brazauskas laiko darniai dirbantį kolektyvą – jį reikia sukurti, palaikyti ir nukreipti. Vadovas, jo žodžiais, negali būti varovu.

„Nesuprantu, kaip galima vadovauti darbui ar sričiai, kurioje nenutuoki. Dirbu darbą, kurį žinau ir moku, visas gyvenimas atiduotas gelžbetoniui“, – sako G. Brazauskas. Per pusšimtį darbo metų jam teko sutikti įvairių ir politinių, ir gamybos statybos vadovų. Su pagarba pašnekovas mini Statybos ministrą Romualdą Sakalauską, pavaduotojus Konstantiną Ufimcevą, Michailą Dulmaną ir daugelį kitų.

„Gyvenimo ruduo, kuriame gyvenu, irgi turi savo žavesį. Malonu prisiminti, sutikti senus draugus, suprasti, kad gyvenimas, tas vienintelis, nusisekė. Turiu gerą ir mėgstamą specialybę, darbą, šeimą, – sako G. Brazauskas. – Manau, jei visi tokiame amžiuje bandytume aprašyti savo gyvenimą, gal paliktume kažką naudingo ateinančioms kartoms.“

Fotogalerijoje – G. Brazausko asmeninio albumo nuotraukos