Statybos inžinieriumi ir projektuotoju J. Mulevičius dirbo 35-erius metus. Visus – toje pačioje įmonėje, kuri jo darbo pradžioje vadinosi Pramoninės statybos projektavimo instituto Vilniaus filialas, vėliau pavadinimą pakeitė ir tapo „Lietuvos statybų projektu“, dar vėliau pirmoji ir vienintelė J. Mulevičiaus darbovietė tapo Lietuvos statybų projektavimo institutu. Tačiau ir išėjęs į užtarnautą poilsį, J. Mulevičius gyvenimo tempo nelėtina – darbuojasi savo įkurtame Statybos inžinierių konsultantų biure.

Iš Sibiro – mokytis į Vilnių

„Gimiau netoli nuo Pasvalio, o paskui mano gyvenimas, kaip ir visos mano kartos žmonių, pasisuko netikėta vaga – būdamas aštuonerių su mama atsidūriau Sibire, gerokai šiauriau už Baikalo ežero ir į rytus nuo Jakutijos autonominės respublikos“, – pasakojo jis ir pridūrė, kad grįžęs iš Sibiro toliau mokėsi Pasvalyje.

„Nuo 1959-ųjų esu vilnietis, čia studijavau ir dirbau. Sostinėje besimokydamas turėjau ieškoti būdų, kaip išsiversti: darbavausi technikumo laboratorijoje, teko paplušėti ir statybose – mūrijau namus Antakalnyje. Jeigu reikia, tai namą ir dabar galiu sumūryti“, – šypsojosi J. Mulevičius.

Statybos studijas J. Mulevičius pradėjo Statybų technikume – dabartinėje Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija, vėliau jas tęsė Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI), kuris pervadintas Vilniaus Gedimino technikos universitetu (VGTU).

„Technikume baigiau pramoninės civilinės statybų programą, o paskui universitete – miestų statybą. Pradėjęs nuo mūrijimo darbų savomis rankomis ir kitų montažo darbų, vėliau vadovavau objektų statybai ir galiausiai ėmiausi projektavimo“, – kalbėjo jis.

Spaudos rūmai

Statė raketų paleidimo aikšteles šiaurėje

Į tolimąją Rusijos šiaurę J. Mulevičiui teko ir dar kartą sugrįžti – tai jau kaip statybos darbų specialistui.

„Pamenu, anuomet vienas generolas išdavė Vakarams Sovietų Sąjungos raketų dislokacijos vietas, tad, kaip ir kiti statybų specialistai, buvau išsiųstas dirbti į sukarintus statybos batalionus. Patekau šiaurę, netoli poliaračio statyti naujų raketų aikštelių. Po metų teko vykti dirbti prie tuometinio Stalingrado. Tarnybą baigiau Kulbiševe, kur stačiau baseiną. Tiesa, pagal tą patį projektą buvo pastatytas ir baseinas Lazdynuose“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas ir pridūrė, kad Kulbiševo baseiną aplankė 1986-aisiais, jis atrodė puikiai ir buvo gerai prižiūrimas.

Raketų aikštelių statybos amžinojo įšalo regione buvo nelengva užduotis, tad J. Mulevičius buvo nusiųstas į Sankt Peterburgą, kur kaip tik buvo tiesiamas metro: „Turėjau mokytis, kaip turi būti atliekami darbai tokiomis sąlygomis, kai gruntinio vandens lygis siekia iki žemės paviršiaus. Šalia raketų aikštelių statėme požeminius angarus lėktuvams. Projektas buvo toks, kad lėktuvai kilo iš karto iš angarų, be pakilimo takų.“

Nors tuometinėje Sovietų Sąjungoje geras statybų specialistas galėjo rinktis darbą bet kur, jį traukė Lietuvą – čia buvo draugai, šeima, tad 1967-aisiais J. Mulevičius sugrįžo į Vilnių, kur laukė nauji iššūkiai.

Skaičiavimo centras

Televizijos bokštas ir Sporto rūmai

„Darbas man sekėsi. Kai grįžau į Lietuvą, gavau darbą Vilniaus statybos treste. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad buvau atsakingas už Vilniaus televizijos bokšto pamatų ir tos statinio dalies, kuri yra iškilusi 6 metrus nuo žemės, statybos darbų techninį kokybės rezultatą. Mano užduotis buvo prižiūrėti darbus ir sekti, kad viskas būtų atliekama kokybiškai“, – kalbėjo J. Mulevičius.

Įsimintinas darbas buvo ir prie Vilniaus sporto rūmų statybų: „Mane paskyrė atsakingu už tos pastato dalies, kuri primena atsikišusią kaktą, betonavimo darbų kokybę ir prižiūrėti, kaip bus įtempti stogo konstrukciją laikantys lynai. Tos statybos sapnuodavosi. Vakare darbą pradėdavo antroji statybininkų pamaina, tad vėl norėdavosi nuvažiuoti, kartais taip ir padarydavau“, – šypsojosi J. Mulevičius.

J. Mulevičius prisiminė ir užduotį pastatyti chemijos bazę prie Jašiūnų: „Buvo žiema, pastudijavau projektą, mane nuvežė į tą vietą ir sako: „Kažkur už šito miškelio turi atsirasti ši gamykla“. Teko organizuoti miško kirtimo, geležinkelio tiesimo darbus. Įdomu tai, kad darbininkų, kurie galėtų pradėti darbuotis, nebuvo nei vieno, teko ieškoti jų po vietinius kaimus.“

Konstravimo institutas „Lanka“

Pagalba po Medininkų žudynių

Statybų specialisto žinios itin pravertė ir skaudžiomis Lietuvos nepriklausomybės istorijos akimirkomis. „Kai Medininkuose 1991-ųjų liepos 31-ąją buvo sušaudyti mūsų žmonės, apsilankiau tik įkurtame Saugumo komitete, prisistačiau, kas esu, ir pasisiūliau, jog galime suprojektuoti apsaugos barjerus keliuose pasienyje. Į mane pažiūrėjo atsargiai, bet idėją palaimino. Buvo privežta blokų, kuriais užtvertas kelias bei panaudotos kitokios techninės priemonės pravažiavimui kontroliuoti“, – pasakojo J. Mulevičius.

Pirmasis projektas, kuris buvo parengtas pasienio postų apsaugai, saugomas Lietuvos muitinės archyvuose. Dabartiniai Medininkų pasienio posto statiniai taip pat statyti pagal J. Mulevičiaus parengtą projektą. Pašnekovo teigimu, „Taip organizuojant parengti projektai ir pastatyti muitinės pastatai kelyje į Kaliningradą, už Saločių Bauskės kryptimi, pastatytos užkardos už Palangos, pakeliui į Liepoją“.

Milijardus kainavę pramonės objektai

Vadovaudamas vienam Vilniaus statybos tresto skyrių, J. Mulevičius sulaukė pasiūlymo darbuotis Kauno pramoninės statybos projektavimo instituto Vilniaus filiale.

„Karinės statybos, kuriose buvo tekę dirbti, reikalavo tikslumo. Kai kuriuos brėžinius ir projektus, parengtus KPSI Vilniaus filiale, jau žinojau mintinai, tad sutikau“, – apie dar vieną profesinį iššūkį sakė pašnekovas, kuris projektų vadovu, o vėliau ir įmonės vadovu išdirbo net 35-erius metus.

UAB „Litmal“ salyklo gamykla Panevėžyje

Paprašytas įvardyti kelis žymiausius ano laikotarpio projektus, prie kurių įgyvendinimo jam teko darbuotis, pašnekovas pateikė ilgą sąrašą: Vilniaus Aukštųjų Panerių namų statybos kombinatas, Šiaulių namų statybos kombinatas, Statybinių medžiagų gamykla Didžiasalyje, Panevėžio „Ekrano“ televizorių gamybos cechas, „Mars“ korporacijos gamykla Gargžduose, PET plastiko granulių gamykla Klaipėdoje bei Vakarų laivų remonto gamykla.

„Buvo iššūkis suprojektuoti tokio dydžio dažymo cechą, kad būtų galimybė atvežti įspūdingo dydžio laivų detales, sveriančias iki 500 tonų. Teko dirbti prie „Mažeikių naftos“ statybų projekto bei jo įgyvendinimo ir vėliau, įmonei keičiant gamybos technologijos specifiką, kad pagamintą benziną ir dyzeliną būtų galima eksportuoti į Europą“, – pasakojo J. Mulevičius ir pridūrė, kad dėl šios užduoties teko vykti į Jungtines Amerikos Valstijas, į „Wiliams“ centrą Hiustone, ir ten pasisemti daug žinių.

Mokėsi iš vokiečių

Dar vienas išskirtinis projektas, prie kurio specialistui teko darbuotis – „Siemens“ gamykla Klaipėdoje. Dabar šią gamyklą valdo japonų įmonė ir ji turi naują pavadinimą – „Yazaki Wiring Technologies Lietuva“.

Dirbdamas prie šios gamyklos statybos projekto, J. Mulevičius buvo išvykęs pasisemti žinių į Vokietiją, kur pirmą kartą susipažino su „FIDIC“ – Tarptautinės konsultuojančių inžinierių sąjungos – veikla. Jam vadovaujant, asociacija tapo visateise šios federacijos nare. Vėliau jis tapo vienu Projektavimo įmonių asociacijos įkūrimo iniciatorių ir jos valdybos pirmininku.

J. Mulevičius teigė, kad vokiečių pedantiškumas akivaizdus ne tik grandioziniuose projektuose, bet ir bandant įkalti paprasčiausią vinį. „Viską atlikti buvo reikalaujama pagal vokiečių statybos normas, o šių normų aprašai sudarė pilną lentyną storiausių knygų. Mes šiuos aprašus vertėme ir naudojome. Nebuvome užsispyrę ar lėtapėdžiai. Iš pradžių Lietuvoje į tai žiūrėta atžagariai, bet paskui pradėta pažinti, pripažinti, vėliau jais imta džiaugtis. Juk šiandien mes dirbame kaip europiečiai.“

Garažų kompleksas

Reiklumą paveldėjo iš tėvo

Nors 2011-aisiais J. Mulevičius po 35 metų paliko savo darbovietę, darbo veikla nesibaigė, mat netylantys užsakovų skambučiai ir prašymai pakonsultuoti įvairiais klausimais paskatino įkurti Statybos inžinierių konsultantų biurą, kuriame jis darbuojasi ne visą darbo dieną.

„Man netekdavo ieškoti darbo, kur kas dažniau dėl didelio užimtumo mandagiai atsiprašydavau užsakovų, kurie siūlydavo imtis užsakymų. Net ir per ankstesnių metų krizes turėjome darbo į valias. Tuo metu kaip tik dirbau prie naujų ir esamų gamyklų atnaujinimo projektų“, – kalbėjo pašnekovas.

„Reiklumą sau paveldėjau iš tėvo. Visą gyvenimą vadovavausi nuostata, kad viską, ką darai, turi atlikti nepriekaištingai. Toks požiūris pasiteisino daugybę kartų. Visuomet ir savo jaunesniems kolegoms sakau, kad dirbti reikia taip, jog po to, kai išsiskirsime su užsakovu, jis mus minėtų geru žodžiu“, – sakė J. Mulevičius.

Visos nuotraukos iš Jono Mulevičiaus archyvo