Išskirtiniai rinkimai nulėmė J. Stamkausko ateitį

1957 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje įkurta Statybos montavimo valdyba Nr.34, kuriai numatyta atlikti elektros montavimo darbus Vilniaus statybos tresto ir Valstybinio statybos tresto Nr.7 statomuose objektuose. Į tresto sistemą Jonas Stamkauskas atėjo 1976 m., pradėjo dirbti Paleidimo derinimo valdybos Nr. 9 inžinieriumi derintoju. Pasirodęs kaip gabus specialistas, tresto valdytojo įsakymu buvo pervestas į elektromontavimo darbų valdybą Nr.2 aikštelės viršininku. „Karjeros prasme greitai augau, o per pirmus demokratinius rinkimus mane išrinko šios įmonės direktoriumi“, – prisiminė „Elmontos“ vadovas. 

1988-aisiais vykę direktoriaus rinkimai to meto Lietuvoje buvo išskirtiniai. Pirmą kartą visi darbuotojai turėjo galimybę rinkti ir dviem trečdaliais balsų išrinko jauną 35 metų vadovą J. Stamkauską. „Visai nenorėjau tapti įmonės vadovu, neplanavau, net nebuvau parašęs prašymo dalyvauti rinkimuose, – pasakojo J. Stamkauskas. – Paskutinę dieną prieš rinkimus tresto valdytojas pasikvietė, padėjo baltą popieriaus lapą ir liepė rašyti pareiškimą. Sakiau – nerašysiu, jis sako: tau bus blogai.“

Tuo metu direktoriumi pretendavo būti įmonės vyriausiasis inžinierius, kurio pareigas būtų užėmęs J. Stamkauskas ir kuriam tuo metu būtų užtekę to posto. Tačiau likimas pasisuko kitaip.

Su mama – geriausi draugai

J. Stamkauskas kilęs iš vaizdingų Prienų apylinkių, kurios garsėja Nemuno kilpų regioniniu parku, baigė miesto vidurinę mokyklą, dabartinę Žiburio gimnaziją. Vidurinėje Jonas nevargino savęs mokslais ir baigė vidutiniais pažymiais, nors tikslieji mokslai jam patiko ir buvo suprantami. Vaikystėje, kaip ir daugeliui kitų vaikų, patiko šėlioti su draugais, lakstyti po apylinkes, maudytis Nemune. Beje, teko ir padirbėti. Jonas – vyriausias iš penkių vaikų, todėl buvo pirmasis mamos pagalbininkas. „Vaikai, žinių semiatės tik sau,– jei nenorite kasti griovių, tai mokykitės“, – sakydavo ji. Krūvis buvo didelis – pirmasis pagalbininkas mamai padėjo visuose namų ruošos darbuose, beje, šio įdirbio neatsisakė ir dabar. 

„Ir dabar dirbu namų ruošos, buities darbus, man tai patinka“, – atvirai pripažįsta įmonės vadovas. Ryšys su mama buvo itin stiprus – būtent ji formavo sūnaus pasaulėžiūrą ir požiūrį į gyvenimą, o Jonas iki šiol neslepia švelnumo, kalbėdamas apie ją: „Mes – geriausi draugai, mama klausdavo mano nuomonės ir siūdama drabužius, nes ji siuvėja. Ir dabar mes artimi – ačiū Dievui, mamai 90 metų, ji dar neblogai jaučiasi, yra iš ilgaamžių giminės.“

Vidutinis mokinys tapo puikiu studentu

Kaip pats pripažįsta, įstojus į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, padėtis moksluose pasikeitė – Jonas tapo geru studentu, nes studijų sritis patiko, netgi buvo apdovanotas TSRS aukštojo mokslo ministerijos ženkleliu „Už gerą mokymąsi“. Į klausimą – kodėl tapo geru studentu – atsakė: „Tuo metu nežinojau, kad sportas ir muzika gerina atmintį, tačiau sportavau, grojau gitara, laikiausi režimo, vakarėlių nemėgau, pašaliniams dalykams nelikdavo laiko, todėl mokiausi“. 

Beje, Jonas labai nenorėjo pakliūti į sovietinę armiją, į kurią būtų tekę keliauti, jei iškristų iš aukštosios. „Gal ir persistengiau, pradėjau pernelyg gerai mokytis, – juokiasi pašnekovas, – Tačiau teigiamą įtaką pajutau. Pradėjo tobulėti atmintis, egzaminui išsitraukęs bilietą galėdavau pasiruošti per kelias minutes, niekada nežiūrėjau į užrašus.“ Jonas buvo grupės seniūnas, kaip puikus sportininkas atstovavo KPI įvairiose kanojų irklavimo ir slidinėjimo varžybose. Netgi tapo Lietuvos aukštųjų mokyklų kanojų irklavimo čempionu.

Išugdytas pareigos jausmas padėjo siekti karjeros aukštumų

1976 m. geriausiam absolventui atsivėrė visi keliai – pasirinko Vilnių, minėtą valdybą. Pirmąsias dienas prisiminė puikiai – kaip jį po objektą vedžiojęs technikas derintojas kalbėjo terminais, kurie ką tik iškeptam inžinieriui buvo visiškai nesuprantami. Savotišką žargoną greitai perprato. Juo labiau, kad viską buvo išbandęs instituto laboratorijose – ir aukštos įtampos narvelių veikimo principus, relinių apsaugų derinimą, pavarų jungtuvų ardymą ir kt. Greitai derintojai suprato, kad naujasis kolega labai puikiai išmano teoriją, tai, ko jiems patiems trūko. Pakako jam pirmą 10 kV paskirstymo punktą su patyrusiu derintoju suderinti ir jį jau išsiuntė savarankiškai dirbti į Panevėžį – suderinti 10 kV skirstyklą ir dvi komplektines transformatorines pastotes 10/0.4 kV. Šiandien J. Stamkauskui akivaizdu, kodėl taip susiklostė jo gyvenimo kelias. Kai kurie kolegos jauno specialisto klausdavo – ar įmonės vadovai giminės, kad nuolat atlyginimą kelia. Tačiau jauno vyro neišmušė iš vėžių tokie pasišaipymai, jis toliau kruopščiai atlikdavo savo darbus. Nuo pat mažens išugdytas pareigos jausmas padėjo siekti karjeros aukštumų.

Ir šiandien Jonas Stamkauskas žino ir domisi, kuo gyvena buvusi jo aukštoji mokykla, dabartinis Kauno technologijų universitetas. „Mūsų laikais paruošimas buvo labai stiprus – KPI turėjo paveldėtą iš Vytauto Didžiojo universiteto bazę, vienas iš moderniausių laboratorijų, pavyzdžiui, aukštų įtampų laboratoriją, kuri buvo prancūziška, nupirkta tarpukariu, – pasakojo J. Stamkauskas. – Šiandien universitetas taip pat turi modernias laboratorijas, dovanotas Siemens ir ABB kompanijų, o taip pat įsigytas už rėmėjų pinigus. Bendraujame, esame ir parėmę, domimės aukštosios mokyklos gyvenimu ir joje organizuojamais renginiais. Čia yra puiki galimybė susitikti su bendramoksliais ir dėstytojais.

Lietuvių kalba buvo išbraukta iš valdybos gyvenimo

1981 m. J. Stamkauskas atėjo į tuometinę EMV-2. Valdyba buvo ką tik persikėlusi į Motorų gatvę, kabinetuose trūko baldų, ants grindų mėtėsi krūvos dokumentų, techninės dokumentacijos. Šiose patalpose po privatizavimo ir įmonės vardo pakeitimo UAB „Elmonta“ tęsia savo veiklą.

Jaunam specialistui pasiūlė vadovauti Vilniaus gamybinei aikštelei Nr.2 , o pareigas ir darbą perdavė tuometinis aikštelės vadovas Antanas Žvingilas: „Jį galėčiau apibūdinti pačiais geriausiais žodžiais – labai aukštos kultūros , nesavanaudiškas žmogus, mokė mane darbo paslapčių ir negailėjo draugiškų patarimų. Pradėjus dirbti naujoje vietoje, buvo ir daugiau žmonių, kurie geranoriškai paaiškindavo ir patardavo.“

Elektros montuotojų darbas tuomet buvo labai sunkus, nes dirbti teko primityviais įrankiais: plaktukais, kirstukais, žnyplėmis, pistoletais PC – 52 metalo konstrukcijoms prišaudyti. Norint pakabinti šviestuvus, reikėjo pramušti kiaurymes perdengimo plokštėse. Valdyba tam turėjo pneumatinę kolonėlę. Bet ji buvo labai sunki, be to, kartu reikėdavo vežiotis ir daug sveriantį kompresorių. Valdybai trūko transporto priemonių – aikštelė gaudavo vieną, kartais dvi transporto priemones. Beje, įmonėje nuo pat jos įkūrimo 1957 m. iki 1986 m. lietuvių kalba buvo išbraukta iš Elektros montavimo valdybos gyvenimo. Visa dokumentacija, o daugiausia ir tarpusavio bendravimas vykdavo rusų kalba. Net sveikinimai būdavo rašomi rusiškai ir lietuvis direktorius kitą lietuvį direktorių sveikindavo rusiškai. Tik 1986 m. naujai paskirto valdybos viršininko Rimanto Jasinevičiaus pastangomis buvo nupirkta pirmoji mašinėlė su lotyniška abėcėle. Jis liepė sekretorei nebepriimti lietuvių rašytų rusiškų tekstų. Tačiau iškilo kita problema – niekas nežinojo, kaip medžiagų, mechanizmų ir jų dalių pavadinimai verčiami į lietuvių kalbą, tad teko pirkti žodynus ir rimtai pažvelgti į šį reikalą.

Privatizuojant valdybą, pavyko išvengti svetimų interesų

Lietuvos atgimimo pradžioje užvirė įdomus gyvenimas. 1988 m. birželio 3 d. susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, o spalio 22–23 dienomis įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Sąjūdis organizavo mitingus, kuriuose dalyvavo ir valdybos darbuotojai. Pakako ir nepritariančių.

Tapęs direktoriumi iš pradžių J. Stamkauskas jautėsi nejaukiai, nes vyriausiasis inžinierius save jau laikė vadovu, o čia viskas pasisuko kita linkme. Viskas susidėliojo po poros savaičių. J. Stamkauskui prasidėjęs Atgimimas buvo labai svarbus, jis aktyviai pradėjo dalyvauti visuose mitinguose, budėjo prie Seimo. Naujasis direktorius sugriovė partinę organizaciją įmonėje, taip pat pradėjo įmonės išsivadavimo iš tresto procesą. Nors labai margame tautiniu požiūriu kolektyve dėl politinių įvykių virė aistros, jaunas vadovas sugebėjo išlaviruoti, elgtis tolerantiškai, čia buvo vertinamas ir pripažįstamas tik atliekamas darbas.

Valdyba pirmoji Lietuvoje pateko į privatizuojamųjų objektų sąrašą: „1991 m. liepos 23 d. Centrinė privatizavimo komisija nutarė privatizuoti dalį valstybinės 2-osios elektros montavimo įmonės kapitalo. Tuo metu jokie nusikalstamo pasaulio atstovai nespėjo sureaguoti. Suagitavau kolektyvą išpirkti akcijas, taip ir padarėme. Tiesa, vienas toks pinigingas buvo atkeliavęs, domėjosi, tačiau pavyko juo nusikratyti. Nenorėjau, kad svetimi ateitų su savo investiciniais čekiais, norėjome, kad didesnę dalį patys privatizuotume, atsisakiau bet kokių interviu, dėmesio. Taip mūsų kolektyvas sugebėjo 85 proc. akcijų nusipirkti. Tai mums padėjo išlaikyti savo kryptį, geras pavyzdys – Vilniuje buvo dvi tokios įmonės Elektromeontavimo valdyba Nr. 1 ir Nr. 2. Jie pakliuvo vienai privačiai įmonei į rankas ir bankrutavo.“

2008-ųjų krizei smogus visa jėga, dabar įmonė stojasi ant kojų

Iki 2008 m. UAB „Elmonta“ vystėsi ir augo kryptingai. 2008-ųjų metų krizė, kurią J. Stamkauskas buvo numatęs ir kažkiek ruošęsis, smogė visa jėga: „Negalėjau nuspėti, kad ji tiek ilgai užtruks. Galėjome bankrutuoti, bet išgelbėjo tai, kad tiekėjai mumis pasitikėjo ir bankas labai padėjo. Daug užsakovų bankrutavo ir 4 milijonai litų dingo iš apyvartos. Tai yra labai daug vidutinei įmonei. Išgyvenau, kai vėluodavau žmonėms mokėti atlyginimus, kai kurių netekau, bet branduolį išsaugojau. Pirmiausia stengėmės mokėti tiems, kurie turi kreditą, administracija gaudavo paskutinė“, – pasakojo J. Stamkauskas. 

Laiku pavyko atsiskaityti tik 2014 m. antrą ketvirtį. 2013-ieji buvo pirmi metai po krizės, kai įmonės balansas jau buvo teigiamas, 2014 m. – geresni rodikliai, šiais metais įmonė tikisi išlipti iš duobės. Liko tik pusė darbuotojų – 76 žmonės iš buvusių 140, todėl bendrovei jų trūksta. „Blogai, kad žmonės išvažiuoja. Labai gerai būtų, kad statybų srityje veiktų antidempingo įstatymas, kokį turi civilizuotos Vakarų valstybės, – sako „Elmontos“ vadovas. – Toks įstatymas neleidžia laimėti konkursų nerealiai žemomis kainomis. Norvegijoje ar Švedijoje su minimalia kaina nieko nelaimėsi, iš karto išmestų iš konkurso. Kitas dalykas, negalima į kapitalinę statybą įleisti patentininkų, kurie iškreipia rinką. Tada galėtume mokėti didesnius atlyginimus.“

Laisvalaikis ir atostogos – su šeima

Prieš daugelį metų į Vilnių Joną Stamkauską atlydėjo draugė Violeta, kuri vėliau tapo žmona. Vos pradėjusiam studijas Jonui į akį krito žavi grupiokė. Kartu su Violeta praleisti metai J. Stamkauskui yra patys nuostabiausi: „Namuose apie darbą nekalbėdavome. Džiaugiuosi, kad turiu protingą, atsidavusią šeimai žmoną. Ji labai daug atidavė sūnums. Kol buvome jauna šeima, Violetai teko daug rūpesčių – vakarais papildomai mokiausi filosofijos, mokiausi anglų kalbos kursuose, laikiau kandidatinio minimumo egzaminus anglų kalbos ir filosofijos, daug sportavau. Sūnūs Andrius ir Alius pasirinko artimas mums specialybes, dirba energetikos sektoriuje. Jaunesnysis Alius baigė Vilniaus Universitetą, o dabar dirba UAB „Elmontoje“.

J. Stamkauskas pripažįsta, kad vaikams ir vaikystėje taikė gerą darbinį auklėjimą – namų ruoša, atliekama kartu su visa šeima, išeiginės sode, kuriame taip pat darbuodavosi visa šeima. „Tai puikus atsipalaidavimas po įtemptų darbo dienų. Problemų augant vaikams neturėjau, kaip ir dabar, tačiau viena vis dėlto yra, – sako tėvas. – Abu viengungiai. Norėtųsi, kad sūnūs susitvarkytų savo gyvenimą. Jie labai pareigingi, tvarkingi. Tačiau tikriausiai tokios, kaip mama, dar nesutiko.“

Šiandien J. Stamkausko gyvenime nedaug kas pasikeitė: laisvalaikiai ir atostogos – kartu su žmona, kartu atlieka buities darbus, puoselėja Violetos taip pamėgtas gėles prie namo, kurį pasistatė draugiškai surėmę pečius.

Pasak J. Stamkausko, įmonę ateityje jis mato kaip vieną inovatyviausių savo srityje: „Norėčiau, kad eitume su naujomis technologijomis. Esame net kai kurių darbų pradininkai – pirmieji Lietuvoje atlikome projektą su plastikiniais 110 kV kabeliais, taip pat sumontavome 110 kilovoltų kištukines movas ir iki šiol vieninteliai turime šios veiklos licencijos atestatą. Taigi esame tarp pirmaujančių ir norėtųsi, kad taip būtų ateityje. Siekiame dirbti rimtuose projektuose, nenorime būti paprasta elektromontavimo įmone, kuri vien laidus gyvenamuosiuose namuose montuoja.“