„Kai pasakoju, atrodo, mums viskas lengvai sekėsi, nors iš tikro dėl to tekdavo nemažai pasistengti, – prisiminimais dalijasi J. Stanslovaitis. – Vis dėlto galima sutikti, kad kai kuriais atvejais Klaipėdoje dirbome šiltnamio sąlygomis.“

Nuo sporto meistro iki pradedančio inžinieriaus

Iš Šylių kaimo Šilutės rajone kilęs jaunuolis 1966 m. pabaigė Klaipėdos politechnikos instituto Statybos fakultetą. Nors studijuodamas jis aktyviai sportavo ir atstovavo „Politechnikos“, o vėliau Klaipėdos futbolo meistrų komandai „Granitas“ (buvo vartininkas), baigęs mokslus ir pradėjęs dirbti pagal specialybę, nuo šio pomėgio nutolo.

Klaipėdos namų statybos kombinatas. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. (saugojimo vieta: Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, B. Aleknavičiaus rankraščių fondas)

J. Stanslovaitis iš pradžių tapo Klaipėdos statybos tresto kapitalinės statybos skyriaus inžinieriumi. Pagrindinis tuometinis jo rūpestis – statybos darbų priežiūra. Svarbiausi objektai, prie kurių statybos tada dirbo jaunasis inžinierius: Medžio apdirbimo kombinatas ir Klaipėdos namų statybos kombinato Stambiaplokščių namų detalių gamykla.

Būtent pastaroji tapo naująja J. Stanslovaičio darboviete: 1968 m. jis iš Klaipėdos statybos tresto buvo perkeltas į šios Stambiaplokščių namų detalių gamyklos statybos direkciją, kur rūpinosi tolesne statybos technine priežiūra. Pastačius gamyklą, joje paskirtas laboratorijos viršininku.

„Ši gamykla statyta tam, kad būtų paspartinta gyvenamųjų namų statyba Klaipėdoje. Tuo metu tik Vilniuje ir Kaune tebuvo dvi tokio pobūdžio gamyklos – Vilniuje ir Kaune, bet jų nepakako, tad imtasi statyti dar vieną Klaipėdoje. Po mūsiškės netrukus iškilo ir ketvirtoji Šiauliuose“, – vardija specialistas.

Per keletą J. Stanslovaičio darbo metų Stambiaplokščių namų detalių gamykloje įdiegta nemažai naujų gamybos ir statybos technologijų ir stipriai išaugo gamyklos pajėgumas.

„Dėl to teko plėsti armatūros ir formavimo cechus, gauti ir sumontuoti naujus įrengimus bei rasti metalinių formų gamintojus. Tiesa, lyginant su vėlesniais etapais, tada formos buvo gana paprastos. Kai diegėme perspektyvinę seriją „120“, viską vėl keitėme iš pagrindų“, – pasakoja jis.

Anuomet jauno specialisto pareigos greitai keitėsi: iš laboratorijos viršininko jis tapo gamyklos gamybos viršininku, o netrukus keliai netikėtai nuvedė į Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyrių. Čia jis ketverius metus dirbo vyriausiuoju projektų inžinieriumi. Tada pagrindinis jo rūpestis buvo naujo penkių, devynių ir dvylikos aukštų mūrinių namų kvartalo „Miškas“ projektavimo darbai (autorius – architektas Jonas Piparas).

Klaipėdos namų statybos kombinatas. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. (saugojimo vieta: Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, B. Aleknavičiaus rankraščių fondas)

Svarbiausia buvo pagal atliktus geologinius tyrimus išsiaiškinti, ant kokio grunto ir kokius pamatus teks įrengti, kad pastatas tvirtai stovėtų. Prastai apskaičiuosi, namas nusės ir tada teks jį kelti bei stiprinti pamatus.

„Man tekdavo apskaičiuoti, kokios bus pastato laikančios konstrukcijos, – prisimena jis. – Kadangi Klaipėdoje gruntai silpni, yra ir durpių, namus projektavome ant polinių pamatų. Buvo įprasta, kad gelžbetoniniai poliai atlaiko 40–50 tonų apkrovas, bet mes, atlikdami bandymus, nustatėme, kaip gali atlaikyti net 80 tonų. Tam vadovavo inžinierius Liudas Furmanavičius.“

Neeilinis pasiekimas – sidabro medalis už perspektyvinę seriją

Nuspręsta, kad ankstesnis gyvenamųjų būstų suplanavimas neatitinka laikotarpio gyvenimo kokybės standartų ir reikia statyti erdvesnius bei patogesnius butus. Dėl to Miestų statybos projektavimo institutas ėmėsi projektuoti naująją perspektyvinę namų seriją, pavadintą „120“.

Dėl jos teko pertvarkyti gamybą, todėl J. Stanslovaitis buvo perkeltas atgal į Klaipėdos namų statybos kombinatą ir tapo generalinio direktoriaus pavaduotoju kapitalinei statybai. J. Stanslovaičiui teko bendradarbiauti su projektuotojais ir taip pat rūpintis gamybos reorganizavimu bei stambiaplokščių namų detalių gamyklos rekonstrukcija.

„Ši serija buvo kur kas tobulesnė: jei anksčiau tarp skersinių laikančių sienų buvo 3 metrų atstumas, tai naujoje – 3,6 metro. Vadinasi, perdangos plotai turėjo būti didesni. Įdiegus šią seriją, pagerėjo būsto suplanavimas ir atsirado papildomo ploto – įvestas prieškambaris. Kadangi reikalavimai buvo griežti, negalėjo būti nė vienu kvadratiniu metru daugiau nei numatyta normatyvuose, o Tarybų Lietuvoje niekas neturėjo teisės kažką keisti, dėl to reikėjo važiuoti derinti į Maskvą pas TSRS statybos reikalų komiteto pavaduotoją gruziną Zmeulą. Ne tik parašą, bet ir gruziniško vyno mainais į lietuvišką gavau“, – atsimena J. Stanslovaitis.

Ši perspektyvinė stambiaplokščių namų serija 1988 m. TSRS liaudies ūkio pasiekimų parodoje įvertinta sidabro medaliu.

„Reikia suprasti, kad šioje parodoje buvo demonstruojama visa, kas nuveikta geriausia visose sovietinėse respublikose. Šią namų seriją projektavę architektai – Bronius Krūminis, Vidas Sargelis ir konstruktorius Vaclovas Zubrus – įrodė esantys aukštos kvalifikacijos specialistai“, – dėsto jis.

„120“ serijos namų detalių gamybai prireikė naujų įrengimų, reikėjo gaminti naujas metalo formas. Tais laikais metalas buvo deficitas, be to, reikėjo rasti tokias formas galinčią pagaminti gamyklą. Naujus įrengimus įsigyti padėjo TSRS statybos ministro pirmasis pavaduotojas, buvęs mūsų statybos ministras Romualdas Sakalauskas: kai panašios kitų respublikų įmonės atsilikdavo rekonstruojant gamyklas, įrengimai neretai būdavo perduodami mums. Nors dėl to konkuruodavo ir kiti namų statybos kombinatai, lietuviai dažnai stovėdavo pirmi eilėje.

„Mums pasisekė, kad Klaipėdoje buvo gamyklų, dirbusių su metalu, pavyzdžiui, įmonės, stačiusios ar remontavusios laivus. Žinoma, jos turėjo savų užduočių, todėl reikėjo derėtis. Tarėmės taip: mes jų darbuotojams statome namus, o jie mums iš savo metalo pagamina formų. Tam nereikėjo palaiminimo iš Maskvos, nes jos gamino pasitelkdami savo gamybinį rezervą. Užteko Lietuvos statybos ministerijos sutikimo (vis tik negalėjome savavališkai statyti namų). „Baltijos“ laivų statyklai taip pastatėme visą gyvenamųjų namų kvartalą“, – sako J. Stanslovaitis.

Dėl metalo taip pat bendradarbiauta ir su Liepojos metalurgijos gamykla, o trūkstamo cemento gauta iš „Akmenės cemento“ (už tai jai per dvejus metus sumontuotas 60 butų gyvenamasis namas).

Klaipėdos namų statybos kombinatas. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. (saugojimo vieta: Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, B. Aleknavičiaus rankraščių fondas)

„Klaipėdos namų statybos kombinate darbai vykdavo „konvejeriu“. Gyvenamuosius namus montuodavome ištisus metus trimis pamainomis, o visus darbus valdė ciklograma. Statybos ministerija kasmet mums pateikdavo patvirtintą ciklogramą, kur kas savaitę buvo nurodoma, kur ir kiek aukštų reikia sumontuoti bei iki kada baigti darbus. Tai buvo šventas dalykas: kone kiekvieną savaitę mus tikrindavo Statybos ministerija ir pagal ją kas ketvirtį skirdavo reikalingas medžiagas ir įrengimus. Pastarųjų irgi trūko (pavyzdžiui, tada didžiausias deficitas buvo bokštiniai kranai). Kadangi objektų, dėl kurių būdavo susitariama su kitomis gamyklomis, ciklogramoje nebūdavo, vadinasi, tekdavo padaryti daugiau nei numatyta“, – teigia specialistas.

Žvyras ir smėlis būdavo gaunamas iš Jurbarko. Kadangi transportuoti mašinomis tokį tolimą kelią, buvo brangu (o ir jų pačių trūkdavo), Klaipėdoje, prie Kuršių marių, buvo pastatyta prieplauka. Vėliau tai gerokai palengvino produkcijos vežimą į Kaliningrado sritį, ypač, kai ten teko statyti savo projektuotą gyvenamųjų namų kvartalą.

Štilis po Nepriklausomybės atgavimo

Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, J. Stanslovaitis dirbo Klaipėdos namų statybos kombinato, 1988 m. reorganizuoto į Projektavimo statybos ir susivienijimą „Klaipėda“, generaliniu direktoriumi. Tuo metu naujos statybos mažai kam rūpėjo ir greitai pasijautė štilis.

Kita J. Stanslovaičio darboviete tapo koncernas „Vakarų statyba“, kur jis buvo paskirtas viceprezidentu. „Ten dirbau dvejus metus, per kuriuos mano pagrindinė užduotis buvo seno „Gazprom“ administracinio pastato rekonstrukcija. Tai Lietuvai buvo naudinga, nes buvo atsiskaitoma dujomis. Jas gaudavo įmonė „Lietuvos dujos“, kuri mums atsiskaitydavo pinigais, – sudėtingą laikotarpį prisimena jis. – Šitaip, pasitelkdami natūrinius mainus, statėme ir minėtą kvartalą Kaliningrade, ir celiuliozės popieriaus kombinatą Sovetske bei daug kitų objektų. Už darbus gaudavome mazuto, tapetų, kitų medžiagų. Tais laikais viskas judėjo mainantis.“

Po „Gazprom“ rekonstrukcijos J. Stanslovaitis tuoj pat pateko į kitų darbų sūkurį. Šįkart į įmonę „Klaipėdos nafta“, kurioje užėmė statybos direktoriaus pareigas. Toliau sekė statybos ir remonto tarnybos viršininko darbas įmonėje „Klaipėdos smeltė“. Jo užduotis – nugriauti Žvejybos uoste buvusius gamybinius pastatus, infrastruktūros objektus ir teritoriją bei krantines pritaikyti krovos darbams. J. Stanslovaitis darbo karjerą baigė kaip projektų vadovas statybos požeminius inžinerinius darbus teikiančioje bendrovėje „Edrija“.

Pasak statybos veterano, dabartinė statyba visiškai skiriasi nuo tos, prie kurios dirbo jis. Stambiaplokščių surenkamus tipinius namus pakeitė daugiausia individualūs namai: „Anksčiau taip skubėta, nes norėta kuo greičiau aprūpinti žmones gyvenamuoju plotu.“