Studentiškos dienos baigėsi net diplomo negavus

Viskas prasidėjo tada, kai iš Šeduvos apylinkių kilęs ir ten vidurinę baigęs Julius, porą metų padirbėjęs tarpkolūkinėje statybos organizacijoje skardininku, 1962-aisiais pradėjo studijuoti Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete. Dieną dirbdavo, o vakare skubėdavo į paskaitas. O kai penktame kurse atvažiavo atlikti praktikos į Alytų, čia ir liko.

„Tada būsimiems statybos specialistams buvo labai palankus metas. Augo miestai, plėtėsi pramoninės zonos, ir visur reikėjo jaunų žmonių. Tai kai atėjau į praktiką, manęs ir nepaleido. Diplominį darbą Alytuje parengiau. Ir 2 kambarių butą iš karto davė”, – savo karjeros Alytuje pradžią prisimena dabar profesijos riteriu tituluojamas nusipelnęs inžinierius statybininkas.

Darbą Alytaus statybos tresto 2-oje statybos valdyboje meistru pradėjęs specialistas, 1974-siais jau tapo 5-osios statybos valdybos vadovu. Būtent jos pagrindu 1992 metais buvo įkurta UAB „Dzūkijos statyba“, kurios valdybos pirmininku tebėra ir šiandien, o iki 2010 metų buvo ir generaliniu įmonės direktoriumi.

Objektai – vienas už kitą sudėtingesni

Pirmasis Juliaus darbas Rimo Raulavičiaus vadovaujamoje statybos aikštelėje buvo Alytaus miesto rajoninė katilinė. O kaip savarankiškam darbų vykdytojui jam buvo patikėta 5-osios vidurinės mokyklos (dabar Dainavos pagrindinė) statyba. Nors dirbti teko dviem, o kai kada ir trimis pamainomis, tuomet vos 27 metų sulaukusio vyro vadovaujami statybininkai darbus baigė laiku.

Nuotraukoje:

Alytaus regiono atliekų

tvarkymo centras

O tada jaunas statybos specialistas buvo paskirtas vadovauti medvilnės kombinato, vėliau žinomo „Alytaus tekstilės“ vardu, statybos aikštelei. Dirbo ten dvejus metus, tačiau pabaigtuvių vainiką iškėlė kiti – 1972-siais statybos tresto valdytojas Kazimiras Šimčikas paskyrė J. Žuką 5-osios statybos valdybos, kuri statė didelius pramonės objektus, vyriausiuoju inžinieriumi. Jos bazė buvo Eksperimentinio namų statybos kombinato teritorijoje.

„Baltijos šalyse tai buvo viena didžiausių statybų, kurios teritorija – apie 60 hektarų. Mūsų valdyba buvo generalinė rangovė. Vien mūsiškių ten dirbo apie 300 žmonių, dar tiek subrangovų. O įrengimus montavo užsienio specialistai iš Austrijos, Vakarų Vokietijos, Italijos, Lenkijos“, – prisimena ponas Julius ir priduria, kad statybos svarbą liudija tai, jog visus darbus kontroliavo kompartijos centro komitetas ir vyriausybė.

Tačiau ne vien ši statyba įsiminė jaunam inžinieriui. 5-osios statybos valdybos vyrai statė polikliniką ir autobusų stotį, ligoninę, dirbo plečiant mėsos ir pieno kombinatus, pastatė Birštono mineralinio vandens pilstymo cechą, rekonstravo spirito gamyklą Balbieriškyje, gelžbetonio gamyklą ir alaus daryklą Alytuje. Statė ir kultūros namus, ir kino teatrą. Vien Alytuje pastatė bent 5 mokyklas ir per 10 vaikų darželių. O už Grūdų perdirbimo kombinato statybą, kurią taip pat kontroliavo daugybė valstybinių institucijų, net šeši asmenys, tarp kurių ir J. Žukas bei dar vienas 5-osios statybos valdybos darbuotojas, pelnė tuometės TSRS Ministrų Tarybos premiją ir medalius.

Nuotraukoje:

prie Armėnijos – Turkijos sienos

su draugais armėnais.

J. Žukas antras iš kairės

Teko jam padirbėti ir Armėnijoje. Po 1988 metais šią šalį supurčiusio galingo žemės drebėjimo ponas Julius buvo paskirtas vadovauti iš įvairių organizacijų suburtam statybos būriui „Lietarmėnstatyba“, kuris dalyvavo likviduojant žemės drebėjimo pasekmes Artike. Kartu su J. Žuku ten išvyko per 20 5-osios statybos valdybos darbuotojų. Ponas Julius pasakoja, kad ten juos aprūpino tik elektra ir vandeniu. Visa kita atsivežti ir įrengti statybinę bazę alytiškiai turėjo patys.

„Vežėmės viską: statybines medžiagas, mechanizmus, aprangą, maistą. O atsivežus reikėdavo labai greitai viską išsikrauti, nes naktimis, kaip dažnai būna stichinės nelaimės zonose, siautėdavo vietiniai plėšikai. Kartą budintiems milicininkams net teko kviestis į pagalbą karius, kad padėtų apginti nuo jų mūsų turtą“, – prisimena pašnekovas.

Anot jo, visi atvykusieji padėti armėnams labai stengėsi dirbti kuo sparčiau ir net nekreipdavo dėmesio į nestiprius žemės drebėjimus, kurių kasdien buvo užregistruojama dešimtimis. Tačiau kartą drauge su taip pat padėti atvykusiais austrais, vokiečiais, prancūzais ir baltarusiais teko patirti, ką reiškia 5 balų žemės drebėjimas. Tąkart bėgdami iš karkasinio viešbučio 3 aukšto, pasakoja ponas Julius, vyrai buvo gerokai įsibaiminę: „Buvo poilsio diena, ant elektrinės plytelės virėme šviežių kopūstų sriubą. Pirmas smūgį pajuto armėnas, atėjęs taisyti telefono, ir tuoj pat spruko. Paskui jį į koridorių išbėgome ir mes. Ne vienas tada mintyse atsisveikinome su gyvenimu, bet gerą minutę „pavaikščiojęs“ pastatas nurimo. Po šio įvyko nusprendėme persikraustyti arčiau žemės – į „fazendą” (taip alytiškiai vadino įrenginėjamą statybinę bazę – red. past.).

Tačiau patyręs specialistas Armėnijoje ilgai neužsibuvo. Po pusmečio, kai bazė buvo parengta ir jau pradėta statyti nauja mokykla, o gyventojai ėmė kraustytis į tris pirmuosius namus, J. Žukas grįžo į Alytų, kur laukė ne mažiau atsakingi darbai.

Geriems specialistams darbo niekada netrūksta

Atkūrus nepriklausomybę, kai nemažai sovietmečiu garsių Lietuvos įmonių po privatizacijos atsidūrė netinkamose rankose ir žlugo, J. Žuko vadovaujamos 5-osios statybos valdybos pagrindu buvo sukurta UAB „Dzūkijos statyba“. Jos darbuotojai, pasakoja ponas Julius, niekada nestovėjo be darbo, o pati įmonė tik kartą, per pačią krizę, buvo priversta skolintis pinigų iš banko.

„Nemanau, kad būtų teisinga išmėtyti darbo jėgą ir darbų vadovus po smulkius objektus. Kaip ir seniau, taip ir dabar mes stengiamės dalyvauti didesniuose projektuose, kurių sąmatinė vertė litais siekia milijoną ir daugiau, ir jų nepritrūkstame. Per visą įmonės egzistavimo laiką nė karto užsakovai mumis nesiskundė, o darbuotojams net per krizę atlyginimus laiku mokėjome. Gal jie ir ne patys didžiausi Lietuvoje, bet nė dienos nesame pavėlavę“, – didžiuodamasis pabrėžia nusipelnęs statybininkas.

Nuotraukoje:

Šiaulių dumblo

apdorojimo įrenginiai

Gal dėl to, svarsto jis, tokių, kurie išėjo iš įmonės ir išvažiavo skalsesnio duonos kąsnio ieškoti kitose šalyse, buvo vos vienas kitas. Ir taurelės mėgėjų praktiškai nėra, nes žmonės supranta, kad darbą reikia branginti. Todėl įmonės branduolys – apie 70 procentų darbuotojų nesikeičia nuo pat „Dzūkijos statybos“ įkūrimo. O su pagrindiniais vadovais – Alvydu Ragucku, kuriam ponas Julius užleido generalinio direktoriaus postą, bei direktoriais gamybai, tiekimui ir pavaduotojais Vidu Lasicku, Algirdu Adamoniu, Almantu Bendoraičiu, Vidmantu Čiru, Aldona Tamulyniene, darbų vadovais Stasiu Juodžiu, Edvardu Mačiulaičiu, Valdu Martikoniu – jis kartu dirba jau daugelį metų, dar nuo 5-osios valdybos laikų.

Bendrovės statybininkai pastatė nepriklausomos Lietuvos pasienio veterinarijos postus Lavoriškėse ir Kenoje, Purvėnų pasienio užkardą, Kabelių, Kudirkos Naumiesčio, Mickūnų pasienio postus, Raigardo, Ramoniškių pasienio kontrolės punktus, Fitosanitarinių tyrimų laboratoriją Vilniuje, Profesinio rengimo centrą Alytuje. „Dzūkijos statybos“ darbų sąraše ir pirmas Europos Sąjungos (ES) finansuotas objektas – Pabradės pabėgėlių centras, taip pat valymo įrenginiai Druskininkuose, Seirijuose, Kaišiadoryse, Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Alytaus valymo įrenginių rekonstrukcija, geoterminė jėgainė Klaipėdoje ir kiti. Kai kuriuose objektuose dirbo vieni, kai kuriuose, pavyzdžiui, Vilniaus valymo įrenginius, kurių sąmatinė vertė 170 milijonų litų, – su partneriais. Išvardinti visus objektus neverta net bandyti, nes vien per pastarąjį dešimtmetį jų buvo kone 400.

„Dalyvavome statant daug objektų pasienyje su Baltarusija, Rusijos Kaliningrado sritimi. O kai statėme pirmą ES lėšomis finansuojamą objektą Pabradėje, mus kontroliavo danai. Jie išmokė mus dirbti labai kokybiškai, nors ir anksčiau stengėmės tik gerai statyti. Štai projekto vertė buvo 18,5 milijono litų be PVM. Įdomu buvo statyti ir karantininį šiltnamį Vilniuje prie Fitosanitarinių tyrimų laboratorijos. Kiekvienam objektui keliami saviti reikalavimai, todėl ir įdomu statyti. Pavyzdžiui, statydamas sanatoriją, turi visą kelią, kaip purvas iki vonių patenka, išstudijuoti. Kaip saunos, sūkurinės vonios veikia – iki smulkmenų išsiaiškini”, – sėkmingo darbo paslaptį atskleidžia pašnekovas.

Vizitinėje kortelėje – ir pasyvus namas, ir atliekų tvarkymo gamykla

Į klausimą, kurie pastarojo meto statiniai jo vadovaujamai įmonei tapo didžiausiu iššūkiu, o kuriuos prisiminus širdis suvirpa pasididžiavimu, ponas Julius atsako, kad išvardinti visus būtų sunku. Bet neretai kaip tik tie objektai, dėl kurių labiausiai skaudėdavo galvą, vėliau ir tampa brangiausi „dūšiai“.

Nuotraukoje:

Pilnų namų

bendruomenės Panaroje

(Varėnos rajonas)

pasyvus namas

„Mes vieni pirmųjų Lietuvoje pastatėme pasyvųjį namą. Prieš ketverius metus Panaroje, Varėnos rajone, buvo pašventinti jo statybvietės pamatai ir kertinis akmuo, po metų ten jau stovėjo namas, kuriam pasyvaus namo sertifikatą suteikė viena kompetentingiausių šios srities institucijų pasaulyje – Vokietijos pasyvaus namo institutas. Mūsų pastatytas pasyvusis namas atitinka A+ energetinio naudingumo klasės reikalavimus. Dabar rengiamės statyti dar kelis tokius pat. Ten pat, Panaroje, pastatėme ir koplyčią. Kai prasidėjo didžiųjų prekybos centrų statyba, niekas netikėjo, kad mes Alytuje per 5 mėnesius „Rimi“ pastatysime. Bet pastatėme, nors kai kada dirbti teko net 3 pamainomis. O kai Kaune statomuose valymo įrenginiuose kaip subrangovai atlikome aerotankų betonavimo darbus, vokiečiai, pamatę, kaip mes dirbame, pasakė, kad mes pagal kokybę ir spartą galėtume ir Vokietijoje dirbti“, – didžiuodamasis savo vyrais pasakoja J. Žukas.

Statybą Šiauliuose iššūkiu jis vadina dėl to, kad kiekvieno iš dumblo pūdytuvų cilindrinės dalies betonavimas vyko nepertraukiamo betonavimo metodu, naudojant slenkančius klojinius. Šių klojinių tiekėjas buvo austrų kompanija. Tokiu betonavimo metodu alytiškiai dirbo vieni pirmųjų po Lieruvos nepriklausomybės atkūrimo. Vieno pūdytuvo betonavimas nepertraukiamai vyko 96 valandas, kito – 114 valandų.

Tačiau bene didžiausi kelerių pastarųjų metų iššūkiai – atliekų rūšiavimo gamykla Alytuje, kurią kartu su olandais pirmieji Lietuvoje baigė statyti pernai; valymo įrenginiai su pūdytuvų bokštais Šiauliuose ir didžiulės sanatorijos „Belorus” rekonstrukcija Druskininkuose. Pastatyti modernią atliekų rūšiavimo gamyklą, kuriai vien betono prireikė apie 6 tūkst. kubinių metrų, dar beveik 800 tonų armatūros – jau savaime nemenkas iššūkis, tačiau dar daugiau nerimo jos statyba ponui Juliui kėlė dėl to, kad gerokai vėlavo subrangovai olandai. 

Apie guminius batus ir šlepetes

Sanatorijos Druskininkuose rekonstrukcijos projekto vertė – 16 mln. 200 tūkst. litų. Čia buvo suprojektuota ir sumontuota nauja moderni purvo vonių įranga. Bet ne tokios įspūdingos sumos tapo nauju, sėkmingai įveiktu iššūkiu, o itin sudėtingas objektas.

„Sanatorijoje mes iš pradžių viską išgriovėme, liko tik lauko sienos. O tada per pusantrų metų įrengėme iš naujo. Ir daugiau kaip 49 metrų ilgio baseiną, ir saunas, ir sūkurines, vertikalias bei masažo vonias, ir purvo gydyklą. Visą modernią liniją sumontavome – nuo purvo atgabenimo ir paruošimo bei pakėlimo iš rūsio į procedūrines iki panaudoto purvo pašalinimo. Pasitelkėme moderniausias technologijas, bet teko samdyti ir projektuotojus. Dalį įrangos pirkome, o kitą dalį patys pagaminome ir sumontavome. Bet užtat sunkaus rankų darbo, kai purvą su karučiais vežiodavo ir rankomis maišydavo, nebeliko. Viskas automatizuota. Ši įranga ir darbai, kartu sudėjus, kainavo apie 16 milijonų litų“, – apie vieną naujausių projektų, kuriuos sėkmingai įgyvendino „Dzūkijos statyba”, pasakoja šios įmonės valdybos pirmininkas.

Anot pono Juliaus, kai baigė šį objektą, pasidžiaugti ir padėkoti statybininkams atvažiavo daug aukštų kaimyninės šalies pareigūnų. Bet nors padėkų klausytis labai malonu, tomis akimirkomis jį apima ir savotiškas liūdesys, nes jau reikia išeiti: „Kai ateiname į objektą pirmą kartą, beveik visada reikia guminių batų, o kai viską baigiame ir jau galima su šlepetėmis vaikščioti, mums tenka išeiti – su šlepetėmis jau kiti vaikščios. Ir vėl ratu nuo pradžių“.

Tada trūko statybinių medžiagų, dabar nežinai, kada darbo turėsi

Nuotraukoje: 

Statybos bazės

Artike perdavimas.

J. Žukas (pirmas iš dešinės) ir Artiko Vykdomojo komiteto pirmininkas (antras iš dešinės)

Kalbėdamas apie sovietmečio ir dabartines statybas, J. Žukas išskiria esminius dalykus: „Technologijos ir medžiagos pasikeitė visiškai. Anksčiau daugiausia buvo gelžbetonis, monolitas, o dabar – surenkamos konstrukcijos, todėl darbas vyksta daug sparčiau. Sovietiniais laikais buvo užtektinai pinigų, nors kastuvais semk, bet labai trūko medžiagų – ir lentų, ir metalo, ir kitų; viskas buvo limituota. Technikos senais laikais labai trūko, o dabar jos turime daug ir įvairios. Tiesa, kai statybos įsibėgėja, pavyzdžiui, dabar, po krizės, Lietuvoje jau vėl ima trūkti kranų, darbo rankų ir finansavimo.“

Tobulėjant technologijoms ir gerėjant darbų kokybei, daug reiklesni tapo ir užsakovai. Tačiau ne visos senosios problemos iškeliavo į praeitį, o naujų taip pat atsirado. Viena iš jų – darbuotojų stygius. Senais laikais ją kai kada spręsdavo siųsdami į statybas dirbti nuteistuosius – kaip tuomet vadindavo, nubaustus atidirbti tam tikrą laiką „laisvosiose statybose”. Antai ir statant Alytaus skydinių namų kombinatą dirbti į pono Juliaus vadovaujamą įmonę buvo atsiųsta apie 100 tokių nuteistųjų. Dabar J. Žuko vadovaujama komanda stengiasi sudaryti įmonėje tokias sąlygas, kad darbuotojams nekyla noras ieškoti laimės kitur. Tačiau užtikrinti, kad bendrovė dirbtų stabiliai ir visuomet laiku mokėtų algas – ne taip paprasta.

„Sovietmečiu mes darbų turėdavome dvejiems metams į priekį, ir galėjome planuoti, o dabar jokio planavimo, nežinia, kada „nukris“ koks objektas. Kai kurios įmonės nežino, ką po mėnesio darys. Ir atsiskaityti užsakovai dažnai vėluoja. Neapsiriksiu sakydamas, kad žmonių santykiai taip pat buvo kitokie, draugiškesni. Susitikdavo kolegos, bendraudavo, o dabar kiekvienas savo kiaute lindi. Konkurencija“, – sako ponas Julius.

Ir tarsi aiškindamas, kodėl jis ir jo vadovaujama bendrovė visuomet buvo ištikima statyboms, ar kur slypi sėkmingo ilgamečio darbo paslaptis, priduria: buvo daug įmonių, kurios bandė imtis gretutinių veiklų, ypač per sunkmetį, bet daugeliui tokie eksperimentai baigėsi liūdnai.

O „Dzūkijos statyba“ niekada nesiėmė to, ko nemoka, nes jie – „ne prekeiviai, o statybininkai“. 

J. Žuko asmeninio archyvo ir UAB „Dzūkijos statyba" archyvo nuotraukos