Gimiau 1931 m. birželio 17 d. Šešuolių miestelyje (buv. Ukmergės apskr.), kur tuo metu žemėtvarkos darbus vykdė mano tėvas – matininkas. Tačiau save laikau ne ukmergiškiu, o rokiškėnu, nes pradžios mokyklą 1942 m. baigiau tėvo tėviškėje Kryliuose (Kamajų vlsč., Rokiškio apskr.). Mano mama šioje mokykloje buvo ir mano mokytoja. Krylių kaime praleidau didžiąją dalį savo vaikystės, o 1949 m. gavau Rokiškio berniukų gimnazijos brandos atestatą – mokslus baigiau sidabro medaliu.

Į projektavimą – per žemės ūkio akademiją

1955 m. baigiau Lietuvos žemės ūkio akademijos Hidromelioracijos fakultetą, įgydamas hidrotechnikos inžinieriaus kvalifikaciją, ir tų pačių metų rudenį pradėjau dirbti Vilniuje, Valstybinio miestų statybos projektavimo instituto Pramonės projektavimo skyriuje.

Vilniaus stambiaplokščių namų 

statybos kombinatas, 1978

1959 m., reorganizavus projektavimo institutus, buvau pervestas dirbti į Pramoninės statybos projektavimo instituto Vilniaus filialą (toliau – filialas), o 1987 m. – į pagal minėtą filialą įkurtą Valstybinį projektavimo institutą „Lietuvos statybų projektas“ (toliau – LSPI), kuriame dirbau iki 1995 metų.

Projektuotojo duoną pradėjau krimsti kaip jaunas specialistas – inžinierius. Perėjau per visas kūrybinių ir administracinių laiptų pakopas: vyresniojo inžinieriaus, brigados ir grupės vadovo, vyriausiojo specialisto, filialo direktoriaus ir LSPI generalinio direktoriaus. 1992 m. gegužę išėjau į pensiją, tačiau tų pačių metų rudenį grįžau atgal į LSPI. Dirbau projektavimo organizavimo skyriaus viršininku (kurį laiką ėjau ir gamybos direktoriaus pareigas). 

1995 m. buvau pakviestas į Statybos ir urbanistikos ministeriją (vėliau prijungtą prie Aplinkos ministerijos) eiti Statybos mokslo ir normų departamento vyriausiojo specialisto pareigas. 1996 m. tapau šio departamento, o nuo 1998 m. – Būsto ir techninio normavimo departamento direktoriaus pavaduotoju (vėliau šis departamentas pervardintas į Statybos ir būsto). Sulaukęs amžiaus, nuo kurio nebegalima dirbti valstybės karjeros tarnautoju, likau dirbti ministerijoje pagal darbo sutartį vyriausiuoju specialistu. 2004 m. galutinai išėjau į pensiją. 
1981 m. man suteiktas Nusipelniusio inžinieriaus vardas.

Pradėjo projektus „kalbinti“ lietuviškai

Sėdėdamas prie projektuotojo stalo, parengiau daugelio naujų Vilniaus pramonės rajonų magistralinių vandentiekio bei nuotekų tinklų, šiuose rajonuose statomų įmonių sklypų ir pastatų vandentiekio ir nuotekų sistemų ir sklypų drenažo projektus. Pirmasis tokio pobūdžio mano darbas buvo įgyvendintas Televizijos centro pirmajame korpuse (ir jo sklype Konarskio g.), perprojektuojant buvusiąją kurčiųjų ir nebylių mokyklą į naują – žiniasklaidos paskirties pastatą   

Tapęs filialo direktoriumi, stengiausi priimti į darbą kuo daugiau jaunųjų specialistų, kurie pakeistų aukštojo mokslo nebaigusius praktikus, nes jų projektinių sprendinių inžinerinis lygis neatitiko nustatytų reikalavimų.

Taip pat pavyko „sulietuvinti“ filialą ir pereiti prie projektų rengimo lietuvių kalba – iki tol viskas buvo rengiama rusų kalba.

Portalo Statybunaujienos.lt nuotrauka 

Man einant direktoriaus pareigas, filialo darbų apimtis išaugo dvigubai, plėtėsi filialo darbų profilis ir jo geografija. Pradėjome projektuoti ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Be būdingų statybos industrijos ir kitų pramonės įmonių, projektavome Mokslų akademijos institutų pastatus, jų gamybines bazes, spaustuves ir redakcijų pastatus – tarp jų ir vieną iš aukščiausių Vilniuje pastatų – Spaudos rūmus, profesines technines mokyklas, mechanizuotas prekybos sandėlių bazes, stambias rajonines katilines Vilniuje – Antakalnyje, taip pat Ateities g., Aukštųjų Panerių rajone ir kt., Kėdainiuose ir Panevėžyje.