„Gallup“ tyrimas „State of the Global Workplace 2025" atskleidžia, kad pasaulyje darbuotojų įsitraukimas sumažėjo iki 21 proc. (2023 m. jis siekė 23 proc.). Vadovų įsitraukimas krito nuo 30 proc. iki 27 proc., ypač tarp jaunų vadovų (-5 proc.) ir moterų vadovių (-7 proc.). Svarbu pabrėžti, kad net 70 proc. komandos įsitraukimo priklauso nuo vadovo.

Lietuvoje į darbą įsitraukę 19 proc. darbuotojų – daugiau nei Europos vidurkis (13 proc.), tačiau mažiau nei JAV ir Kanadoje (31 proc.) ar posovietinėje Eurazijoje (26 proc.).

„Dauguma darbuotojų nėra patenkinti savo darbo aplinka arba ją vertina tik vidutiniškai. Nemaža dalis taip pat nejaučia, kad jų darbas būtų prasmingas ir teiktų pasitenkinimą", – pastebi pranšime cituojamas Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) docentas dr. Evaldas Stankevičius.

Pasak jo, šie rezultatai rodo, kad mažėjantis įsitraukimas yra globali problema, kurią organizacijos turi spręsti aktyviai. Jei darbo kultūrai neskiriama pakankamai dėmesio, pasekmės pasireiškia mažesniu produktyvumu, didesne darbuotojų kaita ir prarastomis augimo galimybėmis.

Asociatyvi KTU nuotr.

Stabilūs ir lojalūs, bet be entuziazmo

E. Stankevičius pažymi, kad darbas užima trečdalį žmogaus gyvenimo – jei jis neteikia pasitenkinimo ir kelia stresą, nukenčia ne tik finansinė gerovė, bet ir fizinė bei emocinė sveikata.

„Emocinių rodiklių analizė parodė, kad Lietuva yra viena ramesnių šalių Europoje. Tik 24 proc. darbuotojų teigė vakar jautę daug streso (Europoje – 38 proc., JAV ir Kanadoje – 50 proc., posovietinėje Eurazijoje – 21 proc.). Pyktį patiria 13 proc. lietuvių (Europoje – 14 proc., JAV ir Kanadoje – 17 proc., posovietinėje Eurazijoje – 15 proc.), o liūdesį – 12 proc. (Europoje – 17 proc., JAV ir Kanadoje – 22 proc., posovietinėje Eurazijoje – 20 proc.)", – pasakoja jis.

Vienišumo lygis Lietuvoje yra vienas žemiausių – vos 9 proc., palyginti su 12 proc. Europoje ir 15 proc. JAV ir Kanadoje bei posovietinėje Eurazijoje. Tai rodo, kad lietuvių kasdienybėje daugiau ramybės, mažiau neigiamų emocijų ir vienišumo. Tačiau šalia šio teigiamo emocinio fono atsiskleidžia paradoksas – įsitraukimas į darbą išlieka žemas, siekia tik 19 proc., tad kasdienė emocinė gerovė ne visuomet persikelia į darbo aplinką.

Dr. Evaldas Stankevičius.

KTU nuotr.

„Darbo rinkos nuotaikos Lietuvoje išlieka stabilios. 57 proc. darbuotojų mano, kad šiuo metu yra palankus metas ieškoti darbo – tiek pat, kiek Europoje bei JAV ir Kanadoje, ir šiek tiek daugiau nei posovietinėje Eurazijoje (53 proc.). Vis dėlto tik 28 proc. lietuvių aktyviai žvalgosi naujos darbo vietos. Europoje tokių yra 30 proc., posovietinėje Eurazijoje – 35 proc., o JAV ir Kanadoje – net 50 proc. Tai rodo, kad lietuviai yra santykinai lojalūs ir rečiau linkę keisti darbovietes nei amerikiečiai ar rytiniai kaimynai", – sako KTU ekonomistas.

Lietuva pasižymi aukštu gyvenimo kokybės rodikliu ir vienais žemiausių streso bei vienišumo lygių – tai stiprus pagrindas, kurį galima tikslingai išnaudoti. Vis dėlto pagrindinis iššūkis išlieka vidutinis darbuotojų įsitraukimas: žmonės gyvena gerai, tačiau darbe ne visada jaučia prasmę ir užsidegimą. JAV ir Kanadoje darbuotojai yra labiau įsitraukę, bet dažniau patiria perdegimą, o posovietinėje Eurazijoje įsitraukimo lygis aukštas, tačiau gyvenimo kokybė labai žema. Lietuva atsiduria tarp šių dviejų kraštutinumų.

„Visa tai rodo, kad pagrindinis rezervas slypi vadovų kokybėje – aiškių tikslų formulavime, dažnesniame bendravime ir nuoširdžiame pripažinime. Jei šio potencialo neišnaudosime, gresia dvi priešingos rizikos: vienu atveju galime priartėti prie JAV scenarijaus – didesnio įsitraukimo, bet kartu ir perdegimo; kitu – prie kai kurių posovietinių šalių situacijos, kur įsitraukimas aukštas, tačiau gyvenimo kokybė išlieka žema", – dalijasi jis.

Skirtingų kartų iššūkiai darbo rinkoje

Pasak KTU ekonomisto, 18-25 metų darbuotojai į darbo rinką žengia kupini optimizmo – jie siekia sukaupti patirties, išbandyti save, o didelės finansinės naštos dar nejaučia. Tačiau realybė kitokia: 2025 m. pirmąjį ketvirtį jaunimo nedarbo lygis Lietuvoje siekė 13,2 proc., kai bendras šalies nedarbo rodiklis buvo tik apie 6,6 proc.

„Tai rodo, kad jauni žmonės yra kur kas labiau pažeidžiami – jiems sunkiau įsidarbinti, o gavę darbą jie dažniau susiduria su mažais atlyginimais ir nestabiliomis sutartimis. Tokios sąlygos dalį jaunimo skatina svarstyti apie emigraciją arba ieškoti neformalių pajamų šaltinių", – pastebi jis.

Ryškiausias optimizmo kritimas stebimas tarp 26-35 metų žmonių – jų pasitenkinimas darbu per metus sumažėjo net 0,74 balo. Tai laikotarpis, kai neretai imama pirmoji būsto paskola, gimsta vaikai, daugėja šeimyninių įsipareigojimų, todėl karjeros lūkesčiai vis dažniau ima skirtis nuo realybės.

„Valstybės duomenų agentūros statistika rodo, kad daugiausia ištuokų tenka 30-39 metų amžiaus grupėms bei santuokoms, trukusioms 5-9 metus. Tyrimai atskleidžia, jog šiame gyvenimo etape skyrybų riziką didina socialiniai ir ekonominiai veiksniai, o tai – akivaizdus įrodymas, kaip stipriai ekonominis spaudimas veikia asmeninį gyvenimą", – pažymi E. Stankevičius.

Sulaukus 36-45 metų, dažniausiai jau būna sukurtos šeimos, auga vaikai, mokamos būsto paskolos. Karjeroje pasiektas tam tikras stabilumas, tačiau vis aiškiau matomos „stiklinės lubos" – ribotos galimybės kilti aukščiau. Psichologiniai tyrimai ir Europos darbo sąlygų apklausos rodo, kad vidutinio amžiaus darbuotojams didėja psichosocialinių rizikų ir darbo streso tikimybė, ypač kai darbe trūksta prasmingumo ir autonomijos.

46-54 metų tarpsnyje stabilumas tampa svarbiausia vertybe. Žmonės rečiau ryžtasi keisti darbą, nes bijo prarasti užtikrintas pajamas, ypač artėjant pensiniam amžiui. Vis dėlto ši grupė itin pažeidžiama technologinių pokyčių: „Eurofound" duomenys atskleidžia, kad vyresni darbuotojai dažniau jaučia įgūdžių senėjimo riziką, o Lietuvoje suaugusiųjų mokymosi lygis tebėra vienas žemiausių ES.

Pexels nuotr.

„Tai kelia nesaugumo ir neįvertinimo jausmą – patirties sukaupta daug, tačiau karjeros galimybės beveik neatsiveria. Ne vienas darbuotojas šiame amžiaus tarpsnyje ima svarstyti apie ankstyvą pasitraukimą iš darbo rinkos arba paprastesnį darbą užsienyje. Naujausi tyrimai patvirtina, kad didžiausias iššūkis Lietuvai – užtikrinti vyresnių darbuotojų kvalifikacijos atnaujinimą ir jų potencialo įtraukimą į darbo rinką", – dalijasi KTU profesorius.

Galiausiai vyresniems nei 55 metų darbuotojams darbas tampa labiau stabilumo nei prasmės šaltiniu. Jų motyvaciją neretai silpnina sveikatos problemos, artėjanti pensija ir spartūs technologiniai pokyčiai.

„Eurofound" ir nacionaliniai tyrimai rodo, kad reikšminga dalis 55-64 metų dirbančiųjų Lietuvoje jaučia, jog jų darbo krūvis viršija sveikatos galimybes. Dėl to daugelis atsiduria paraštėse, nors sukaupta patirtis galėtų tapti itin vertingu turtu tiek organizacijoms, tiek visuomenei", – sako jis.

Kai parama slopina motyvaciją dirbti

KTU ekonomistas teigia, kad Lietuvoje socialinė sistema daugiausia orientuota į pažeidžiamiausius visuomenės narius – bedarbius, vienišas motinas, daugiavaikes šeimas, neįgaliuosius. Tokia parama yra būtina, tačiau neretai ji tampa veiksniu, mažinančiu motyvaciją dirbti.

„Eurostato duomenimis, 2023 m. Lietuvoje „nedarbo spąstai" pagal standartinį scenarijų siekė 102,8 proc., kai ES vidurkis sudarė 74,4 proc. Kitaip tariant, įsidarbinus už mažą atlyginimą, didžioji dalis papildomų pajamų atitenka mokesčiams, o dalis išmokų prarandama. Šeimoms su vaikais šis rodiklis gali siekti 87-88 proc., tad dirbti už minimalią algą dažnai tiesiog neapsimoka", – pastebi jis.

Asociatyvi

Kėdainių r. savivaldybės

nuotr.

Dėl šių priežasčių dalis žmonių pasirenka nedirbti, nes pašalpos užtikrina bent minimalias pragyvenimo sąlygas. Kiti įsitraukia į šešėlinę ekonomiką – gauna socialines išmokas, o papildomai užsidirba vokeliuose. Abi šios praktikos didina socialinę nelygybę, nes sąžiningai dirbantys žmonės jaučiasi nuskriausti.

E. Stankevičius pabrėžia, kad šešėlinė veikla trumpam užkamšo pajamų spragas, tačiau kartu palieka žmogų be socialinių garantijų – tai tik laikina išeitis, kuri ilgainiui virsta akligatviu.

„Šiandien Lietuvoje daugelis į darbą eina ne iš noro, o iš pareigos. Socialinė politika, nors ir būtina, neretai gilina „nedarbo spąstus", o šešėlinė ekonomika, užuot padėjusi, tik stiprina žmonių nusivylimą sistema. Todėl kyla esminis klausimas: ar Lietuva pajėgs sukurti tokią darbo aplinką, kurioje žmonės jaustų ne tik pareigą, bet ir prasmę bei savo darbo vertę?" – svarsto jis.