Kuo grėsė hierarchijos pažeidimas

„Sykį buvau iškviestas į Centro komitetą pasiaiškinti, kodėl neįvykdėm produkcijos realizacijos plano. Kartu ėjo ir V. Strimaitis, – prisimena tuomet Telšių GKG direktoriumi dirbęs D. Todesas. – Paklaustas apie problemas, iš jaunatviško naivumo pasakiau, kad tai nulėmė labai blogas materialinis aprūpinimas: vienam cechui reikia ekskavatoriaus, o kitai įmonei – daugiataškių suvirinimo staklių. Tai buvo pats grubiausias hierarchijos pažeidimas, kai partijos centro komiteto sekretoriui pradedi aiškinti, ko ministerija neduoda. Grįžtant Vytenis tiesiai ir pasakė, kad aš jau nedirbu, kad laikas ieškotis kito darbo, nes kaip galėjau taip nedovanotinai kvailai pasielgti.“

Tačiau visa pasibaigė geriau, negu galima buvo tikėtis. Buvo skirtos ir staklės, ir ekskavatorius, o D. Todesas liko darbe. Jo manymu, situaciją į gera pakreipė tai, kad pokalbyje dalyvavo Algirdas Brazauskas, Centro komiteto sekretorius, tuomet atsakingas už pramonės sektorių. Kadangi jis anksčiau vadovavo Kauno HES statybai, tai gerai suvokė, ką reiškia planas ir jo vykdymas arba neįvykdymas: planinė sistema nesupranta, kad pasibaigus intensyviems darbams, keičiasi ir rodikliai.

Kaip statybinės medžiagos naudojimą nulėmė nutirpęs liežuvis 

Ministerijoje buvo skyrius, kuris rūpinosi naujų statybinių medžiagų taikymu. Viename iš pasitarimų buvo pristatinėjama nauja medžiaga, pagaminta iš atliekų. D. Todeso kolega Pranas Jokšas, puikus technologas, sumanė tą medžiagą pauostyti – ji smirdėjo. Vyrai sumanė palaižyti – nutirpo liežuvis. Todėl girdėdamas, kokia tai esanti puiki perspektyva, o žaliavų užtenka šimtmečiui, D. Todesas pasidalino savo potyriais. Šios statybinės medžiagos buvo atsisakyta.

Įdomiais ir juokingais prisiminimais susitikimo metu pasidalino ir buvusi valdybos darbuotoja Irena Švagždienė. Laiko perspektyva, pasikeitusi situacija Lietuvoje buvusiems kolegoms suteikia progų ne tik prisiminti ano laiko įvykius, bet ir juos pamatyti kitoje šviesoje. 

KSM pradėjo Lietuvos kaime vadinamąją blokinę statybą – sulig pirmąja gelžbetonio gamykla buvo pradėta statyti blokinius vienbučius namus kaimo vietovėse. Ši statyba tapo masine ir, buvusių KMS darbuotojų nuomone, davė didelį teigiamą efektą. Kaimuose buvo statomi ne tik gyvenamieji namai, bet ir mokyklos, vaikų darželiai, bibliotekos, kultūros namai, ambulatorijos bei karvidės, kiti ūkio pastatai, buvo statomos naujos arba rekonstruojamos senos gelžbetonio gamyklos visoje Lietuvoje. Visos iškilusios problemos buvo sprendžiamos Pramonės valdyboje ir jai pavaldžiose gamyklose. Vienok, kaip dalijasi V. Strimaitis, jų sprendimas dėl painių planinės ekonomikos ryšių dažnai strigdavo ir būdavo sunkiai įgyvendinama.

Kęstutis Paulauskas buvo ilgametis Biržų GKG, kuri per Panevėžio teritorinį statybos trestą buvo pavaldi KSM, direktorius. Jis taip pat dirbo Kaimo statybos ir organizavimo treste naujos technikos įdiegimo skyriuje, kuris pagal KSM planus projektavo ministerijai pavaldžiose gelžbetonio įmonėse naujas technologines linijas, diegė naują techniką. 

„Vievyje buvo pastatytas kaimo statybos kombinatas, kuriame buvo gaminami kelių butų gyvenamieji namai. Biržų ir Telšių (Mažeikių ceche) gelžbetonio gamyklose buvo sumontuotos technologinės linijos vienbučių namų plokščių gamybai. Jos iš pradžių buvo gaminamos iš keramzitbetonio, o vėliau, gerinant šiluminę varžą, pradėta gaminti trisluoksnes plokštes. Išoriniai sluoksniai buvo betoniniai, o vidurinis – mineralinės vatos arba putų polistireno. Šiems namams statyti KSM buvo įkurtos Kilnojamosios mechanizuotos montavimo kolonos, kurios atveždavo plokštes ir jas montuodavo ant jau parengtų pamatų“, – pasakojo K. Paulauskas, pastebėdamas, kad nors tai ir nebuvo prestižinis būstas, bet jis sprendė būsto problemą.

Statyti – kaip ar kam?

Statybos veteranai turi savo nuomonę ir dėl jaunų specialistų rengimo. Nors, kaip juokauja D. Todesas, jie nesijaučia tiek nusenę, kad laikytų gėriu visa, kas buvo jų padaryta.