Dovanos atverdavo visas duris

Sovietinės imperijos laikais pagrindinės statybinės medžiagos į Lietuvą keliavo iš Rusijos. Tiesa, smėlio, žvyro turėjome savo, pasigamindavome ir plytų, o štai metalo gaminius tekdavo vežtis iš didžiosios kaimynės. Kaip ir asbestcementinius vamzdžius ir kt. Įdomu tai, kad cementas buvo atvežamas net iš Riazanės, esančios už Maskvos, o tuo tarpu čia pat, Akmenėje, veikė puiki cemento gamykla. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad transportuoti šias statybines medžiagas iš už tūkstančio kilometrų, turint savų, nelogiška.

„Deja, mes, lietuviai, Akmenės cemento negaudavome, nes jis buvo geresnės kokybės už rusišką ir skirtas kitoms šalims bei eksportui“, – paslaptį atskleidė A. Gudavičius.

„Sojuzglavmašsnabsbyt“ – toks sudėtingas Maskvoje buvusios įstaigos, atsakingos už statybinių medžiagų skirstymą, pavadinimas. Ne mažiau sudėtingas būdavo ir būdas gauti mūsų tėvynei reikalingų statybinių medžiagų. Detektyvas prasidėdavo, vos pravėrus „sojuzglavmašsnabsbyto“ duris.

Kelionei į Maskvą lietuvis kruopščiai ruošdavosi. Pirmiausia, prikraudavo pilnutėlę bagažinę įvairiausių valgomų ir geriamų lietuviškų gėrybių. Nuvykdavo ponas Algis pas tiekimo skyriaus viršininką, o kadangi tas kabinete sėdėdavo ne vienas, tai tik šnabžteldavo, kad nori vakare po darbo aplankyti namuose, ir išeidavo. O garsiai pareikšdavo, kad dabar susitaręs kitur, neturi laiko pokalbiui ir ateis rytoj. Bet dar tą patį vakarą jis apsilankydavo maskviškio namuose, kur iškraudavo solidų krovinį obuolių, rūkytų vištų, kumpelių, „Dainavos“ ir „Palangos“ stipriųjų gėrimų, kuriuos rusai vadindavo „krepkoje litovskoje vino“ ir labai vertino.

Anot pašnekovo, tokių mėsos gaminių Rusijos sostinėje būdavo tik didžiosiose parduotuvėse, bet ir tai žmonėms tekdavo laukti milžiniškose eilėse, kur stovėdavo po šimtą ar daugiau žmonių, o galiausiai – gėrybių ne visiems likdavo. Tad lauktuvės iš Lietuvos Maskvos ponams (liežuvis sunkiai apsiverčia tuometinius „draugus“ pavadinti šiuo žodžiu) būdavo tikras lobis. O rytą svečias iš Lietuvos – ir vėl į tą patį kabinetą, pas tą patį valdininką. Tik šį kartą jau garsiai, kad visi kabinete girdėtų, pasisveikindavo ir pareikšdavo norįs užsakyti vienų ar kitų prekių. Kaip vykdavo „derybos“ dėl statybinių medžiagų, atskleidžia kad ir toks dialogas.

„Kokių problemų turite?“ – klausia viršininkas maskvietis. „Fondai yra, bet mums Riazanė cemento nekrauna, o be cemento visos Kauno statybos stovi“, – atsako lietuvis. Maskvietis pakelia telefono ragelį ir, visiems girdint, išrašo velnių kažkam, gamykloje atsakingam už cemento krovimą. Ko jūs ten, atseit, „tavariščius“ iš Lietuvos „abižajete“?

„Kol nuvažiuoju, būdavo, iki gamyklos, vagonai su užrašais, liudijančiais, kad produkcija Lietuvos Kauno statybų trestui skirta, pakrauti stovi, – pasakojo pašnekovas. – Namo keliaudavau per daug neskubėdamas, Maskvoje pasižvalgydavau, taigi tie vagonai mane ir pralenkdavo – grįžęs juos jau rasdavau Lietuvoje“.

Manote, kad iš gero gyvenimo maskviečius lietuviškomis gėrybėmis mūsų statybininkai apdalindavo? Nepamirškime, kad planinės ekonomikos laikais trūko daugybės dalykų, tad nenuostabu, kad sutrikdavo ir statyboms reikalingų medžiagų tiekimas. O statybų juk nestabdysi. „Kai ėmė trūkti cemento, ėmiau ieškoti pažinčių, – atvirai pasakojo A. Gudavičius. – Paklausiau kartą už aprūpinimą atsakingoje įstaigoje tarnautojų, gal pailsėti Lietuvoje norėtų? O man sako: „Druskininkai pas jus yra, norim!”. Skambinu į Druskininkus, paprašau rezervuoti tiek ir tiek vietų, o pinigų iš atvykėlių neimti. Tik iš manęs. Sumokėdavau už juos, ne taip ir brangiai kainuodavo, pritaikydavo normalų tarifą. O ką daryti? Reikėjo perprasti tą jų sistemą [turima omenyje, sovietinio aprūpinimo sistema, aut. past], ir tada visko atsirasdavo. Reikėjo susivokti toje jų betvarkėje“.

Nereikia manyti, kad ta betvarkė buvo apėmusi tik Lietuvos ir Rusijos ekonominius santykius. Antai Gruzijoje pritrūko plytų, o Lietuvoje jų buvo pakankamai pagaminta, tačiau jas išvežti neleido plano komitetas. Atvyko vienas įtakingas gruzinas su lagaminu, pilnu konjako, ir – tiesiai į plano komitetą. Ant dokumentų atsirado parašas, leidžiantis išvežti plytas, o kai kas iš aukštus postus užimančių tautiečių ilgus metus „labai garbingų svečių teisėmis“ atostogaudavo Gagros kurorte.

Socialistinio darbo planavimo subtilybės

Klystų, jei kas pamanytų, kad A. Gudavičiaus karjerai pasitarnavo tik apsukrumas ir žinojimas, ką, kada ir kuo pamaloninti. Jei būtų taip, gal ir galėtume už statybų sektoriaus aprūpinimą žaliava atsakingą specialistą pavadinti prisitaikėliu. O ponui Algiui niekas negalėtų prikišti pastarosios savybės. Prieš mano akis guli žurnalo „Švyturys“ 1984 m. liepos, 1984 m. sausio, 1982 m. spalio, 1987 kovo mėnesių numeriai. Visuose juose – kritiniai žurnalisto Vytauto Žemaičio (o ir paties A. Gudavičiaus) straipsniai, kuriuose pagrindinio herojaus Algio Gudavičiaus lūpomis beriami priekaištai (žinoma, argumentuoti, pagrįsti faktais) neūkiškai besitvarkančiai valdžiai ir kitoms įmonėms.

1982 m. A. Gudavičiaus „Švyturyje“ išspausdintą laišką pacituosiu beveik visą: „Didesnė dalis visų nesklandumų ir problemų kyla ne dėl tiekimo ir komplektavimo, bet dėl darbo organizavimo, darbo jėgos paskirstymo, įvairiausių projektų perdirbinėjimų... Antai dėl netinkamo planavimo daug gelžbetonio gaminių, plytų, ir kitų statybinių medžiagų vežėme iš gamyklų ne tiesiog į objektus, bet per bazę, ir gaminių, kurių nebuvo būtina vežti per bazę, susidarė per metus 50 000 tonų. Štai kur taupymo rezervai! Vežkime statybines medžiagas maršrutu gamykla – objektas, ir sutaupysime šimtus tonų kuro, išlaisvinsime daugybę transporto, pakėlimo mechanizmų, darbo jėgos... Kitas pavyzdys: aimanuojame, kad trūksta miško medžiagos, tačiau kai kada patys iš deficitinės medienos kalame plytų padėklus, o galėtume juos grąžinti gamykloms tiekėjoms, bet turi mūrininkai nuėmę plytas nuo padėklų sukrauti juos į rietuvę, o ne išmėtyti po pakampes. Dėl, sakyčiau, brigadininkų aplaidumo statybos nuolat negrąžina po 12-15 tūkst. padėklų... Be to, nepaisant tam tikro medžio gaminių ir medienos trūkumo, mūsų sandėliuose ir objektuose šių gaminių likučiai taip pat didoki. Antai 1982 m. bazėje buvo laikoma 707 kv. m. langų blokų 35 butų gyvenamajam namui Žirgo gatvėje, panaši padėtis ir 22 butų gyvenamojo namo Trakuose ir kt. statybų objektuose. O štai Elektromechanikos technikumo statytojai iš viso atsisakė 600 kv. m. užsakytų langų blokų, neva klaidingai užplanavę, neėmė užsakytų langų ir durų blokų dar keli statybų objektai, iš viso 870 kv. m. langų ir 1100 kv. m. durų. O tuo tarpu kai kuriuose objektuose trūko langų ir durų, bet paimti iš tų atsisakytų nebuvo galima, nes nebeatitiko išmatavimai“.

Kai kur gelžbetoniniuose gaminiuose (nenaudojamuose) gulėdavo tūkstančiai tonų metalo, kurio labai reikėjo kituose objektuose, tačiau iš gelžbetonio jo jau nebepaimsi. Koks savo pinigus skaičiuojantis šių laikų verslininkas leistų tokį neūkiškumą? O buvusioje SSRS tai buvo tapę sistema. A. Gudavičius, aštriai kritikavęs tuometinę (ne)tvarką, vienądien neteko darbo. Tačiau, įsikišus įtakingiems ir jo nuopelnus žinojusiems užtarėjams, galiausiai net buvo paaukštintas.

Nenuostabu, kad jis neišlėkė it kamštis iš darbo po paties pirmojo savo interviu. Kas būtų drįsęs liesti puikiai dirbusį ir sąjungos mastu apdovanotą specialistą? Juk net 1983 m. „Tiesoje“ buvo parašyta, kad taupyti materialinius išteklius ir darbo našumą didinti „Vilniaus statybos trestui“ padeda „gerai mechanizuota, efektyvi gamybinio komplektavimo bazė, už kurios sukūrimą tresto gamybinio technologinio komplektavimo valdybos viršininkas A. Gudavičius apdovanotas SSRS liaudies ūkio pasiekimų parodos Aukso medaliu ir pinigine premija“. Beje, prieš teikiant minėtą premiją bazę ir jos turinį tikrinę svečiai iš Maskvos vakare restorane išreiškė neoficialų nusistebėjimą: kaip, girdi, taip gali būti, „kad lietuvio vadovaujamoje bazėje visko yra, kai visko visur trūksta“?

O su dovanelėmis tekdavo važinėti ir į kitas sąjungines respublikas. Mat kartais jose gulėdavo nepanaudotų medžiagų, kurių Lietuvai stigo, ir atvirkščiai: Lietuva turėjo ką pasiūlyti arba A. Gudavičius žinojo, ką, iš kur gauti, kad įvyktų mainai. Iš toli, iš centro, kad ir kaip norėdami, visko suplanuoti komunizmą statę ir planinį ūkį sukūrę sovietiniai specialistai ir ideologai nesugebėdavo.

Tiek daug pasiekti be komandos ponas Algis nebūtų galėjęs. Ir šioje srityje jis tvarkėsi kiek neįprastai. Tokia darbo organizavimo metodika tikriausiai tiktų šiais laikais, kapitalistinės šalies įmonėje, bet ne tada, kai visi turėjo „sėdėti nuo devynių iki šešių“. „Savo vadovaujamiems darbuotojams pasakiau, kad man nereikia, jog sėdėtų visas darbo valandas, o reikia rezultato. Jei statybinių medžiagų pakanka, viskuo pasirūpinta, gali eiti tvarkyti asmeninių reikalų nors ir vidury savaitės. Ir žmonės tikrai nuoširdžiai pasistengdavo, užtat it premiją gaudavo laisvų dienų. Per trylika metų, kuriuos dirbau treste, buvau gavęs 52 papeikimus už tai, kad neklausiau savo viršininkų, kai man atrodydavo, kad jie neteisūs, o taip pat – minėtą Aukso medalį“, – visa tai prisiminęs juokėsi pašnekovas.

Kaip pamatydavo pasaulio

Ištrūkti iš už geležinės uždangos ir pakeliauti pavykdavo ne visiems. Geras būdas pažinti svečias šalis buvo – keliauti su meno kolektyvais. Į meną ir saviveiklą linkęs Algis įsitraukė į vieną pirmųjų Lietuvoje tautinių šokių ansamblį „Rasa“, susikūrusį 1967 metais.

„Su „Rasos“ kolektyvu apvažiavau pusę pasaulio: buvau Kanadoje, Šiaurės Korėjoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Anglijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje“, – vardino pašnekovas, ansamblyje grojęs akordeonu. Beje, ir organizuojant keliones kartais neapsieita be „dovanėlių“ Maskvai. Kadangi vizos ir iškvietimai „ėjo per Maskvos rankas“, tai vištos, rūkyti kumpiai keliaudavo ir į tenykštę kultūros ministeriją. Ypač, jei reikdavo išvykti į kapitalistinio bloko šalis. Apdovanoti klerkai sakydavo: „Gerai, vaikinai, važiuokit, tik programą padarykit normalią“. O tai reiškė, kad nebūtų perlenkta su tautine saviraiška, ir daugiau būtų parodyta rusiškų, o ne lietuviškų šokių. „Rasiečiai“, žinoma, padarydavę taip, kaip patys norėjo – šokdavo daugiau lietuviškus šokius.

O kartą Algiui ir kai kuriems jo kolegoms Anglijoje net pavyko pasprukti nuo juos sekti pristatytų sovietinių šnipų ir pabendrauti su to meto Londono lietuvių bendruomenės nariais. Kai svečiai žmogui, žadėjusiam juos palydėti pas lietuvius, pasakė, kad juos seka, londonietis patarė nesirūpinti ir sutartu laiku ateiti į vieną parduotuvę. Beregint lietuviai buvo išvesti pro kitą išėjimą, atsiplėšė nuo seklių, o paskui kiemais, tarpuvartėmis, mažomis gatvelėmis atėjo į susitikimo vietą. Ten jiems buvo pasakyta linksmintis lig valiai, kalbėtis nieko nebijant, bet nesigirti, kad matė užsienio lietuvius. Tokie sudėtingi buvo laikai.

Nepriklausomybė išmokė naujų metodų

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, tiekimo klausimais atvykstančius iš Lietuvos rusai ėmė vyti be prekių. „Atvažiuoji, būdavo, į gamyklą Rusijoje, o ten sako: „Važiuok namo, nenoriu tavęs nė klausytis. Jūsų valdžia kritikuoja visus mus, rusus. Jei dar tik mūsų valdžią kritikuotų, o dabar – visus rusus! Už ką visus mus? Kruopščiai dirbkit patys ir turėsit!”, – tokiais žodžiais palydėdavo namo, – sakė pašnekovas. – Ėmėm važinėti į Baltarusijos organizacijas ir metalus pirkti tiesiogiai iš jų. Akmenės cemento gamykla tapo sava, galėjome patys naudotis cementu. Bet be metalo ką veiksi su cementu? Tada į aprūpinimo procesą pamažu įsitraukė verslininkai, įsukę savo verslus, ir nors vadinamieji „centriniai organai“ draudė rusų gamykloms prekiauti su mumis, iš subyrėjusios sąjungos verslininkai vis tiek atveždavo reikalingų statybinių medžiagų“.

Kauno politechnikos institutą (dabartinį Kauno technologijos universitetą) baigusiam inžinieriui statybininkui nebuvo sunku pritaikyti savo žinias bei patirtį ir atėjus naujiems laikams. A. Gudavičiaus biografija verta atskiro skyriaus. Kaip biografija žmogaus, kuris ne tik nuolat (ir pelnytai) kilo karjeros laiptais, bet ir sugebėjo tobulėti bei atnaujinti savo žinias, kintant darbo sąlygoms, technologijoms, visuomeninei santvarkai. 1959 m. baigęs institutą, A. Gudavičius tapo Kauno statybos tresto Statybos Valdybos (SV) 9 meistru, darbų vykdytoju, aikštelės viršininku; 1963 m. tapo Kauno statybos tresto SV 43 vyr. inžinieriumi, 1964 m. – SV43 viršininku; vėliau tapo Kauno statybos valdybos Nr.2 valdytojo pavaduotoju tiekimo klausimais, padirbėjo Kauno statybos tresto Nr. 1 viršininku. Vėliau dirbo Vilniaus statybos tresto GTKV viršininku, dirbo Valstybinio materialinio techninio aprūpinimo komiteto valdybos viršininku, Valstybinio materialinio techninio aprūpinimo komiteto Statybinių medžiagų aprūpinimo valdybos viršininku; 1990 m. perėjo dirbti į Vilniaus miesto valdybą tiekimo skyriaus viršininku. Taigi iki Nepriklausomybės statybinėmis medžiagomis turėjo aprūpinti visą Lietuvą, o po to – Vilnių.

1995 metais, sulaukęs pensinio amžiaus, išėjo iš savivaldybės į verslą ir tapo įmonės „Rometal“ vyriausiuoju vadybininku, vėliau – įmonės „Gargždų mida“ vyriausiuoju vadybininku, 2003 metais padirbėjo techninės priežiūros inžinieriumi, statant Teismo medicinos institutą. Beje, įvairių objektų techninės priežiūros inžinieriumi netrukus 80-metį švęsiantis A. Gudavičius dirbo iki pat 2009-ųjų.

Laisvalaikiu mielai skaito, groja akordeonu, o ypač mėgsta skaityti ir pasižymėti garsių žmonių mintis. „Norint įvertinti kieno nors savybes, reikia pačiam bent dalį jų turėti“ (V. Šekspyras); „Civilizuotas laukinis – blogiausias iš visų laukinių“ (K.J. Vėberis). Šias ir daugelį kitų citatų radau pabrauktas ant pašnekovo stalo gulėjusioje sentencijų knygoje.

Tiesa, išmintimi, geru humoro jausmu Algis Gudavičius ir pats galėtų pasidalinti su daugeliu žmonių.