Su užsakovais susitarti sudėtinga, jie dar nesuvokė, kad po vasario 24-osios pasaulis pasikeitė, kad jau nebebus taip, kaip buvo iki tol – neliko nei stabilumo, nei garantijų. Mes, rangovai, nesame uždirbę tiek, kad galėtume savo lėšomis padengti kainų augimo sąnaudas. Todėl imamės tik tų projektų, dėl kurių pavyksta susitarti su užsakovais: prie sutarties pridedame priedą su pagrindinių statybinių medžiagų kainomis, esančiomis rinkoje sutarties pasirašymo dieną. Jeigu jos keistųsi 5 ir daugiau procentų, pozicija turi būti perskaičiuojama – į didėjančią pusę, kai brangsta, arba į mažėjančią, kai pinga. Manau, kad tai yra teisingas sprendimas – užsakovas dalijasi su rangovu.

Kainų indeksas turėtų būti įtvirtintas oficialiai – tai bent iš dalies padėtų spręsti būsimų projektų kainų pokyčius, siekiant vengti ginčų dėl kainų pasikeitimo.

Kita situacija su vykdomais projektais – kainos pakilo reikšmingai. Paskutiniais metais dalyvaudami viešuosiuose pirkimuose mes paprastai likdavome arčiau eilės galo, nes vertinome riziką. Tokiu būdu mūsų pralaimėjimai, vertinant dabartinę situaciją, tapo laimėjimu: nelaimėję projektų su iš dalies įvertinta rizika, išvengėme situacijos, kai rangovams tenka pridėti savo lėšų.

Situaciją į akligatvį stumia perkančiųjų organizacijų nenoras matyti perspektyvą, kuomet pradės stoti objektai. Gali būti, kad dabar užtektų pridėti kur kas mažesnę sumą, nes bankrutavus rangovui, sustojus statybai, sąnaudos bus kur kas didesnės: tai ir objekto konservavimas, ir naujas rangovas, kuris tikrai dirbs jau pasikeitusiomis, naujomis ir neišvengiamai didesnėmis kainomis, ir bendruomenės nusivylimas, nesulaukus viešosioms reikmėms statomo objekto. Todėl išeitis tik viena – indeksuoti kainas ir pridėti pinigų. Tačiau virš rangovų ir užsakovų susitarimų paprastai sklando įtarimų šešėlis, nes žinome, kad visuotinai priimta nepasitikėti. Perkančiosios organizacijos baiminasi būti apkaltintos lėšų švaistymu arba korupcija.

Privatus užsakovas realiai vertina situaciją, skaičiuoja, kiek praras, jeigu neatsižvelgs į rinkos situaciją ir rangovo problemas dėl šuoliais augančių kainų, todėl kur kas geriau valdo situaciją negu valstybė.

Pigiausias variantas visiems – indeksuoti kainas, išgelbėti savo objektą ir užkirsti kelią rangovo bankrotui.