Ar jaučiatės menininku?

Nežinau. Nors iš principo jaučiuosi. Klausimas pirmiausia turėtų būti, kas yra menininkas. Kažkada buvo paprasta: baigei akademiją, įgijai išsilavinimą ir esi menininkas. Dabar to neužtenka, linijos išsiliejo. Visgi architektūros studijos priskiriamos menų krypčiai, tai tikriausiai atsakymas yra „taip“. Architektūra yra menas, tai ir architektas turėtų būti menininku.

Architektas Gintaras Balčytis. KTU nuotr. 

Ar tai būtų gyvenamasis namas ar logistikos sandėliai, prie jų dažniausiai dirba architektai. Kiek architektūroje yra meno, o kiek tikslaus ir apskaičiuoto funkcinio dizaino?

Plačiai pažiūrėjus, dizainas irgi yra menas, bet sutinku, kad tikrai ne visi pastatai yra architektūra. Manyčiau, tokių yra iki procento. Kaip ir visame mene, architektūroje turi vyrauti originalumas, savitumas ir keliamos idėjos.

Jei pamatę pastatą norite stabtelėti, geriau jį apžiūrėti ir jaučiate, kad jis daro įspūdį, yra kitoks nei kiti, tai tokį pastatą jau galima priskirti prie meno objektų. Į šį sąrašą retai kada patenka tiktai funkciniai pastatai, kaip sandėliai ar logistikos centrai.

Kaip į architektus žiūri kitų meno šakų atstovai? Visgi nupiešti paveikslą ir pastatyti pastatą toli gražu ne tas pats.

Nesvarbu, šokis, paveikslas ar pastatas, meno funkcija ta pati – kelti klausimus. Tai daroma kažką paryškinant, vaizduojant, akcentuojant. Žinoma, architekto meno kūrinys realiai pasimato tik jį pastačius, o tai užtrunka, kainuoja ir pats sunkiasvoriškumas daro įtaką suvokimui.

Kaip ir visos meno šakos, architektūra taip pat gali patikti ne visiems, bet vienaip ar kitaip formuoja ištisus miestus. Stovintis pastatas veikia aplinką, žmogų, kuris jame gyvena ar dirba, taip pat ir visą visuomenę.

Kokie menininkai jus labiausiai įkvepia?

Jie keičiasi bėgant laikui. Kalbant apie architektus, įdomiausias yra vienas iš modernizmo pradininkų pasaulyje – Ludwigas Mies van der Rohe. Kol kas nelabai matau, kas jį galėtų aplenkti.

Nors ir šiais laikais yra daug įdomių ir dėmesio vertų menininkų, kurie į architektūros pasaulį atneša didelį indėlį. Kaip nekeista, jie dažniausiai dirba itin turtingose arba kaip tik – neturtingose valstybėse. Architektūra yra labai brangi, tad įspūdingus, monumentinius pastatus sau leisti gali turtingų valstybių verslininkai ar neturtingų valstybių politikai, norėdami padaryti įspūdį. Dėl šios priežasties jų gana daug Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Kinijoje. Puikiu pavyzdžiu galime laikyti Pekino olimpinį stadioną.

Kuo dar užsiimate be architektūros?

Fotografuoju. Mėgstu fiksuoti žmones ir tuos pačius pastatus.

Esate KTU Statybos ir architektūros fakulteto bakalauro ir magistro darbų vadovas. Kokią pagrindinę žinią stengiatės perduoti savo studentams?

Mano studentai jau ateina su žinių bagažu. Jie nebėra naujokai, bet stengiuosi, kad baigiamuoju darbu perduotų tai, ką išmoko. Noriu jiems priminti tikrąsias architektūros vertybes, kol jų dar nesureguliavo rinka. Visada pabrėžiu, kad architektūra – tai meno disciplina, kuri vysto miesto erdvę ir yra kuriama ne dėl paties kūrėjo, ne tik dėl užsakovo, bet ir dėl bendruomenės. Tai yra socialinis menas, kuris turi tarnauti plačiam ratui žmonių ir ne tik atitikti funkciją. 

Taip pat skaitykite: Nacionalinės meno kūrėjų premijos – Kauno autobusų stoties autoriams architektams