„YIT Kausta“ – viena didžiausių Lietuvoje statybos kompanijų – yra suomių kapitalo įmonė, todėl tvarka bei tradicijos joje skiriasi nuo lietuviškųjų. Būtų įdomu iš pirmų lūpų išgirsti apie suomišką darbo kultūrą, vadybos sistemą, darbų saugą. Kuo jos ypatingos?

Suomiška verslo kultūra iš tiesų skiriasi nuo mūsiškės. Pirmiausia tuo, kad suomiai nesitiki ir nesiekia greitų rezultatų. Jie įsitikinę, kad pelnas negali būti daromas darbuotojų sveikatos bei saugumo sąskaita. Suomiai yra kantrūs, todėl pirmiausia daug investuoja į darbų saugą ir personalo mokymus, o tuomet jau laukia grąžos.

Lietuvoje tik dabar statybų procesas pamažu tampa panašus į vakarietišką ir jis yra nepalyginamas su tuo, kaip buvo statoma, pavyzdžiui, prieš 20 metų.

Turiu prisipažinti, jog ir aš prieš dvidešimt metų statybų aikštelėje šalmo neužsidėdavau, jau nekalbant apie saugius batus, apsauginius akinius bei pirštines. Kadangi su suomiško kapitalo įmonėmis dirbu jau 15 metų, žinau jų tvarką, reikalavimus ir prisitaikyti nebuvo sunku. Dabar net neįsivaizduojame, kad galėtų būti kitaip. Bendrovėje „YIT Kausta“ kiekvienas, atėjęs į statybų aikštelę, – aš taip pat, – turiu būti su šalmu, ryškesnio matomumo liemene, akiniais ir pirštinėmis. Tiesa, reikalavimas dėvėti apsauginius akinius ir pirštines mūsų įmonėje įsigaliojo tik nuo naujųjų metų.

Ar sunku įtikinti darbininkus darbe naudotis visomis saugos priemonėmis ir drabužiais?

Su „YIT Kausta“ įmonių grupės darbuotojais susitariame be problemų. Aš pats aiškinu žmonėms, kad jeigu jie nedėvės akinių, tuomet atsitiktinai atšokusi skeveldra sužeis akį – ne man. Juk ne dėl savęs prašau laikytis griežtų saugos darbe reikalavimų.

Nuotraukoje –

Kęstutis Vanagas

Kiekvienas įmonės darbuotojas man yra brangus. O su subrangovų įmonėmis susitarti sunkiau: žmonės sako, kad jiems patogiau dirbti be specialių drabužių ir asmeninės apsaugos priemonių. Tačiau progresą jau matome. Anksčiau statybininkai, eidami į darbą, apsiaudavo ir apsivilkdavo tai, ką tiesiog būtų išmetę. Vilkdavosi nudėvėtus drabužius ir tai jiems atrodė tinkama apranga. Į darbus ateidavo ir su paplūdimio šlepetėmis. Jų pačių saugumas, matyt, ne itin rūpėjo. 

O kaip dėl darbo kultūros, atmosferos kolektyve? Ji irgi skiriasi nuo tos, kuri apie statybininkus net anekdotuose įamžinta: ko nepadaro amerikietis ar japonas su išmaniąja technika, tą gali padaryti sovietmečio laikų darbininkas su plaktuku ir vienu keiksmažodžiu?

Mūsų įmonė ypatinga ir tuo, kad statybų aikštelėse negirdėti riksmų. Visi susikalbame. Tiesa, alkotesterius įrengėme savo pačių, ne suomių, iniciatyva. Praktika tikrinti darbuotojų blaivumą mums pasiteisino. Blaivumo tikrinimo prietaisui užfiksavus viršytą promilių kiekį, darbų vadovas to nuslėpti neturi galimybės, nes informuojančią žinutę telefone tuoj pat gauna darbų saugos inžinierius. Suprantama, išgėrusiems darbe ne vieta, tad problema beregint išsprendžiama.

Užsiminėte apie gerą mikroklimatą darbe. Kaip pavyksta pasiekti tokių rezultatų?

Visiškai netoleruoju plūdimosi ir riksmų. Su darbuotojais kalbuosi tyliu, ramiu balsu. Natūralu, kad tuomet ir su manimi atitinkamai elgiamasi. Kai pats neplyšauji, kiti taip pat sau to neleidžia. Tokia atmosfera vyrauja visame kolektyve. Darbininkai irgi elgiasi atitinkamai. Man nė karto neteko girdėti nusiskundimų, kad darbuotojai engtų ar įžeidinėtų savo pavaldinius.

Suomiai labai vertina gerą mikroklimatą darbe ir tai yra natūralu – kai darbuotojai nepatiria nereikalingo streso, jie pasiekia kur kas geresnių darbo rezultatų. Kasmet „YIT“ korporacija vykdo anonimines darbuotojų apklausas, kurių duomenys iš visų septynių šalių keliauja į Suomiją. Darbuotojai – nuo žemiausios grandies iki aukštesniosios – gali vertinti ir mane. Visi turi teisę išsakyti nuomonę, kas įmonėje gerai, o kas blogai. Todėl mikroklimatas įmonėje nuolat gerėja, darbuotojų kaita yra minimali. Yra specialistų, kurie čia dirba keliolika ar kelias dešimtis metų. Tokiame kolektyve atsiranda ypatingas tarpusavio supratimas: žmogus pradeda sakinį ir jau žinai, kaip jį baigs. Dažnai vieni kitus suprantame iš pusės žodžio ar žvilgsnio.

Kiek suomiai reguliuoja Lietuvoje veikiančios įmonės veiklą?

„YIT Kausta“ veikla susideda iš kelių krypčių: bendrovė vysto nekilnojamojo turto projektus, investuoja į juos, stato būstus, atlieka rangos paslaugas. Laisvės veikti turime daug: juk rangos paslaugų specifiką geriausiai supranta specialistai, gyvenantys ir dirbantys šalyje, kurioje ir vykdoma veikla. Todėl suomiai į šią sritį beveik nesikiša.

Kalbant apie investicijas – natūralu, jog įmonei, kuri veikia septyniose šalyse, tenka rinktis, kur daugiau, o kur mažiau investuoti. Iki pastarojo meto krizės Rusijoje (susijusios su Ukrainos įvykiais – red. past.), daug didesnė grąža būdavo gaunama iš investicijų šioje šalyje, nei iš investicijų Lietuvoje. 2008 metais Lietuvoje prasidėjusi krizė stabdė verslo plėtrą. Dabar Lietuvoje kur kas geresnė situacija, todėl įmonės savininkai investuodami į tai atsižvelgia.

Suomių ir lietuvių mentalitetas skiriasi – tai problema ar pranašumas?

Žmonės įsivaizduoja, kad suomiai lėti. Tačiau aš to nepastebiu. Gal pripratau, juk dar prieš įsidarbindamas šioje įmonėje, dirbau su kitomis suomiško kapitalo įmonėmis. Galbūt daugiau laiko prireikia, kad suomiai imtų pasitikėti nepažįstamu jiems žmogumi, o žmogui – pelnyti pasitikėjimą. Bet tikriausiai taip pat elgtųsi ir Lietuvos verslininkai, investuojantys kitose šalyse. Jie taip pat tyrinėtų, stengtųsi geriau pažinti jiems dirbančius žmones.

Kur ir kuo dirbote, prieš tapdamas šios bendrovės generaliniu direktoriumi?

Esu dirbęs darbų vykdytoju įmonėje „Kauno restauratoriai“, vėliau – statybos vadovu skandinavų koncerne NCC (Nordic construction company), gamybos vadovu, o vėliau – ir statybos direktoriumi bendrovėje „Skanska statyba“.

2008 metais pradėjau dirbti projektų valdymo direktoriumi „YIT Kausta“. Vėliau tapau generalinio direktoriaus pavaduotoju, o galiausiai – generaliniu direktoriumi.

Lietuvoje vyrauja požiūris, kad statybininkams turi vadovauti tik statybininkas. Ką apie tai manote?

Kai kurie mano pirmtakai buvo ekonomistai. Aš esu statybos inžinierius, turintis ir ekonomisto išsilavinimą. Esu baigęs Kauno technologijos universiteto Statybos fakultetą. Maždaug 2006-aisiais suvokiau, kad statybos žinių man tikrai pakanka, o štai vadybos žinių norėtųsi įgyti daugiau. Įstojau į BMI (Baltic Management Institute) studijuoti programos, skirtos aukščiausio lygio vadovams. Studijos vyko anglų kalba, dėstė žinomiausi savo srities specialistai iš viso pasaulio.

Nuotraukoje antras iš kairės – 

Kęstutis Vanagas

Manau, kad mokytis ir tobulėti reikia visą gyvenimą. Džiaugiuosi, kad ateina į įmonę padirbėti nemažai išsilavinusio jaunimo. Džiugu tai, kad jie nesibodi praktikos metu ar tuoj po studijų pradėti nuo žemiausios grandies, nuo žemiausio laiptelio. Kylantieji karjeros laiptais sužino, kaip jaučiasi paprasti darbininkai, subrangovai, ko reikia sėkmingam jų darbui, nes visa tai išmėgina patys. Be to, ką tik baigusių aukštąsias mokyklas specialistų – ką čia slėpsi – dėl žinių trūkumo negali iškart priimti į aukštas pareigas. 

Patirtis – ne yda. Toks mano mėgstamas posakis.

Anksčiau būdavo įprasta specialistus rūšiuoti į „tarybinius“, tai yra įgijusius žinių ir patirties anuo laikmečiu ir todėl, atseit, sugadintus, ir tuos, kurie mokėsi ir dirbo po Nepriklausomybės paskelbimo. Aš taip neskirstau, nes kai kurių 30 metų išdirbusių specialistų žinios ir sugebėjimai tiesiog unikalūs. Gaila, kad labiausiai patyrę darbuotojai sensta, pamažu traukiasi, todėl siekiame išsiugdyti gabių jų mokinių.

Be abejo, laikas nestovi vietoje. KTU statybos ir architektūros fakulteto taryboje nuolat aptariame, kokių specialistų ateityje labiausiai reikės. Į statybų sektorių ateina revoliucija, galima sakyti, kad mes jau esame jos priešaušryje. Artėja metas, kai didesni statybų projektai turės būti atliekami vadinamojoje Building information modeling (BIM) aplinkoje. Tam turime atsakingai ruoštis, reikalingi ypač aukštos kvalifikacijos specialistai.

Kalbama, kad Lietuvoje greit neliks kvalifikuotų statybininkų, nes visi išvyks į užsienį. Kaip Jums atrodo tokios kalbos?

Jei Lietuvoje statybininkas gyventų taip susispaudęs, taupiai, kaip jis tai daro išvykęs į kitą šalį, ir dirbtų tiek, kiek ten, tikrai gyventų ne blogiau. Geras plytelių klojėjas, stalius ir kiti specialistai ir mūsų šalyje gali puikiai gyventi. Šiuo metu trūksta suvirintojų ir jų atlyginimai yra tikrai aukšti.

Specialistų trūkumas atsirado ne tiek dėl emigracijos, kiek dėl to, kad vienu metu buvo tokia lyg ir mada užėjusi: visi norėjo būti vadybininkais, o statybų specialistu ar amatininku mokytis buvo gėda. Dabar statybininkai yra labai gerbiami. Nežinau, ar dera tai garsiai sakyti, tačiau dalies emigravusiųjų ne itin ir gaila: kai kurie, nepritapusieji mūsų šalyje, mėgo linksmą gyvenimo būdą. Tačiau ir išvykę garbės mūsų šaliai jie nedaro.

Vadovaujate maždaug 400 žmonių kolektyvui. Manau, įtampos pakanka, kaip atsipalaiduojate, kas Jūsų laukia namuose?

Įtampos, be abejo, netrūksta. Anksčiau, jei prisimenate sovietinius laikus, prasižengę asmenys būdavo nubaudžiami – „gaudavo laisvų statybų“. O čia mes patys sau užsidedame tą naštą. Buvo laikai, kai darbų vykdytojus penkeriais metais anksčiau išleisdavo į pensiją...

Kad ir kaip būtų, savo darbą labai mėgstu, o įtampos atsikratau sportuodamas: važinėju dviračiu, žaidžiu krepšinį, plaukioju. Esu laimingai vedęs. Mano žmona ekonomistė, Vilniaus universitete įgijusi magistro laipsnį. Mūsų vyresnioji dukra jau studijuoja ISM tarptautinį verslą ir komunikaciją, o jaunėliui sūnui dar tik treji metai, ir kuo jis taps užaugęs, dar nežinau.

 „YIT Kausta“ nuotr.