„Mokydamiesi visi turi kažkokią svajonę, ar ne? Mano atveju, rinkausi iš dviejų: arba agronomija Žemės ūkio akademijoje (kažkodėl tokios svajonės buvo tais laikais, 1979-aisiais), arba pramoninė civilinė statyba, vadinamasis PCS tuometiniame Vilniaus inžinerinės statybos institute. Vis tik pasirinkau statybas“, – prisimena Kęstutis Zubrickas.

Į Klaipėdą K. Zubricką jau vėliau nubloškė viliojantis karjeros pasiūlymas – jis prisipažįsta esąs grynas anykštėnas, iš ten kilę ir tėvai bei seneliai.

„Anykščiai man – iki šiol labai artimas ir labai brangus kraštas. Visuose verslo susitikimuose Anykščiai yra paminimi“, – šypsosi bendrovės „Borta“ vadovas.

Tuo metu, kai K. Zubrickas baigė institutą, kaip tik vyko „Mažeikių naftos“ gamyklos bei Ignalinos atominės elektrinės statybos. Dvi vietos būsimiems statybininkams įgyti praktikos.

„Man kažkodėl nuskilo ir papuoliau į Uteną. Ten, kaip ir visi pradedantys, tapau statybos meistru. Tuomet buvo tokia Tarpkolūkinė rajono statybos organizacija, tad joje apie dvejus metus dirbau meistru“, – prisiminė pašnekovas.

Jis prisimena, kaip kartą jį, vos dvi savaites dirbantį, paerzino vyr. inžinierius – žadėjo duoti darbo nivelyru išmatuoti visus reikiamus aukščius sodo nameliui.

„Viskas išmokstama per praktiką, bet tada, dar tik pradėjus dirbti, buvo streso. Vėliau tapau darbų vykdytoju. Dar vėliau – statybos aikštelės viršininku", – sako pašnekovas.

Jis ir dabar, pravažiuodamas pro Leliūnų miestelį, ilgėliau užsižiūri į čia stūksančią seną buvusios valgyklos-parduotuvės pastatą. Tai – pirmas jo statytas objektas.

Karjeros laiptas – tik po ilgų įkalbinėjimų

Sukaupęs patirties K. Zurbrickas gavo pasiūlymą dirbti vyriausiuoju inžinieriumi Raseinių rajoninės statybos organizacijoje.

„Kai pasiūlė, net nežinojau, kurioje vietoje tie Raseiniai yra. Nuo Utenos iki Anykščių buvo vos keliasdešimt kilometrų. O Raseiniai – kur jie ten... Atsisakiau. Bet man sakė: „Pagalvok. Tokie pasiūlymai pasitaiko vieną, du kartus. Paskui jau niekas nebesiūlo", – prisimena K. Zubrickas.

Tarpkolūkinių statybos organizacijų susivienijimui pirmininkavęs ir pasiūlymą pateikęs a.a. Algirdas Baltušis netgi išsikvietė tuometinį K. Zubricko vadovą ir nustebęs teiravosi: „Ko jis spyriojasi?“

„Turbūt prigijęs čia...“, – gūžčiojo pečiais K. Zubricko kolegos.

Vis tik po tuometinių vadovų ir Raseinių statybos organizacijos vado ilgų įkalbinėjimų K. Zurbrickas vis tik iškeliavo į Raseinius dirbti vyriausiuoju inžinieriumi.

„Vyriausiasis inžinierius tuo metu įmonėje buvo vadovaujantis žmogus, atsakingas už įvairius rodiklius, visą gamybą, darbų organizavimą, objektų statybos užbaigimą. Tai buvo iššūkis, todėl ir įdomu, įmonėje – 700 darbuotojų. Pasijutau, jog galiu daugiau planuoti, esu „atrištomis rankomis“. Šiame darbe įgijau labai didelės patirties. Raseiniuose išdirbau 10 metų. Vienas įsimintiniausių čia statytų objektų, kuriuos dar galite pamatyti ir šiandien – kultūros namai“, – prisiminė pašnekovas.

„Mistiniai“ darbai, kurių rezultato nematyti

Po sėkmingo 10-mečio Raseiniuose Lietuvoje prasidėjo neramumai – sovietų sąjungos blokados, lėšų ir darbų stygius. Raseinių statybos organizacija buvo privatizuota bei padalinta.

„O aš gavau pasiūlymą dirbti Klaipėdoje. Tuo metu egzistavo tokia įmonė „Klaipėdos hidrotechnika“, kuri vykdė įvairius hidrotechninius darbus: krantinių statyba, pirsų statyba, narų paslaugos, uostų gilinimo, valymo darbai“, – apie naują karjeros etapą pasakoja pašnekovas.

Jis teigė, jog savo karjeroje turėjo du didesnius iššūkius: tai darbą Utenoje, – nes tai buvo pirmasis darbas statybose, – ir hidrotechninių darbų pradžią Klaipėdoje. „Klaipėdos hidotechnika“ tuo metu ieškojo žmogaus, kuris būtų atsakingas už gamybą. Šiai bendrovei vadovavo buvęs K. Zubricko kolega.

„Darbai „Klaipėdos hidrotechnikoje“ su bendrastatybiniais darbais buvo labai mažai susiję. Kai pamačiau plaukiojančius kranus, tą didžiulę techniką... prisipažinsiu, apėmė baimė. Kol su viskuo nesusipažįsti, atrodo kažkokia mistika“, – prisipažino vėliau „Klaipėdos hidrotechnikos“ vadovu tapęs K. Zubrickas.

Į uostamiestį jis persikėlė 1997-aisiais ir iškart griebėsi Ro-Ro terminalo statybų. Tuo metu įmonėje jis dirbo pavaduotoju gamybai. Šiame terminale inžinieriumi dirbo patyręs specialistas iš Belgijos, K. Zubrickas prisimena, jog statybų priežiūrą belgas vykdė principingai. Tai buvo vienas iš pirmųjų projektų Lietuvoje, vykdomas pagal FIDIC programą (tarptautiniai statybų pramonės standartai, red. past.), tuo metu tokie dalykai Lietuvos bendrovėms dar buvo „tamsus miškas“.

Todėl įgyvendinant šio terminalo statybas reikėjo daug pastangų. Pasikvietęs gerą draugą Gintautą Jocių dirbti kartu, K. Zubrickas ėmėsi Ro-Ro terminalo statybų, o G. Jociui patikėjo naują konteinerių terminalą. Abu projektai buvo sėkmingai užbaigti, o po dvejų metų K. Zurbrickas tapo „Klaipėdos hidrotechnikos“ generaliniu direktoriumi.

Klaipėdos uostas naktį. I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr.

„Didžiuojuosi tuo Ro-Ro terminalu, o visų kitų darbų, kuriais didžiuojuosi – nematyti. Viskas po vandeniu!“ – juokėsi K. Zubrickas.

„Klaipėdos hidrotechnikos“ griūties istorija

Per tuos dvejus metus jis sužinojo viską: ir kaip atliekamas uosto gilinimas, įlaidų, vadinamųjų špuntų, sukalimas po vandeniu, terminalų statybos darbai. Jis džiaugiasi, jog jam dirbant visi projektai buvo užbaigti ir eksploatuojami sėkmingai, neįvyko jokių avarijų ar nelaimingų atstitikimų. Per laikotarpį, praleistą Klaipėdoje, K. Zubrickui yra tekę vadovauti praktiškai visų uoste dirbančių operatorių krantinių tvarkymui ar statyboms. Taip pat pastatytas „Begos“ pirsas (hidrotechninis statinys, einantis nuo kranto į akvatoriją, red. past.), išgilintas uostas bei uosto įplauka.

Tačiau laikotarpio, kuris prasidėjo apie 2008-uosius, K. Zubrickas nenori prisiminti. Jis suko galvą, kaip išlaikyti visą esamą kolektyvą ir padengti įmonės sąnaudas, praplėsti vykdomų projektų spektrą. Todėl bendrovė statė pasieniečių pastatą, dirbo Nemune, tvarkydama šios upės krantines. Vis tik tais pačiais metais K. Zurbrickas paliko „Klaipėdos hidrotechniką“ dėl išsiskyrusių požiūrių į vadovavimą su vienu iš bendrovės akcininkų. Šiandien ilgamečiui „Klaipėdos hidrotechnikos“ vadovui labiau gaila ne palikto mylimo darbo, tačiau to, jog ilgus metus į priekį vesta didžiulė bendrovė, praėjus penkeriems metams nuo jo pasitraukimo,  visiškai bankrutavo.

Jis priduria, jog tokiais darbais besiverčiančioje bendrovėje itin svarbi darbuotojų komanda: gilinimo, krantinių remonto darbai vyksta ištisą parą, keičiasi tik pamainos, o kolegos vienas kitą turi suprasti iš pusės žodžio. Dažniausiai – ir apskritai be žodžių.

Tačiau veiklos K. Zurbrickas nepristigo – prieš jam apleidžiant bendrovės vadovo kėdę „Klaipėdos hidrotechnika“ viename projekte dirbo kartu su vokiečių partrneriais, bendrove „Josef Mobius“. Bendrovės savininkas pakvietė kompetentingą vadovą būti šios bendrovės atstovu Baltijos šalims bei šiaurinei Rusijai. Ši vokiečių bendrovė vertėsi lygiai tokiais pačiais darbais, kaip ir „Klaipėdos hidrotechnika“.

„Klaipėdos hidrotechnika“ prarado ir savo turėtą patirtį, ir rinką, ir užsakymus. Jos nišą greitai užėmė kitos tai gebančios atlikti įmonės – atskubėjo broliai latviai“, – liūdnai kalba K. Zurbrickas.

Statybos darbai uoste. K. Zubricko asm. archyvo nuotr.

Duoklė gimtajam kraštui

Įdomu tai, jog jam vis tiek teko daug bendrauti su buvusiais kolegomis: „Josef Mobius“ jungtinės veiklos pagrindu vykdė „Smeltės“ krantinės statybos darbus kartu su „Klaipėdos hidrotechnika“. Tačiau darbai įstrigo dėl pastarosios bendrovės bankroto.

Nuo 2009-ųjų K. Zubrickas darbavosi Vokiečių kapitalo bendrovėje „Josef Mobius“. 2012-aisias šią bendrovę nupirko didžiulis vokiečių koncernas „STRABAG“, užsiimantis tokiais pat darbais. Ši bendrovė galiausiai tęsė Smeltės krantinės darbus, vykdė Klaipėdos įplaukos kanalo bei Liepojos uosto gilinimo darbus.

Dirbdamas „STRABAG“ K. Zubrickas rado būdą prisidėti ir prie gimtojo Anykščių krašto gražinimo. Savivaldybė paskelbė konkursą sutvarkyti Šventosios krantines, įrengti taką, dviračių trasas, baidarių prieplauką. K. Zubrickas neslepia, jog vos išgirdus apie konkursą kilo minčių, jog taip galėtų prisidėti prie tėviškės krašto puošimo, savotiškai įsiamžinti. „STRABAG“ Anykščių savivaldybės konkurse pasiūlė mažiausią darbų kainą ir jį laimėjo.

„Visos tos krantinės mano jaunystėje išžvejotos ir išvaikščiotos, labai gražūs prisiminimai su jomis siejasi. Labai norėjosi šio projekto. Ir dar – mano šaknys yra Baranauskų giminės. O takas, kurį reikėjo nutiesti, prasideda nuo Antano Baranausko apdainuoto Anykščių šilelio ir praeina pro bažnyčią, A. Baranausko paminklą. Labai norėjau, kad liktų kažkokia žyma mūsų giminės medžio, kuris kabo namuose ant sienos“, – kalbėjo K. Zubrickas.

Įdomus sutapimas, jog tais pačiais metais, kai bendrovė „STRABAG“ laimėjo konkursą tiesti taką Anykščiuose bei tvarkyti Šventosios krantines, K. Zubricko sūnus baigė statybų inžinerijos studijas ir šis takas buvo pirmasis objektas, kuriame jam teko dirbti.

„Po tiltu pakabinome tokią lentą, kurioje yra įrašyta, jog džiaugiamės galėję pratęsti A. Baranausko aprašytą „Anykščių šilelį“, sujungti jį su Anykščiais, o A. Baranausko giminė taip pat šiais darbais buvo įamžinta“, – džiaugėsi pašnekovas.

Statybos darbai uoste. K. Zubricko asm. archyvo nuotr.

Ir nors jis ėmėsi šio projekto su didele meile gimtam kraštui, Šventoji dalį statybininkų sukurto grožio pirmaisiais metais buvo pavertusi niekais – vanduo užsėmė medinį taką, ledonešis išvartė medinius takus ir aikšteles. Sutvarkius šias vietas, kelerius metus po to vandens lygis taip aukštai nebepakilo.

Vietoj „vokiškos tvarkos“ – vokiška biurokratija 

K. Zubrickui ilgai teko dirbti toje pačioje srityje, tik bendrovių savininkai buvo lietuviai arba vokiečiai. Tad su kuriais lengviau siekti tikslų – pasiteiravau pašnekovo.

„Yra ir vienose, ir kitose kompanijose ir pliusų, ir minusų. Jei dirbi lietuviškoje bendrovėje, esi vedamas savotiško patriotizmo, to noro, kad ji klestėtų. Bet lietuviškos mažytės bendrovės, ypač dar neturinčios patirties, yra neprileidžiamos prie konkursų. Žinoma, konkursų sąlygos surašomos atsižvelgiant į viešųjų pirkimų įstatymus. Tačiau jos yra palankesnės stambioms įmonėms“, – sako K. Zubrickas.

O užsienio bendrovės, savo ruožtu, nesnaudžia ir visa jėga veržiasi į Klaipėdos rinką.

„Kai „užeina“ dideli projektai, Latvija, Lietuva joms tampa labai įdomios. Dalyvaudamas konkurse su lietuviška bendrove turi didžiulį galvos skausmą, kaip patenkinti to konkurso reikalavimus. O užsienio bendrovės dažniausiai turi viską: kvalifikaciją, garantijas, atitinka visus reikalavimus. Beje, viešųjų pirkimų konkursuose svarbiausias dalykas yra mažiausia kaina – tai baisu! Kartais, turėdamas patirtį toje srityje, supranti, jog siūloma kaina yra dempinginė. Tačiau nemačiau dar nė vieno konkurso, kurio rezultatai dėl to būtų anuliuoti“, – sako pašnekovas.

Vis tik stambūs koncernai, jo teigimu, nustato tokią kainą, už kurią realiai gali atlikti darbus.

„Tolimo užsienio koncernai, – patikslina K. Zubrickas. – Artimo užsienio kompanijos, atrodo, tą laimėtą projektą finansuoja iš kokių nors kitų šaltinių, galbūt iš kitų tos pačios įmonės verslo šakų. Bet jeigu tu esi doras statybininkas, dirbi vienoje verslo šakoje, tokių dalykų sau leisti negali.“

Šypsodamasis jis priduria, jog prieš pradėdamas dirbti vokiečių kapitalo bendrovėje, kaip ir dauguma, tikėjosi „vokiškos tvarkos“.

Statybos darbai uoste. K. Zubricko asm. archyvo nuotr.

„Nieko panašaus. Kuo didesnis koncernas, tuo – natūralu – daugiau biurokratijos, ilgesnis sprendimų priėmimo laikas, daugiau savų vidaus taisyklių, kurios kartais prasilenkia su vietinės šalies logika. Būtent tam ir reikalingi vietiniai atstovai, kad kažkaip tą didelį koncerną orientuotų, paaiškintų vietinę situaciją“, – vertino pašnekovas.

Vokiečių bendrovėje pritrūko veiklos

Bendrovėje „STRABAG“ jis teigia jau pergyvenęs 5 ar 6 vadovus. Kiekvienas jų turi kiek skirtingą valdymo politiką, vieniems Rytų šalys suprantamesnės, kitiems – „tamsus miškas“.

„Ginčijamės, jie lyg ir supranta, lyg ir nesupranta. Kartais sako: yra tokia vidinė tvarka ir mes taip darom. Lietuviškoje bendrovėje, privačiame versle sprendimų priėmimas yra labai greitas. Mes galime kažką nuspręsti per valandą, o užsienio bendrovėje prireikia kelių parų. O kartais to greičio būtent ir reikia. Kartais užsienio bendrovė nespėja paduoti paraiškos konkursui per dvi savaites. Dėl savo vidinės biurokratijos tvarkos. Na, pliusas tas, jog tuomet tą vietą sėkmingai užima lietuviškos bendrovės“, – atskleidžia K. Zubrickas.

Jis priduria, jog lietuviško kapitalo bendrovėms yra sudėtingiau. Užsieniečiams gali dirbti ramiai, pernelyg nesijaudindamas dėl savo ateities, būsimų pajamų. Tuo metu lietuviams reikia nuolat sukti galvą, kaip išgyventi, pasitikti iššūkius, prisiimti daugiau atsakomybės.

„Man prie širdies – lietuviška kompanija. Užsienio bendrovėje labiau „atostogaudamas“ gali dirbti. Bet aš norėčiau, kad ir lietuviai lietuviškoje bendrovėje užtikrintai ir gerai jaustųsi. Kad neišvažiuotų. Išvažiuoja mūsų vaikai, mažėja darbo jėgos, jaunų žmonių“, – nerimavo pašnekovas.
Jo paties sūnus taip pat dirba „STRABAG“ kompanijoje, tačiau keliauja po Rusiją ir Europos šalis ten, kur tuo metu vykdomas stambus projektas.

Pastaraisiais metais „STRABAG“ nusprendė Lietuvoje užsiimti tik gilinimo bei valymo darbais ir K. Zubrickas pajuto, jog jam stinga veiklos.

„Darbo krūvis sumažėjo. Tačiau tuo metu lietuviškos bendrovės „Borta“ akcininkai paprašė ateiti dirbti į lietuvišką kompaniją, kuri turi visą įrangą, reikalingą krantinių statybai“, – paskutinį savo karjeros posūkį prisiminė K. Zubrickas.

„Mažiausios kainos“ padariniai – kaip nuo kalno ridenamos sniego gniūžtės

Jis vis dar dirba „STRABAG“ atstovu Baltijos šalims bei Rusijos šiaurinei daliai, o nuo 2015-ųjų balandžio taip pat dirba ir įmonės „Borta“ vadovu.

Pastaroji bendrovė veikia 5-erius metus, tačiau užsiėmė kiek kitais darbais. Todėl kol kas K. Zubrickas pripažįsta, jog ji į rinką žengia sunkiai – konkursuose bendrovei stinga patirties. K. Zubrickas nerimauja, jog lietuviška bendrovė kol kas nepanaudoja viso savo potencialo ir negali dirbti pilnu pajėgumu. Tačiau patirties stinga tik bendrovei, ne jos darbuotojams – kai kurie, prisijungę prie „Bortos“ kolektyvo, yra ilgus metus dirbę „Klaipėdos hidrotechnikoje“.

„Kaip tada vertinti įmonės patirtį, jeigu ne per žmonių patirtį?“ – retoriškai klausia K. Zubrickas.

Statybos darbai uoste. K.Zubricko asm. archyvo nuotr.

Kaip įgauti patirties, jei nelaimi konkursų? Bendrovė patenka į „ką tik studijas baigusio studento“ poziciją: darbo negauni, nes visi reikalauja patirties.

Apskritai, K. Zubricko nuomone, dėl dabar viešųjų pirkimų konkursuose egzistuojančių mažiausios kainos kriterijų kenčia ir statybos bendrovės, ir žmonės, kuriems vėliau reikia statyti konkurse laimėtą objektą.

„Moka minimumą arba šiek tiek virš minimumo. Tada žmogus, žinoma, būna nepatenkintas. Kiti slepia mokesčius, moka atlyginimus vokeliuose. Mes niekad to nedarėme ir nedarom. Užsienio bendrovės labai stebisi, kaip konkurse pasiūlytos kainos gali skirtis didžiulėmis sumomis, tiesiog kartais. Iš karto kyla įtarimas, kad kažkas čia ne taip. Na, gerai tik užsakovui – gauni paslaugą, o kažkas dar ir primoka tau iš savo kišenės“, – ironizavo pašnekovas.

Ar, jo nuomone, lietuviško kapitalo bendrovės turėtų gauti kokį nors pranašumą dalyvaudamos viešųjų pirkimų konkursuose?

„Tai priklauso nuo užsakovo patriotiškumo. Jie iš tiesų deklaruoja, jog nori, kad vietiniai įgyvendintų tą projektą. Bet tik deklaruoja. Kiek jau laiko taikomas tas mažiausios kainos kriterijus? Kodėl ne kokia nors vidutinė kaina?“ – stebėjosi „Bortos“ vadovas. Visus konkursus, kuriuose jo įmonėms teko dalyvauti, pavyko laimėti tik pasiūlius žemiausią kainą. Jis pripažįsta, jog nuo to kenčia statybų rezultatai.

Kita vertus, pašnekovas teigia suprantantis užsakovų poziciją: jei tik konkursų dalyviai bus vertinami pagal kokius nors kitus kriterijus, pažirs nepatenkintųjų pretenzijos.

Bendražygių dairosi užsienyje

„Sakyčiau, mažiausią ir didžiausią kainą reikėtų atmesti ir ieškoti „vidurio“. Protinga, racionali darbų kaina visuomet būna kažkur per vidurį. Paskutiniame konkurse, kuriame mums teko dalyvauti, mažiausia kaina buvo 45 tūkst. eurų, didžiausia – 450 tūkst. eurų. Argi ne absurdas?“ – svarsto K. Zubrickas.

Jis teigia, jog šioje srityje gali pasisakyti atstovaudamas visoms statybų bendrovėms: tokia situacija prie gero neveda. Šiuo metu „Borta“ dairosi užsienio partnerių (Lietuvoje tokios specializacijos bendrovių maža), su kuriais galėtų bendrai dalyvauti konkursuose. Kadangi kito kelio nėra, į lietuvišką rinką tenka kviestis užsienio rangovus ir „perleisti“ jiems dalį darbų bei pelno.

„Toks tad laikotarpis yra dabar – pažiūrėsim, kaip viskas vystysis toliau. Ar pagaliau įgausime patirties kaip lietuviška hidrotechninių darbų įmonė? Norime dirbti ir užsidirbti čia, namuose, nesibastydami po kitas šalis, neieškodami darbo kažkur kitur, kad žmonės po darbo dienos grįžtų namo – į savo šeimą“, – vylėsi K. Zubrickas.

Apskritai galimybių dirbti Klaipėdoje „Bortos“ vadovas mato apsčiai: vienintelis šalies uostas generuoja riebią dalį Lietuvos biudžeto, todėl negalima stabdyti jo plėtros, reikia uostą daryti dar patogesnį prekes atgabenantiems stambiems laivams.

„Nuo uosto veiklos rezultatų, nuo infrastruktūros plėtros priklauso ir pajamos. Visi tai supranta: nuo uosto vadovybės iki Vyriausybės. Todėl investicijos, kurios ateina, yra didelės. Pavyzdžiui, planuojama pasiekti maksimalų gylį – kad uostas būtų konkurencingas, lyginant su kaimynais, reikia 17 metrų gylio (šiuo metu yra 15 metrų, red. past.) – nuo įplaukos iki perkėlos, reikalinga ir įplaukos kanalo molų rekonstrukcija“, – vardijo pašnekovas.

Be to, gilinant uostą neišvengiamai laukia ir didelės dalies krantinių rekonstravimo darbai.

Laukdami hidrotechnikos darbų, plėtoja metalo konstrukcijų gamybą

K. Zubrickas viliasi, jog dalis šių darbų bus patikėta „Bortai“.

„Noro turime, tik kaip pataikyti tą kainą? Kaip padaryti, kad būtume laikomi patikima įmone? Lietuviška. Įrangą gali išsinuomoti – visas pasaulis taip dirba – tačiau kai dirba savi žmonės, lietuviai, jie nė per plauką nenusileidžia užsieniečiams“, – įsitikinęs „Borta“ vadovas.

Vis tik bendrovė laukdama hidrotechnikos darbų nesnaudžia ant laurų – pradėjo dirbti su metalo konstrukcijomis, jų gamyba, renovacija, montavimu. Neseniai įsigytas laivas-krautuvas („ship loader“), bendrovės meistrai ketina jį renovuoti. Norvegijos fondams padedant „Borta“ pakeis morališkai pasenusį, nenašų ir aplinką teršiantį plaukiojantį kraną.

„Be to, tikimės šių metų viduryje turėti dar vieną naują kraną, kuris padės metalo konstrukcijas gaminti lengviau, efektyviau“, – sakė pašnekovas.

Jis deda viltis į 2016-uosius metus – Europos lėšos lems žemyninės dalies statybų suaktyvėjimą, dalis investicijų į infrastruktūrą, plėtrą, turėtų atsiristi ir iki uostamiesčio.