O įgyvendinat projektą, būtinas glaudus ryšys ir architekto įtaka, nes nepavykę pavyzdžiai aiškiai demonstruoja, kaip prastas įgyvendinimas nužudo gerą idėją: ne tokios medžiagos, nekokybiški statybos darbai. Tokių pavyzdžių yra ir šiuolaikinėje, ir sovietmečio architektūroje. Anuomet architektų idėjos nebuvo blogas, bet įgyvendinimas – dėl patirties, technologijų ir medžiagų stokos – buvo nekokybiškas. Ir tai kelia problemų, kurios gerai matomos daugiabučiuose: prasta statybos ir medžiagų kokybė būstą daugiabutyje padarė nekomfortišką, neekonomišką.

Pastarojo meto projektuose pozityvi pažanga atsiskleidžia ten, kur architektūrines idėjas galima įgyvendinti laisviau, kur užsakovas orientuotas į kokybę, o ne į kuo greitesnį atsiperkamumą, kur siekiama naudos miestui ir šaliai, kur taikomos statybinės naujovės. Ir šiuo atveju verta paminėti tvarios architektūros sritį, kurioje daugiausia permainų, nes pergalvojamos medžiagos ir sprendimai, suteikiant jiems naują kokybę. Kiek į priekį žengia architektūrinės idėjos ir inovacijos, tiek pirmyn žengia ir kiti proceso dalyviai.

Naujoms idėjoms reikia nesibaiminti išeiti iš patogumo zonos, svarbu turėti drąsos nedaryti taip, kaip įprasta, turėti idėjų ir ryžto pateikti ką nors nauja. Yra architektų, kurie projekto įgyvendinimą visiškai palieka statybininkams, bet esama ir taip, kai dar projektuojant, architektai diskutuoja su statybininkais, konsultuojasi su jais, dėl dialogo projektas tampa bendru kūrybos produktu, kuris yra įdomus ir inovatyvus architektūros požiūriu, nes statybos inžinierių ar gamintojų idėjos architektui suteikia daugiau drąsos ir įkvepia naujovėms, kurioms kelią atvėrė naujos medžiagos, naujos technologijos. Ir tokių pavyzdžių yra nemažai, kaip, pvz., naujos fasado apdailos medžiagos, apie kurias architektas sužinojo iš statybininkų, ir įvertino kaip pigesnę, estetiškai patrauklesnę alternatyvą. Tad statybos proceso dalyviai turi veikti išvien – tai garantuoja gerą rezultatą.

Deja, dažni atvejai, kai atsiranda trintis tarp architekto, statybos rangovo ir užsakovo. Tą trintį neretai lemia viešieji pirkimai, kai perkamas rangovas, kuris turi atnešti architektūrinį projektą, vadinasi, rangovas gauna sutartį, pinigus ir samdo architektą projektui parengti. Tokiu būdu iš architekto atimama proceso lyderystė: jis tampa pasamdyta tarnu, kuris turi vykdyti užsakovo, generalinio statybos rangovo nurodymus – daryti pigiau, greičiau, mažesnėmis sąnaudomis. Šios įtampos galima būtų išvengti, jeigu užsakovas aiškiai nustatytų hierarchiją, t. y. architektas turi būti proceso lyderiu, nes tai jis yra autorius idėjos, kurią kiti statybos proceso dalyviai turi padėti įgyvendinti.

Privatus rangovas tai turėtų numatyti sutartyse, o viešuosiuose pirkimuose – geriau pirkti ne generalinę rangą kartu su projektu, o vykdyti architektūrinį konkursą, rinktis geriausią idėją, turėti autorių ir tik tuomet skelbti konkursą rangovui, kuris žinotų, ką ir kaip padarys. Manau, kad tai yra kelias, leidžiantis išvengti kompromisų architektūros kokybės sąskaita.