Kasmetinės Užimtumo tarnybos darbdavių apklausos duomenimis, 2023 m. su darbuotojų trūkumu susidūrė kas antras Lietuvos darbdavys, o tarp labiausiai trūkstamų specialistų atsidūrė inžinieriai ir inžinierės. Inžinerijos specialistų ir specialisčių poreikio augimą darbdaviai prognozuoja ir šiems metams.

Kodėl metai iš metų inžinerijos darbuotojų taip dramatiškai stinga?

Ne išimtis ir „Litgrid“ – darbuotojų paieškos į inžinerinio profilio pozicijas beveik niekada nesustoja – vykstant energetikos transformacijai ir didėjant inžinierių paklausai, nuolat ieškome patyrusių specialistų ir specialisčių, taip pat auginame jaunų darbuotojų kvalifikaciją su vyresniųjų specialistų pagalba, skiriame stipendijas inžinerijos studentams, kad įmonei netektų susidurti su kritiniu darbuotojų stygiumi ateityje.

Kodėl metai iš metų inžinerijos darbuotojų taip dramatiškai stinga, nors nuolat kalbame apie šios profesijos privalumus ir reikalingumą?

Renkantis profesiją, apie inžineriją vis dar galvoja tik pusė populiacijos, o tiksliau – vyriškoji jos dalis. Lyginant su bendru šalies studentų skaičiumi, gamtos, technikos ir taikomuosius mokslus studijuoti renkasi 4 iš 10 vyrų ir tik 1 iš 10 moterų. Šiandien tarp „Litgrid“ stipendiją gaunančių Kauno technologijos universiteto studentų jau spindi ir moteriški vardai, tačiau jų norėtųsi matyti dar daugiau.

Nepaisant progresyvėjančio požiūrio į vyrų ir moterų lygybę, lyčių vaidmenys vis dar labai veikia profesinius pasirinkimus. Moterys dažnai nepasitiki savo jėgomis tiksliųjų ir gamtos mokslų lauke, inžinerinio darbo specifiką gaubia stigmos, o gerųjų pavyzdžių, per kuriuos atsiskleistų šios srities profesionalių moterų istorijos, beveik nesutinkame.

Ar šią situaciją galime pakeisti iš esmės? 

Žiniasklaidos analizės bendrovė „Mediaskopas“ pastebi, kad 2022–2023 m. inžinerijos specialistai žiniasklaidoje buvo minimi išskirtinai vyriška gimine. Tyrimo duomenimis, 94,07 proc. profesijos paminėjimų viešojoje erdvėje sudarė „inžinierius“ ir tik 5,94 proc. – „inžinierė“. Kitaip tariant, apie šią profesiją visuomenė kalbėjo kaip apie absoliučiai vyrų dominuojamą lauką ir niekaip nereprezentavo nei tų moterų, kurios jau dabar dirba inžinerijos srityje, nei tų, kurios galėtų tapti inžinierėmis ateityje.

Ar šią situaciją galime pakeisti iš esmės? Be abejo, tačiau turime sąmoningai formuoti požiūrį į inžinerines specialybes tiek ugdant jaunąją kartą, tiek vykdant viešąją komunikaciją.

Pirmiausia turime pradėti nuo savęs ir keisti savo žodyną: spaudoje, televizijoje, darbo skelbimuose, socialinių tinklų komentaruose. Per kalbą skleidžiasi mūsų įsitikinimai ir programuojama mąstysena apie lyčių roles, tad, jei moterišką giminę ir toliau priskirsime „slaugytojoms“, „socialinėms darbuotojoms“, „mokytojoms“, „kosmetologėms“, o vyrišką giminę „inžinieriams“, „technikams“, „informatikams“, šios profesijos taip ir liks tradiciškai moteriškos ir vyriškos – kaip visuomenė toliau neišnaudosime Lietuvos žmogiškojo kapitalo potencialo, o rinka kentės nuo inžinierių ir kitų panašaus profilio specialistų trūkumo.

Dar daugiau, jei norime užauginti moterų inžinierių kartą ir užpildyti tuščias darbo vietas, turime nuo mažens skatinti mergaičių domėjimąsi atitinkamomis veiklomis – lėlių kolekcijas turi papildyti konstruktoriai ir mašinėlės, o tarp ugdomų gebėjimų privalo atsirasti įgūdžiai priimti sprendimus, spręsti galvosūkius, analizuoti informaciją, nes būtent šie gabumai vėliau leidžia rinktis paklausesnes specialybes, įskaitant ir inžineriją.

Nepaprastai svarbus ir mokyklų vaidmuo – atsakingas požiūris į lygiavertį merginų ir vaikinų įgūdžių ugdymą visose disciplinose, merginų skatinimas rinktis sustiprintas tiksliųjų ir gamtos mokslų programas ir, be abejo, profesinis orientavimas.

Ko reikia šiai projesijai – jėgos ar galvos?

Vis dar susiduriame su klaidingais stereotipais apie tai, kaip atrodo inžinerinis darbas – jog šioje srityje moterims sunku siekti karjeros, megzti profesinius ryšius, jog tai – rizikinga, jėgų reikalaujanti profesija, skirta vyrams. Šį požiūri turime kardinaliai keisti pasitelkiant karjeros konsultavimą, nes toks požiūris neturi nieko bendro su tikrąją situacija.

Iš tiesų pagrindinis šių darbuotojų įrankis – galva. Daugelis kitų funkcijų šiandien yra automatizuotos, o fizinį darbą keičia technologijos, todėl profesijos pasirinkimo neturėtų riboti lytis. Galiausiai, priešingai nei kartais manoma, moterys inžinierės puikiai integruojasi į kolektyvą ir sėkmingai kopia karjeros laiptais.

Šiandien įmonėje „Litgrid“ dirba 34 moterys inžinierės. Džiaugiuosi kiekviena jų ir prognozuoju, kad moterų skaičius neišvengiamai augs. Tokį tikslą keliame „Litgrid“ komandos viduje ir raginame prisidėti kitus – darbdavius, pedagogus, žiniasklaidos atstovus, nuomonių formuotojus. Pasiekti lyčių pusiausvyrą darbo rinkoje turime kartu didinant visuomenės sąmoningumą – darykime tai, kas priklauso nuo mūsų, kad lygybė taptų realybe.