Vartotojui priklausančiose komercinėse patalpose, kurios yra daugiabučiame pastate, 1995 m. buvo demontuota šildymo sistema ir atjungtas šilumos tiekimas. Kauno sav. 2000 m. konstatavo, kad šildymo ir karšto vandens stovai vartotojo patalpose yra visiškai izoliuoti, šiluma iš bendrojo naudojimo patalpų į vartotojo patalpas nesklinda. 2011 m. KTU Architektūros ir statybos institutas atliko energinį auditą ir pateikė išvadą, kad vartotojui nepriklausė ir nepriklauso apmokėti išlaidų, susijusių su šildymu pastato bendrose patalpose.

Remdamasis audito išvada, vartotojas prašė įpareigoti AB „Kauno energija“ neteikti mokėjimų už pastato bendrosioms reikmėms suvartojamą šilumą. Tačiau Taryba, išnagrinėjusi faktines ginčo aplinkybes, nustatė, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato galimybės pagal auditoriaus išvadą taikyti butui kitokį, t. y. mažesnį, šildymo koeficientą (jis gali būti pakeistas visam namui, tačiau tam būtina atlikti viso pastato energinį auditą, gauti gyventojų pritarimą ir atitinkamai kreiptis į Tarybą, kad būtų pakeistas šilumos paskirstymo metodas – šiuo atveju tai nebuvo padaryta).

VERT primena, kad galiojantys teisės aktai numato pareigą gyventojams apmokėti už visą į pastatą faktiškai patiektą šilumos kiekį ir prisidėti prie bendro turto išlaikymo, įskaitant priskirtą apmokėti šilumos kiekį pastato bendrosioms reikmėms, nepriklausomai nuo to, kad butas / patalpos yra atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos.