Mokėsi iš darbininkų

Santūraus, bet atviro pakalbio metu ima ryškėti ir charakteris. „Eini savo nusibrėžta linija. Žinai, ko nori“, – toks pagrindinis jo karjeros bruožas. Būta ir nesėkmių, praradimų. Iš jų mokydavęsis, atrasdavęs ką nors teigiama.

Didesnių profesinių praradimų neprisimenąs. Nelinkęs į kraštutinumus – greičiausiai dėl to. „Kolegos patiesindavo“, – su dėkingumu prisimena direktorius.

Anksčiau tekę daug mokytis, daug dirbti, suprasti. Smalsiai stebėdavęs, kaip dirba paprasti montuotojai, suvirintojai, metalo apdirbimo specialistai, taip pat ir vadovai. Pradžioje, dar nesant aiškių technologijų, darbininkai, jų iniciatyvos, kūrybiškumas, idėjos būdavo svarbus padrąsinimas pradėti ką nors nauja. Jie sugalvodavo, kaip surinkti, išmontuoti didžiausius kranus. Dirbantys praktikai ne sykį tapo vadovų mokytojais.

Kiekvienam naujam žingsniui iš pradžių prireikdavę nemenkos T. Kavaliausko dėmesio, laiko investicijos. Dabar atėjęs metas, kai tai sugrįžta dividendais – ne sykį pasikliaujama ir patirtimi, ir nuojauta.

Užbūrė konvejeriai

Paklaustas apie sėkmę, prisimena, kaip prieš dvejus metus, kapitalinio naftos perdirbimo gamyklos remonto metu teritorijoje dirbo net 34 bendrovės „Strėlė Logistics“ kranai. Visą šį kompleksinį veiksmą pavykę suvaldyti, išvengta didesnių klaidų ir nelaimingų atsitikimų. Panašūs sėkmingi projektai priskirtini sėkmei, kaip ir sėkmingai suburta daugiau kaip 100 darbuotojų komanda. Tiek žmonių dirba trijose grupės bendrovėse.

Save užsispyrusiu žemaičiu vadinantis direktorius augo Kretingoje. Baigęs mokyklą, studijavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mechanikos fakultete.

Inžinieriaus mechaniko karjeros pradžią T. Kavaliausko biografijoje aptiktume Kretingoje, kur jis, dar būdamas moksleivis, noriai remontuodavo dviračius, motorinius dviračius, vėliau – ir motociklus. Dar vėliau pamėgo automobilius, bet jų jau neberemontuodavo. Potraukį mechanikai, kaip dabar prisimena, jis jautęs dar tada, kai būdamas vaikas nueidavo į „Kretingos grūdų“ bendrovę – jos administracijoje dirbo jo mama. „Matydavau, kaip sukasi konvejeriai. Nuo tų dienų mechanizmai man prie širdies“, – sakė T. Kavaliauskas.

Tebedirba pirmojoje darbovietėje

Darbo ieškoti inžinieriui mechanikui netekę. „Mokiausi tada ketvirtame kurse. Atvažiavo į universitetą dabartinis „Mažeikių strėlės“ akcininkas. Jam reikėjo technologo. Daug nesirinkau. Mažeikiai man nebuvo svetimi – iš čia mano seneliai, čia gimė mama“, – prisiminė direktorius. Tiesa, iš pradžių manęs, kad dar teks grįžti į Vilnių.

Į Mažeikius, tuosyk neketindamas apsistoti ilgai, jis atvyko 1997-aisiais. Pirmąja jo darboviete tapo tuometinė „Mažeikių strėlė“. Tai, kad šioje sparčiai besikeičiančioje bendrovėje jis liko iki šiol, lėmęs galbūt jo charakteris. „Esu pastovus, pradėjęs gilintis, einu vis toliau, ypač jeigu bent kiek sekasi. Nesiblaškau ir neieškau lengvų išeičių, kiekvieną dieną mokausi iš konfliktų, nesutarimų arba gerų pavyzdžių“, – sakė T. Kavaliauskas.

Kranas, kaip mašina, studijų metais jam praktiškai buvo tik iš tolo matoma didelė mašina. Tai, kad galiausiai tapo kranų, jų gamybos, eksploatacijos ir rinkos žinovu, direktoriaus manymu – atsitiktinumas.

„Mano specialybė – suvirintojas technologas. Mus ruošė atominėms elektrinėms. Nors suvirinti kranų konstrukcijas yra atsakingas darbas, tačiau, įvertinus tai, kam buvome ruošiami, jos nėra sudėtingos“, – aiškino T. Kavaliauskas. Jo specialybė jam žadėjo dalyvavimą statybose, tačiau kitame vaidmenyje.

Nuo „nulio“ iki direktoriaus

Baigęs universitetą jis pradėjo dirbti žemutinėje karjeros grandyje – technologu. „Buvau visiškas nulis. Nelabai supratau, kas tas kranas iš tiesų“, – taip savo karjeros pradžią dabar vertina vadovas.

Pagrindinis jo darbas tuomet buvo parengti ir apipavidalinti remonto dokumentaciją. Po pusantrų metų jam patikėtas kranų montavimo ir remonto aikštelės viršininko darbas – vadovavo 20–30 žmonių kolektyvui. Dar po poros metų jis tapo technikos direktoriumi. „Funkcijos buvo panašios, tik dar prisidėjo komercinė dalis: skaičiavimai, derybos“, – pasakojo T. Kavaliauskas.

2007-aisiais, dešimtaisiais darbo metais „Mažeikių strėlės“ grupėje, jam patikėtos direktoriaus pareigos. Šiuo metu jis vadovauja visoms trims grupės bendrovėms: automobilinius kranus nuomojančiai „Strėlė Logistics“, industrinius kranus gaminančiai „Strėlė Industrial“ ir „SIA Strėlė Logistics LV“, nuomojančiai kranus Latvijoje. Bendrovė „Strėlė Industrial“ yra Vokietijos tiltinių kranų gamintojo „ABUS Kransysteme“ atstovė Baltijos šalims. „Strėlė Logistics“ valdo didžiausią automobilinių kranų parką Baltijos šalyse“.

Šių trijų bendrovių turto savininkė yra holdingo kompanija „Mažeikių strėlė“. Jos nuosavybė – 35 automobiliniai 35–250 tonų keliamosios galios kranai.

Įkvėpė vakarietiška praktika

„Strėlė Logistics“ kranai – įprastiniai visose didžiosiose pramoninių ir infrastruktūrinių objektų statybose Lietuvoje. Paminėtinos bendrovė „ORLEN Lietuva“, Klaipėdos uostas, Elektrėnų ir Kruonio elektrinės, Jonavos „Achema“, dalyvauta uždarant Ignalinos atominę elektrinę. Ne pagrindinis, tačiau asistavimo vaidmuo „Strėlės Logistics“ kranams tenka ir statant vėjo jėgaines. Šiuo metu dalyvaujama ir „NordBalt“ projekte, tiesiant elektros jungtį su Švedija.

Ar tiesa, kad norint padaryti tokią puikią profesinę karjerą, reikėjo nuolat daryti daugiau nei būtina? „Besąlygiškai. Labai įkvėpdavo parodos, kuriose nuolat lankydavomės. Bendraudamas su vakariečiais, domėdavausi, kaip daro jie, klausdavau, kodėl ir mes negalime panašiai. Taip, sąlygos apie 2000-uosius buvo dar labai skirtingos, skirtingas ir žmonių požiūris, tačiau Vakaruose pasikraudavau, užsivesdavau, matydamas, kaip ten sukasi visas mechanizmas, kokia ten tvarka, valdymas, kokybė, kokią tai pridėtinę vertę sukuria vėliau“, – sakė direktorius.

Tais 1997-aisiais bendrovė „Mažeikių strėlė“ nuomojo dar sovietmečiu pagamintus vikšrinius, bokštinius ir automobilinius kranus. „Kėlimo galia – iki 16 tonų – šiandien galėtų atrodyti juokinga. Be to, visa mūsų rinka buvo Mažeikiuose“, – pasakojo direktorius. Antroji veiklos kryptis buvo kranų servisas, industrinių kranų remontas. Tekdavo pavažiuoti ir iki Klaipėdos uosto.

„Išryškėjo visai kitokie rinkos poreikiai, kitos tendencijos. Maždaug nuo 2003-ųjų metų pradėjome suprasti, kad mums neužtenka turėti vien tik tokius kranus, kad rinka vystosi visai į kitą pusę. Važiuodavome į parodas Vokietijoje, Olandijoje, lankydavomės kranų kompanijose, matėme, kad reikia pirkti šiuolaikiškus, vakarietiškus, galingesnius kranus. Po truputį pradėjome tai daryti, atnaujinome savo kranų parką. Išgryninome savo veiklą, pasilikdami tik automobilinius kranus“, – pasakojo T. Kavaliauskas.

Mažeikių bendrovė atidarė savo filialus Klaipėdoje, Vilniuje, vėliau pradėjo vykdyti veiklą Latvijoje, Švedijoje.

Į žvejybą ima žmoną

Septyniolika metų Mažeikiuose pragyvenęs vyras save vadina mažeikiškiu. Čia jis sukūrė šeimą, čia gimė visi keturi T. Kavaliausko vaikai.

T. Kavaliausko žmona Viktorija – psichologė. Susipažinę, kaip ir daugelis šiuolaikinių žmonių, internetu. „Patraukė įdomesnė anketa, bendrauti buvo įdomu“, – prisiminė direktorius.

Kranų bendrovės vadovui žmonos profesija nekliūna – jam patinka kartu su ja panarplioti psichologinius kazusus. Konkrečių darbinių situacijų su žmona T. Kavaliauskas nenagrinėjąs, tačiau pokalbiuose išryškėję įžvalgos jam praverčia. Kartu keliauja po Europą, mina dviračius, fotografuoja, kartu žvejoja. Išskirtinė, vyriška direktoriaus aistra – „Yamaha XVS1300A“. Važiuodamas motociklu pailsi geriausiai. Padraugaująs ir su baikeriais.

Sėslumas, kurį iš dalies palaiko ir jo šeima, beje, netrukdo direktoriui būti itin mobiliam. Mėgsta keliauti tiek darbo reikalais, tiek per atostogas. Anksčiau dirbdamas valandų neskaičiuodavęs, patirties trūkumą kompensuodavo pastangos ir laikas. Dabar organizuoja darbus taip, kad suspėtų kartu su šeima susėsti prie vakarienės stalo. Ketvirti metai šis vakarienės laikas – pusė šešių. Ritualas, gerai suprantamas abiems sutuoktiniams.

Vyriausiems Kavaliauskų šeimos dvyniams – po 15 metų, trečiajai dukrai – treji su puse, mažiausiajai – pusantrų. Gausi šeima – dar viena proga panaudoti organizacinius gebėjimus, ruošiantis kelionėms ar ryžtantis pailsėti nuo vaikų dviese.

Autorės ir T. Kavaliausko asmeninio albumo nuotraukos