Dažnai statybos projektuose dominuoja statinys kaip objektas, kuris keičia erdvę, formuoja viešąsias miesto erdves. „Dalyvaudami Nacionalinės dailės galerijos mažosios architektūros parodų cikle „Erdviškumai“ ieškojome vietos, kurioje su minimalia intervencija galėtume transformuoti aplinką. Ir tai virto viena plokštuma arba siena, kuri uždarė stačiakampio plotą tarp atraminių sienų ir galerijos pastato, – pasakoja architektai Antanas ir Gabrielė Šarkauskai. – Instaliacija norėjome parodyti, kad kuriant architektūrą kaip objektą neišvengiame erdvinio aplinkos formavimo ir galutiniu rezultatu tampa ne objektu, o vieta, šiuo atveju – kiemas arba lauko parodų salė.“

Architektų sukurta instaliacija iš betoninių trinkelių atribojo dalį erdvės Nacionalinės dailės galerijos prieigose: į šia erdvę galima ateiti, galima ir stebėti iš galerijos vidaus arba nuo viršutinių terasų. Tai, anot kūrėjų, viena iš galimų nuorodų, kaip galima panaudoti tuščią plotą aplink pastatą, svarstyti, ar reikalinga tokia didelė tuštumą aplink galeriją mieste.

Instaliacija, įrengta iš trinkelių, akivaizdžiai primena sieną, dažniausiai architekto naudojamą darbo įrankį. Tačiau siena nėra tikslinis rezultatas. Parodoje dalyvaujantis kūrėjas architektas Gintaras Kuginys sienos suformuotoje erdvėje patalpino savo eksponatą, sinergiškai veikiantį su naujomis erdvinėmis sąlygomis.

Betono trinkelių panaudojimą, šeimyninio architektų dueto žodžiais, lėmė du faktoriai. Pirmiausia, kūrybinei minčiai materializuoti, kad instaliacijos poveikis būtų labiau erdviškas nei daiktiškas, kūrėjai ieškojo nekontrastuojančios ir artimos aplinkai medžiagos. Tokia buvo betoninės trinkelės, kuriomis išklota galerijos prieigų danga. Kita priežastis architektams turi simbolinę reikšmę – trinkelės modelis yra itin paplitęs ir lengvai atpažįstamas visoje Lietuvoje. Šiomis trinkelėmis grįstas visas galerijos prieigų plotas.

„Naudodami tą pačią medžiagą, mes kritiškai atkreipiame dėmesį į aplinką ir tai veda prie idėjinės instaliacijos pusės: neteigiame, kad betoninė trinkelė yra gera ar bloga, mums svarbu parodyti, kad nuo medžiagos panaudojimo priklausys, kiek žalinga arba naudinga ji bus“, – sako kūrėjai iš ŠA atelier, pastebėdami, kad kūryba yra vienas iš būdų parodyti maskuojamą medžiagų pusę.

Architektūros pokyčius, kūrėjų Šarkauskų žodžiais, lemia ne dizaino ambicijos, o probleminiai klausimai. Vienas tokių – besikeičiantis visuomenės ir valdžios suvokimas apie viešąsias erdves, kai nebereikia įrodinėti, kad gatvė yra vieša erdvė, kuria naudojasi visi. Todėl miestai pritaikomi aktualiems žmogaus poreikiams ir šių poreikių tenkinimas virsta tam tikra dizaino išraiška: tai sprendimai pėsčiųjų saugumui, susisiekimas dviračiais, jaukių erdvių plėtojimas, infrastruktūra lauko veikloms, želdinių gausinimas, dėmesys grindiniui, natūralių medžiagų naudojimas.

Paroda „Erdviškumai“ veiks iki spalio 16-osios. 

Įmonės „Betono mozaika“ nuotr.