Lietuvos gelžbetonio pramonė savo egzistavimo tarpsniuose patyrė pakilimų ir nuosmukių. Dr. Česlovo Ignatavičiaus teigimu, betonas Lietuvoje pirmą kartą panaudotas 1858 metais, monolitiniams statinio pamatams įrengti. Metalą į betoną dėti buvo pradėta vėliau – Kauno gynybinių fortų statyboje. 1885 metais sukurtas ir padarytas 16,35 metrų skersmens gelžbetonio kupolas, kuris tarnauja iki šiol.

Ne mažiau svarbus gelžbetonio pramonės Pirmosios respublikos (1918-1940 metais) plėtros tarpsnis. Tarpukario Lietuvoje statybos pramonės, – tokios, kaip mes dabar suprantame, – nebuvo. Pagrindinė statybinė medžiaga ilgą laiką buvo mediena. Ji, kaip valstybės turtas, buvo labai vertinga, o jos resursai dėl pirmojo pasaulinio karo buvo stipriai sumažėję. Mūrinės statybos poreikis buvo aptarinėjamas tuometinėje spaudoje, pavyzdžiui, „Tautos ūkis“. Šalis neturėjo cemento gamyklos. Buvo verslių žmonių ir mokslininkų, kurie galėjo ją sukurti ir pastatyti, bet apmaudžios istorinės aplinkybės jų planus ir įdirbį negailestingai naikino.

Inžinierius T.Narutavičius ir profesorius P.Jodelė 1912-1913 metais prie Valkininkų pastatė cemento fabriką. Sureguliavus technologinį procesą 1914 m. pradėtas gaminti normalus portlandcementis. Deja, per pirmąjį pasaulinį karą fabrikas buvo visiškai sugriautas.

Pagal mokslininko ir išradėjo A.Damušio projektą, 1939 metais buvo pradėtas statyti 60 000 tonų pajėgumo Skirsnemunės cemento fabrikas. Jis per antrąjį pasaulinį karą buvo sugriautas.

Taigi gelžbetonio pramonės veržli plėtra prasidėjo, kai Akmenėje pastatė cemento gamyklą.

Devintajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje Lietuvoje tūkstančiui gyventojų per metus buvo pagaminama apie 650 kubinių metrų gelžbetonio! Visiškai mažai buvo šalių, kuriose šis rodiklis buvo lygus arba kiek viršesnis.

Gelžbetonio pramonė yra sudėtinga, darbas joje atsakingas, reikalaujantis įgūdžių, patirties ir atsakomybės jausmo. Bet yra dėl ko stengtis, gaminiai keleriopai pergyvena savo kūrėjus.

Šiuo metu Statybos industrijos asociacija vienija įmones, gaminančias pastatų ir statinių laikančiąsias konstrukcijas – ir betono, ir gelžbetonio. Šiandien tai – moderni statybos rinkos pramonė, kurios techninės galios leidžia visiškai aprūpinti šalies poreikius reikiamos kokybės gaminiais.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vyko sparti įmonių technologijos modernizacija, kuri suteikia galimybių gamyboje mažinti energijos sąnaudas, mažinti kokybės ir rezultatų priklausomybę nuo žmogaus įtakos, leidžia didinti darbo našumą.

Įmonėse dirbo ir tebedirba daug profesionalų, kurie savo gyvenimą paskyrė gelžbetonio pramonei, jos plėtrai ir modernizavimui. Esu įsitikinęs, kad prisiminimų autorių, kaip gelžbetonio pramonės veiklos liudytojų, pateikta ir sukaupta informacija taps neįkainojama vertybe, besidominantiems Lietuvos pramonės istorija. Ypač svarbu gauti medžiagos iš įmonių vadovų, dirbusių įmonėse, kurių jau neliko šalies pramonės žemėlapyje.

Nebūkime abejingi savo istorijai!