Gali daryti praktiškai viską

Klaipėdos universiteto Jūrų tyrimų atviros prieigos centro, Laivyno ir ekspedicijų tyrimų laboratorijos vadovas Nerijus Blažauskas sako, jog vadinamoji „atvira prieiga“ reiškia, kad laivo įranga ir galimybėmis prireikus gali naudotis visi: užsienio dokumentinių filmų kūrimo kanalai, gelbėtojai, kariškiai, moksleiviai edukaciniais tikslais, užsienio ir Lietuvos mokslininkai.

Taip laivas kompensuoja apie milijono eurų išlaidas, kurių kasmet reikia įgulos išlaikymui, priežiūrai, kurui.

„Šis laivas skirtas viskam. Jis – daugiafunkcinis. Jo įranga, galimybės, darbinis plotas, laboratorijos leidžia atlikti praktiškai visus su jūra susijusius tyrimus. Jis gali tirti tiek gruntą (tai – geologiniai tyrimai), tiek tai, kas žemiau grunto (geofiziniai tyrimai), vandens storymę, dugno paviršių, įvairius vandens parametrus – cheminius, biologinius. Taip pat gali traluoti žuvies išteklius, atlikti gręžimo darbus – tokio pobūdžio darbų gali prireikti uostui arba įrengiant vėjo jėgaines jūroje“, – vardijo N. Blažauskas (I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr. kairėje).

Laivo technika leidžia įsiskverbti į jūros dugną dar 50 metrų gilyn. Kitu atveju, kadangi jis yra katamarano tipo, gali dirbti ir itin sekliose vietose (kur tėra 4-5 metrai gylio).

„Ištyrę dugno gruntą, galime pasakyti, kokius inžinerinius įrenginius ten galima statyti“, – tyrimų naudą pramonės ir ypač vėjo jėgainių parko vystymui jūroje atskleidė mokslininkas.

Nelaimė parodė, kodėl tokį laivą turėti privalu

Nuo laivo galima nerti į jūrą, vaizdą transliuojančiais robotais apžiūrinėti povandeninius objektus.

„Jei labai reikėtų, galime dalyvauti gelbėjimo operacijose. Nukritus lėktuvui An-2 mūsų laivas tapo platforma, nuo kurios buvo atliekami tiek apžiūros, tiek vėliau – lėktuvo pakėlimo darbai. Kadangi tai – nelaimė, dirbo valstybinio lygmens prokurorai, tyrėjai, o iš mūsų buvo paprašyta mokslinės pagalbos: vežėmės vaizdo kameras–robotus, kurie apžiūrėjo lėktuvą“, – prisiminė nesenus tragiškus įvykius N. Blažauskas.

Laivas „Mintis“ vienintelis Lietuvoje turėjo reikiamą įrangą ir pilotų kūnams iš jūros gelmės iškelti. Galbūt tokioje situacijoje būtų galėjusi pagelbėti užsienio bendrovių technika, tačiau lietuviams tai būtų kainavę beprotiškas sumas.


Laivo denyje. I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr.

„Žinoma, įvyko skaudi nelaimė, tačiau mes turėjome progą išbandyti techniką, valstybė sutaupė daug pinigų, na, o laivas savo ruožtu buvo pareklamuotas. Visiems buvo įrodytas jo funkcionalumas ir reikšmė, nes jau girdėjome gandų neva „meta čia pinigus neaišku kam... stato kažkokius laivus“, – sako Laivyno ir ekspedicinių tyrimų laboratorijos vadovas.

Laive be 6 įgulos asmenų gali dirbti 12-os mokslininkų ar kitų profesijų atstovų komanda, iš viso išplaukus į jūrą galima joje išgyventi 21 dieną. Specialios saugyklos įrengtos ne tik gausiems maisto ištekliams – iš atsarginių dalių, kurias nuolat vežiojasi šis laivas, būtų galima sutvarkyti iš rikiuotės išėjusį variklį, tam įrengtos ir dirbtuvės.

Denyje papildomai galima sumontuoti konteinerius su gyvenimo vietomis ir sanitariniais mazgais dar 8 žmonėms. Kiekviena kajutė turi po dviaukštę lovą ir atskirą sanitarinį mazgą, papildomas dušas įrengtas prie pat įėjimo, kad parėjus iš lauko būtų galima nusiprausti.

Valgykloje įrengta skaidrių demonstravimo įranga, tačiau čia demosntruojamą medžiagą kiekvienas asmeniškai gali matyti ir kajutėse įrengtuose ekranuose. Visa įranga sujungta į bendrą tinklą, laive veikia interneto ryšys.

Pagaliau paaiškės faktai apie cheminį ginklą

Itin aktuali tema ir potenciali ekologinė bomba – dar nuo karo laikų Baltijos jūroje palaidotas cheminis ginklas.

Iki šiol niekas tiksliai nežinojo, nei kur, nei kiek statinių pavojingų medžiagų dunkso Baltijos dugne. Tačiau dabar Klaipėdos universiteto turimas laivas pamažu praskleis paslapties šydą.

„Niekas dar nėra galutinai ištyręs, paskaičiavęs ar pamatavęs cheminio ginklo paplitimo. Kitaip tariant, kiek jo ir kur jis guli? Kiek išsisklaidęs? Kokio tipo tai talpos, kokia potenciali tarša? Nes talpos, kuriose jis yra, juk turi tam tikrą atsparumo terminą. Per tam tikrą laiką metalas surūdija. Kol kas niekas apie tai informacijos neturi, nes cheminis ginklas guli giliai – apie 100 metrų gylyje. Mes su turima aparatūra galime dirbti iki 300 metrų gyliuose“, – sakė pašnekovas.

Vykdant cheminio ginklo Baltijos jūroje tyrimus svarbiausia nustatyti ginklo mastą: plotį, tūrį, kokiose talpose jis yra. Visa tai gali atskleisti laive esanti aparatūra.

Viena iš laivo laboratorijų. I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr.

„Jei kalbėsime jau apie taršą – tai yra toksinės medžiagos, kurios kažkur tirpsta, yra pernešamos. Jos gali arba įsisunkti į gruntą, arba ištirpti vandenyje, arba būti pasisavinamos augalų, gyvų organizmų ir toliau keliauti mitybos grandine“, – dėstė N. Blažauskas.

Laivo įranga leidžia paimti ir grunto, ir vandens, ir gyvų organizmų mėginius, čia pat dar plūduriuojant ant vandens nustayti, ar jie – užteršti.

„Bandome teikti paraiškas į įvairius Europos finansuojamus projektus, kad galėtume daugiau sužinoti apie cheminio ginklo problemą. Čia reikėtų bendrų tyrimų kartu su kaimynais“, – pridūrė pašnekovas.

Jis pasakojo, jog cheminio ginklo grėsmė žmonių sveikatai ar aplinkai nėra labai didelė. Viena iš toksiškų medžiagų – ipritas – patekęs į vandenį yra želatinos formos. Nejudinamas jis nei jūros, nei organizmų neapnuodytų. Nebent būtų išnešiotas itin stiprių povandeninių srovių.

Būtent todėl cheminį ginklą stengtasi išmesti gilesnėse vietose, daubose.

„Jei jis gulėtų kur nors priekrantėje – būtų blogiau. Audros, bangos daužosi į krantą, tuomet potenciali žala gali būti padaryta ir jūrai, ir sausumai. O dabar, kai guli ten giliai, – tiesiog reikia tyrimų“, – sakė N. Blažauskas.

Patirtį perėmė iš kaimynų

Iki praėjusių metų pradžios Klaipėdos universitetas teturėjo kelis „pramoginio-mokomojo“ tipo laivus: nedidelį burlaivį „Odisėja“ ir didesnįjį – „Brabander“.

„Pastarasis burlaivis rimtas, istorinis, medinis. Šiemet vasarą planuojame su juo vykdyti ekspediciją į Farerų salas, Islandiją. Vis tik iš šių laivų galėdavai pasisemti vandens tyrimams, atlikti šiokius tokius dugno tyrimus. Na, iš jų galėjo dirbti narai. Neturėjome įrangos, kuri reikalinga kažką sunkesnio traukti, vilkti, šaudyti (stipriai iššauti orą seisminiams tyrimams) – negalėjome tokių tyrimų atlikti. Visas mūsų jūrinis mokslas po sovietinių laikų apsiribojo tokiu „paviršiumi“. O dabar galime eiti į labai didelius ir rimtus mokslinius projektus. Atsirado galimybės čia augti, mokytis, vystyti jūrinių mokslų sektorių ir auginti tyrėjus. Baltijos jūroje retas dabar turi tokias galimybes“, – pasigyrė pašnekovas.
 

Laivo valgomasis ir konferencijų kambarys. I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr.

Vizija dėl laivui reikiamos įrangos buvo perimta iš Lenkijos mokslininkų. Nei estai, nei latviai kol kas neturi tokios įrangos, tokios mokslinės bazės.

„Lenkijoje trejus metus dirbau jūrinių tyrimų institute. Tą gerąją praktiką, pačią laivo koncepciją atsinešėme čia, dar šiek tiek ją patobulinome ir išėjo šis laivas. Katamarano tipo, platus, labai ekonomiškas, su mažesne grimzle. Jis yra tarsi lenkų turimo laivo geresnė versija“, – šypsojosi N. Blažauskas.

Teikė paslaugas dirbantiems valstybinės reikšmės projektuose

Nors pirmaisiais veiklos metais laivas „Mintis“ dar nespėjo sudalyvauti daugelyje projektų, Laivyno ir ekspedicinių tyrimų laboratorijos vadovo teigimu, jis dirbo daugiau, nei planuota.

„Įėjimas į rinką su tokiu laivu yra lėtas. Tave turi pamatyti, išgirsti, turi užsitarnauti gerą vardą. Laivas buvo naudojamas, pavyzdžiui, kai kuriems darbams atlikti tiesiant „NordBalt“ elektros jungtį. Išbandėme inkaravimąsi sudėtingoje vietoje, nes įprastai, kai smėlis yra toks judrus, laivas čiuožia“, – sakė pašnekovas.

Laivu naudojosi latvių ir anglų narai, siekdami elektros jungties vamzdį užkloti papildomomis smėlio gaudyklėmis, papildoma danga, kad ji neatsidengtų smėliui judant. Narai turėjo sąlygas patogiai gyventi laive.

Vėliau „Mintis“ buvo naudotas inžineriniams darbams Lenkijoje, kaimynai siekė ištirti dugno gruntą.

„Šių darbų metu reikėjo išlaikyti poziciją. „Mintis“ turi mūsų regione gana retą dinaminio pozicionavimo funkciją: tai reiškia, jog gali jūra siūbuoti, banguoti, tačiau jis stovės kaip įkaltas vienoje vietoje. Poziciją jis išlaiko savo varikliukais. Taigi išbandėme šį dalyką – viskas puikiai veikia. Lenkijoje taip pat instaliavome hidrografinius plūdurus – tai plūdurai, matuojantys įvairias jūrines sąlygas (oro, vandens temperatūrą, bangų dydį, srovių stiprumą). Ši operacija sudėtinga. Tokius darbus dirbant taip pat turi būti išspręsti visi saugumo klausimai“, – pasakojo N. Blažauskas.


Laivo variklių skyriuje. I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr.

Ateityje – bendra ekspedicija su „Discovery“ filmavimo komanda

Vėliau „Mintis“ „apžiūrėjo“ kelis nuskendusius laivus ir netgi aptiko vieną „šviežią“ skenduolį.

Šiuolaikinė įranga leidžia padaryti 3D nuskendusio ir dugne gulinčio laivo vizualizaciją, nuskenuoti kiekvieną jo atbrailą ir linkį. Čia vėlgi buvo panaudota nauja įranga ir kompiuterinės technologijos.

Laivas taip pat „prižiūri“ ir Būtingės naftos terminalą – matuoja įvairius aplinkos parametrus, kad naftos transportavimu užsiimanti bendrovė nepaskleistų taršos.

Pirmaisiais veiklos metais nuveikta išties daug – tačiau ateities planai dar įspūdingesni.

„Kitais metais ruošiamės rimtai ekspedicijai į Šiaurės jūrą su kanalo „Discovery“ filmavimo grupe. Apžiūrinėsime nuskendusius laivus, jie turės savo narus, operatorius, vėliau iš šios ekspedicijos gims rimti dokumentiniai filmai, – atskleidė N. Blažauskas.

Kaip jau minėta, kuras, laivo įgulos išlaikymas atsieina iki 1 mln. eurų per metus. Todėl laivas gali suteikti paslaugas užsienio mokslininkams, karininkams, verslininkams. Šios paslaugos yra apmokamos.

„Lyginant su kitais panašaus tipo laivais, jis yra pigus, nes maksimaliai ekonomiškas. Išlaidos kurui turbūt būtų perpus mažesnės, nei kitų laivų. Beje, jis labai kompaktiškas, tiek įrangos ir visko sutalpinta į vieną erdvę. Būtent todėl techniškai tai buvo žiauriai sudėtingas projektas. Manau, kad Vakarų Baltijos laivų statykla keiksnojo jį statydami. Tai tas netelpa, tai anas, tai kas nors kur nors kliūna “, – sako N. Blažauskas.

Lietuvių bendrovė pagaliau statė lietuviams

Laivas buvo statomas dvejus metus. Įmonių grupės Vakarų laivų gamykla (kurios antrinė įmonė yra Vakarų Baltijos laivų statykla) generalinis direktorius Arnoldas Šileika priduria, kad nors tai ir nebuvo sudėtingiausias kompanijos statytas laivas, kai kurie užsakovo reikalavimai tapo iššūkiu.

„Tai unikalus projektas, šiuolaikiškas, modernus mokslinių tyrimų laivas, kuris, manau, gali tapti tokio tipo laivų standartu. Jame sumontuota labai galinga jėgainė, jis aprūpintas pačia naujausia ir moderniausia moksline įranga, navigacijos sistema. Didžiausias išbandymas buvo tai, kad laivas savo gabaritais nėra didelis, o jame reikėjo sumontuoti labai daug įrangos“, – teigė A. Šileika.

Dar vienas įdomus faktas – per pastaruosius dvidešimt metų tai pirmasis laivas, kurį ši lietuvių bendrovė statė Lietuvai. Arnoldas Šileika pabrėžė, kad paskutinį kartą Lietuvos užsakovams įmonės meistrai laivus statė 1996–1997 metais. Tuokart laivų statyklos specialistai „Lietuvos jūrų laivininkystės” užsakymu pastatė du laivus – „Vytautą“ ir „Gediminą“.

N. Blažausko teigimu, laivas sėkmingai veikti turėtų apie 20 metų. Todėl skaičiuojama, jog iki jo „išėjimo į pensiją“ reikėtų sukaupti lėšų panašiam naujam laivui.

Reklama