Nors pastaruosius kelerius metus AB „Pramprojektas“ jis nebedirba, tačiau tebegyvena projektavimo klausimais – aktyviai dalyvauja Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos veikloje. Būtent ši organizacija inicijavo keletą svarbių pakeitimų statybų srities teisės aktuose.

Pokalbis su Kaune gyvenančiu ilgamečiu projektuotoju ir vienos stambiausių Lietuvoje projektavimo bendrovių vadovu L.R. Butkumi turėjo suktis apie jo asmenybę ir darbus. Tačiau nepastebimai vis grįždavome prie šiuo metu jį kamuojančių klausimų: projektavimo paslaugų verslo situacijos Lietuvoje, projektų kokybės, viešųjų konkursų rengimo tvarkos, projektuotojų atestavimo bei, regis, su kiekvienu nauju Aplinkos ministru pasikeičiančiais teisės aktais, reguliuojančiais statybų sritį.

„Tu man kainos nesakyk, geriau pasakok, ką padaryti žadi“

„Į tuometinį Pramoninės statybos projektavimo institutą atėjau 1961 metais. Tuo metu buvo projektuotojų sprogimas – visko reikėjo daug ir greitai. Kolektyve dirbo 720 žmonių, – pasakojo 48-erius metus šioje įmonėje dirbęs kaunietis. Jis šmaikštauja, kad nieko daugiau nemoka – tik projektuoti. – Šis verslas įtraukia, nes projektai visąlaik keičiasi. Per tiek metų turėjau daugybę projektų, bet nebuvo nė vieno, kurį galėjau nusirašyti iš anksčiau darytų“.

Dirbti pradėjęs dar studijuodamas, L.R. Butkus „Pramprojekte“ pasimatavo įvairias pareigybes – nuo žemiausio laiptelio iki aukščiausio, kada tapo bendrovės direktoriumi.

„1991 metais, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, ministerija leido išsirinkti įmonės direktorių (anksčiau skirdavo ministerija, pritarus komunistų partijos organams). Tačiau paskelbus konkursą, niekas nenorėjo dalyvauti. Bijojo (aš taip pat), kad situacija nepasikeistų – bet kurią dieną galėjo viskas apsiversti“, – pasakojo L.R. Butkus. Galiausiai jis ir dar pora kolegų apsisprendė kandidatuoti. „Aš parašiau sutikimą dirbti vieneriems metams. Konkursą laimėjau, nes turėjau daugiausia patirties kaip projektuotojas“, – prisiminė pašnekovas. Iš pradžių bandęs dirbti tik vadovu, po trejų metų kaunietis grįžo ir į projektavimą. Prisimena, kad tuomet svarbiausia buvo rasti užsakymų.

„Tada konkursų dar neorganizuodavo. Tačiau užsakovai jau buvo išprusę. Jei norėdavai gauti užsakymą, turėdavai pateikti kažkokią naujovę. Kaip sakydavo Lubys [a.a. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, verslininkas Bronislovas Lubys – aut. past.]: „tu man kainos nesakyk, geriau pasakok, ką padaryti žadi“, – apie pirmuosius privačios projektavimo įmonės žingsnius laisvoje rinkoje prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Mokėsi parduoti save ir projektuoti tai, ko reikėjo Lietuvai

Pašnekovas neslėpė, kad buvo sunku iš planinės ekonomikos pereiti į rinkos ekonomiką. Teko išmokti save parduoti, naudotis naujosiomis technologijomis.

„Vykdant stambius projektus, mums labai padėjo užsienio įmonės. Pavyzdžiui, Kauno miesto valymo įrenginius projektavome kartu su švedais. Firmą, įsikūrusią Stokholme, surado AB „Kauno vandenys“ ir Kauno miesto savivaldybė“, – sakė L.R. Butkus.

Būtingės naftos terminalo projektą kauniečiai kūrė ir prižiūrėjo su amerikiečiais, kurie, pasak pašnekovo, atskleidė nemažai informacijos apie tai, kaip projektuoti rinkos ekonomikoje: „Pas juos į Hiustoną važiavome daugiau nei 10 kartų“.

Vėliau darbo reikalais teko apsilankyti ne vienoje užsienio valstybėje. Stebėtis buvo kuo – lietuviai daug ką matė pirmą kartą ir gautas žinias stengėsi pritaikyti savo šalyje. Pavyzdžiui, sprendimą, kaip projektuoti naftos eksportą ir importą per plūdurą pakrantės zonoje neįrengiant vietos tankeriui prisišvartuoti. Būtent toks sprendimas, įvertinus Lietuvos pajūrio ypatumus, buvo priimtas Būtingės naftos terminalo projekte.

„Pakrikštijęs“ komjaunimo sekretorių ir nubaustas, surado darbą visam gyvenimui

Visą gyvenimą projektavimo paslaugų versle besisukantį L.R. Butkų sunku įsivaizduoti kitoje srityje. Tačiau projektuoti jis pradėjo atsitiktinai.

„Buvau ketvirtakursis. Gyvenome bendrabutyje trise keturviečiame kambaryje. Vieną dieną, rudenį, kaip dabar atsimenu, atkraustė naują studentą. O bendrabutyje buvo tradicija naujokus krikštyti. Mes taip ir padarėme. Galbūt kiek per žiauriai... Tada dar nežinojome, kas jis. Kitą dieną paaiškėjo, kad vaikinas – komjaunimo sekretorius. Nuėjęs pas rektorių pasiskundė. Rektorius Baršauskas [buvęs Kauno technologijos universiteto, tuomet Kauno politechnikos instituto, rektorius prof. Kazimieras Baršauskas – aut. past.] mums pasakė, kad negali nieko padaryti – nuskriaudėte komjaunimo sekretorių, todėl be bausmės neliksite. Nusprendė, kad semestrą negausime stipendijos. Aš tuo metu gyvenau iš stipendijos. Reikėjo ieškotis darbo“, – pasakojo L.R. Butkus.

Netoli universiteto rūmų K. Donelaičio gatvėje buvo Pramoninės statybos projektavimo institutas, į kurį studentai ir patraukė. „Braižyti mokėjau, kiti – taip pat. Ir visus tris priėmė. Mane – į technologinį skyrių, nes mano specialybė buvo mechanikas-technologas. Darbo sąlygos buvo puikios – į paskaitas ir laboratorinius išleisdavo, institutas arti. Taip dirbdamas pabaigiau ketvirtą bei penktą kursus“, – prisiminė pašnekovas.

Kai nori tik pinigus paimti, kokybė tampa nesvarbi

Lyginti „anuos“ ir „šiuos“ laikus sudėtinga. Tačiau pašnekovas įsitikinęs, jog šiuo metu statybų projektavimo sritis išgyvena pokyčių etapą. Kur tai nuves, kol kas neaišku. Savo srities profesionalui ypač apmaudu dėl to, jog dabar projekto kokybė nėra tinkamai vertinama. Viešuosiuose konkursuose viską diktuoja vienintelis kriterijus – mažiausia kaina.

„Tai galbūt susiklostė dėl objektyvių sąlygų. Lietuva – maža šalis. Stambių projektavimo įmonių taip pat mažai liko. Tačiau susikūrė daug smulkių ir vidutinių. Tai privedė prie kokybės kritimo. Mažoje įmonėje yra tik po vieną savo srities specialistą. Projekto kokybė priklauso nuo jo atsakomybės, sąžiningumo, patirties. Darbo kokybės niekas nepatikrina, nes direktorius neturi reikiamų žinių visose srityse. Be to, neretai mažų įmonių direktoriai yra ir projektų vadovai“, – kalbėjo L.R. Butkus.

Kita priežastis – lengvai ateinantys europiniai pinigai. „Didžioji dalis stambių statybos projektų šiuo metu vykdoma naudojant Europos Sąjungos fondų lėšas. Visi mes suprantame: jei lėšų uždirbti nereikia, tai jos visai kitaip naudojamos. Kokybė tampa nebesvarbi, nes norima tik „paimti“ lėšas“, – žodžių į vatą nevyniojo buvęs projektavimo įmonės vadovas.

Kas yra projektavimo paslaugų kaina, neturinti ryšio su projekto kokybe? Tai loterija

Karčių žodžių jis negailėjo ir viešųjų pirkimų tvarkai. Pasak L.R. Butkaus, apie kokybę apskritai neįmanoma kalbėti, kai projektavimo paslaugų konkursai vykdomi vadovaujantis mažiausios kainos kriterijumi.

„Aš tai vadinu nusikaltimu. Esu tiesiai šviesiai pasakęs Viešųjų pirkimų tarnyboje, kad tokia tvarka nuolat generuoja nuostolį valstybei, nes europinės lėšos nepanaudojamos efektyviai. Kas yra projektavimo paslaugų kaina, neturinti ryšio su projekto kokybe? Tai loterija. Daug įmonių dalyvauja konkursuose, neturėdami supratimo apie to projekto parengimo sudėtingumą. Svarbu pasiūlyti tinkamą kainą. Būna konkursuose net kuriozų: pavyzdžiui, dalyvauja 5-6 įmonės, o jų siūlomos kainos nuo mažiausios iki didžiausios skiriasi net ne procentais, bet kartais – dviem, trim“, – piktinosi pašnekovas.

Pasak jo, netrūksta ir tokių projektavimo įmonių, kurios dalyvauja konkursuose tik dėl to, kad laimėjusios įsipareigojimus ar jų dalis parduotų kitai įmonei: „Tokių sočiai mačiau dirbdamas atestavimo komisijoje. Kai tik kildavo įtarimas, važiuodavome patikrinti įmonės. Būdavo – sėdi sekretorė, daugiau nieko nėra. Netrukus paaiškėja, kad įmonės darbas – palaikyti ryšius su firma, kuriai parduodamas laimėtas konkursas“.

Projektuotojų per daug, o darbų – mažėja

L.R. Butkaus nuomone, šiuo metu projektuotojų mūsų šalyje yra per daug – dažnai įmonei trūksta darbų, todėl ir dalyvaujama visuose konkursuose iš eilės. Tačiau „užsukus“ europinių lėšų kranelį projektavimo paslaugų įmonių turėtų sumažėti.

„Mano karta eina nuo arenos. Dauguma jau ant pensijos slenksčio arba pensininkai. Kai jų neliks, konkurencija mažės, tačiau iškils dar didesnis pavojus projektų kokybei. Aš įžvelgiu ir kitą pavojų. ES parama netrukus baigsis, iš biudžeto tokių lėšų stambiems projektams nebus. Tad specializuotoms įmonėms reikia jau dabar galvoti apie tai, ką jie darys, kokius projektus ruoš ateityje,“ – kalbėjo L.R. Butkus, prisiminęs gero savo pažįstamo verslininko a.a. Bronislovo Lubio žodžius: „Jis sakydavo: niekada negyvent su vienos rūšies verslu. Turėk 5-6 rūšis. Jei kokia viena sužlugs, ant kitų išsilaikysi“.

Rengiasi šviesti valdininkus ir nesiliauja kariauti su Viešųjų pirkimų tarnyba

Baigęs profesinę karjerą L.R. Butkus ėmėsi projektavimo srities skaudulių – rengia pasiūlymus Aplinkos ministerijai, Viešųjų pirkimų tarnybai, teisės aktų, susijusių su projektavimo paslaugomis statybų srityje, pakeitimus ir, kaip pats sako, kariauja su Viešųjų pirkimų tarnyba.

„Europoje ir JAV konkursai vyksta parenkant ekonomiškai naudingiausią variantą. Nuo šių metų liepos įsigaliojusi ES direktyva kalba tą patį. Tačiau kol ji tik rekomendacinio pobūdžio, Viešųjų pirkimų tarnyba spardosi iš paskutiniųjų ir nerodo iniciatyvos atsisakyti pasiūlymų vertinimo pagal projektavimo paslaugų kainą“, – sakė pašnekovas. Jis nežada nuleisti rankų. Kartu su kolegomis iš Lietuvos projektavimo paslaugų įmonių asociacijos L.R. Butkus ketina surengti mokymus savivaldybių specialistams, atsakingiems už statyboms skirtų viešųjų pirkimų konkursų organizavimą: „Švietimas būtinas, jei norime pokyčių“.

Nuotraukos iš pašnekovo asmeninio albumo