Pasak Lietuvos architektų rūmų pirmininko Algimanto Pliučo, cituojamo pranešime, Rusijos karui prieš Ukrainą tebesitęsiant, būtina nuosekliai ruošti ir Lietuvos civilinės saugos infrastruktūrą. Tačiau vieno teorinio, tačiau praktikoje itin svarbaus klausimo Lietuva kol kas nėra atsakiusi – kas yra priedanga ir slėptuvė, kokios jos turi būti, kokius požymius ir reikalavimus atitikti? Stebint vaizdus iš Ukrainos visiems akivaizdu, kad priedangos klausimas tiesiogiai susijęs ir su slėptuvių teisinių statusu. Kur ir kaip Lietuvos piliečiai galėtų slėptis nuo pavojaus karo atveju, kokie pastatai ir kaip turėtų įrengti bei paruošti atitinkamas patalpas (jeigu to nėra padaryta iki šiol)? Kitoje skalės pusėje ir kolektyvinės apsaugos statiniai, kurie skirti laikinam gyventojų prieglobsčiui saugoti nuo žalingo aplinkos poveikio bei evakuotų gyventojų apsaugai ekstremaliųjų situacijų ar karo metu.

Darbo grupė turės parengti Laikinųjų priedangų projektavimo gaires – tai būtų rekomendacija, kuri vėliau galėtų tapti jau kitų teisės aktų sudėtine dalimi. Šiandien pagal teisės aktus Lietuvoje priedanga įvardinama kaip saugi erdvė, skirta trumpalaikei (iki kelių valandų) apsaugai kilus oro pavojui, nuo tiesioginio ir netiesioginio apšaudymo grėsmės karinės agresijos metu (nuo netiesioginių atakų iš orlaivių, raketų, artilerijos ugnies, nuo skeveldrų, nuolaužų, sprogimo smūgio bangų, atsitiktinių kulkų).

Tačiau formalios civilinės saugos deklaracijos nėra pakankamos labai aiškių kriterijų reikalavimų reikalingoms projektavimo sąlygoms ir reikalavimams, kurių turėtų laikytis visi projektuojantieji bei statantieji statinius Lietuvoje. Tuo pat metu tai būtų ir atskaitos taškas, pagal kurį visų šiandien priedangomis pažymėtų statinių savininkai galėtų įvertinti, ar išties jų erdvės atitinka saugos reikalavimus. O jeigu ne – imtis atitinkamų priemonių saugumui užtikrinti arba išbraukti atitinkamą erdvę iš sąrašo.

Anot Algimanto Pliučo, diskusijose dėl priedangos, slėptuvės, kolektyvinės apsaugos statinio požymių ir reikšmingiausių savybių tikimasi ir aktyvaus nevyriausybinių organizacijų įsitraukimo. Būtinas ir nekilnojamojo turto vystytojų, administratorių, statybininkų dėmesys. Nauji reikalavimai gali pareikalauti reikšmingų viešųjų finansų investicijų, todėl neišvengiamas ir savivaldybių, Finansų ministerijos įsitraukimas, kai techninius parametrus reikės paversti konkrečiais būtinų investicijų skaičiavimais, o vėliau juos įgyvendinti ir prižiūrėti turės Krašto apsaugos, Vidaus reikalų, Aplinkos ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos departamentas ir kitos institucijos.