„Vilniaus oro uosto atvykimo terminalo senas pastatas, kuriam netrukus bus 67-eri metai, nereprezentuoja modernios, šiuolaikiškos Lietuvos. Be to, jis nepatogus keleiviams, apsunkina naujų oro uosto terminalų plėtrą, pastato būklė – kaip sunkaus ligonio. Augant keleivių srautams oro uoste, svarbu keleiviams užtikrinti patogias, šiuolaikinius standartus atitinkančias aptarnavimo sąlygas. Turime apsispręsti, kokią oro uosto atvykimo terminalo perspektyvą renkamės – saugome stalinizmo laikus menantį seną pastatą ar kuriame modernius šalies oro vartus“, – pranešime cituojamas susisiekimo ministras M. Skuodis.

Pasak ministro, pernai Vilniaus oro uostas aptarnavo 1,3 mln. keleivių, prieš pandemiją skaičiai buvo dar keliskart didesni, todėl ne mažiau svarbus oro uosto įvaizdis – pirmasis įspūdis, kurį patiria į Lietuvą atskrendantys svečiai.

Šis atvykimo pastatas, kaip rašoma ministerijos pranešime, ne tik morališkai pasenęs ir atspindi senąjį sovietinį, stalininį ampyro stilių, jo išlaikymas ir remontas reikalauja nemažų kaštų: griūvančių laiptų, stogo ir fasado remontui šiemet reikės daugiau nei 1 mln. eurų, dar po 100–200 tūkst. eurų priežiūrai ir tvarkymui skiriama kasmet.

Sovietų Sąjungos architektų suprojektuotas oro uosto pastatas – viena iš ideologijos sklaidos formų, po Antrojo pasaulinio karo sparčiai pradėjusi plisti ne tik Rusijoje, bet ir sovietų okupuotose šalyse. Tuo laikotarpiu kilo Lenkijos kultūros ir mokslo rūmai Varšuvoje, Latvijos mokslo akademijos pastatas Rygoje. Pastatais buvo siekiama perteikti sovietinės valdžios didybę. Rengiant senojo oro uosto pastato projektą, Vilnius buvo numatytas kaip viena iš galutinių Sovietų Sąjungos stotelių ir nebuvo planuojami didesni keleivių srautai.

Šis pastatas nėra unikalus, analogiško stiliaus oro uostai pastatyti Rusijos Kolcovo, Chabarovsko, Čitos (Kadala) miestuose.

Ministro teigimu, oro uostas pirmiausia yra funkcija. Šiuo metu esančios saugomo pastato kolonos, laikančiosios sienos ir kiti konstruktyvai neleidžia efektyviai organizuoti normalių bagažo pasiėmimo ir keleivių pasitikimo funkcijų. Pavyzdžiui, iš pirmajame aukšte esančių 2000 kv. m didžiausia atvira erdvė, nesuskaidyta kolonomis, pertvaromis ar panašiomis konstrukcijomis, – 150 kv. m. Tai visiškai nesuderinama su esamų keleivių srautų poreikiais ir šiuolaikiniais standartais, padedančiais gerinti praeinamumą, bagažo srautų organizavimą. Dabar oro uostai keleivius pasitinka atvirais ir erdviais terminalais.

„Seno pastato integravimas ir bandymas pritaikyti aktualiems poreikiams projekto kainą paprastai išaugina nuo 1,5 iki 2 kartų. Todėl svarstant šį klausimą svarbu adekvačiai pasverti, ką saugome ir kodėl“, – tvirtina ministras.

Artimiausiu metu, kaip praneša ministerija, M. Skuodis inicijuos susitikimus ir diskusijas su Kultūros ministerija, paveldo apsaugos institucijomis, architektais, projektuotojais, miesto valdžia.

Dabartinis centrinis Vilniaus oro uosto pastatas baigtas statyti 1954 m. spalio 4 d., 1984 m. buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Svarstymai dėl šio pastato ateities perspektyvų ne vienus metus kėlė nemažai diskusijų ir ginčų. 

Susisiekimo ministerijos iliustr.