Gimiau Tauragės apskrities Sartininkų km. valstiečio-amatininko šeimoje. Tėvas buvo siuvėjas, bet turėjo ir 5,5 ha žemės. Motina – namų tvarkytoja. Šeimoje buvome 5 vaikai, aš iki šiol turiu keturias seseris.

Pradinę mokyklą baigiau Sartininkuose, vidurinę – 1956 m. Pagėgiuose, nes tėvai nenorėjo stoti į kolūkį ir1951 m. persikėlė gyventi į Pagėgius.

Mokslai sekėsi gerai. Buvau pristatytas brandos atestato sidabro medaliui gauti, tačiau negavau, nes buvo sumažintas lietuvių kalbos rašinio pažymys.

Neturiu meninių sugebėjimų, todėl nuo vaikystės domėjausi technika. 1956 m. įstojau į Kauno Politechnikos instituto Mechanikos fakulteto statybos ir kelių mašinų inžinerijos grupę. Norėjau studijuoti statybos inžineriją, bet nesitikėjau, kad įstosiu, nes tai profesijai tuo metu buvo reikalingi piešimo gebėjimai, kurių aš neturiu. Institutą baigiau 1961 m. Keturiolika studijų draugų išsiskirstėme po visą Lietuvą, degdami noru būti gerais inžinieriais. Išsipildė mano pirmoji svajonė – gavau paskyrimą Vilniuje.

Pirmoji darbovietė

Pagal paskyrimą pradėjau dirbti Mechanizacijos tresto Vilniaus zoninėje mechanizacijos valdyboje linijiniu mechaniku. Ši valdyba atlikdavo žemės kasimo darbus visoje Vilniaus zonoje. Aš buvau atsakingas už buldozerių ir ekskavatorių techninę priežiūrą. Darbų apimtys buvo didelės, technikos daug, visa gana sena, nuolatos gesdavo, bet niekas į tai neatsižvelgdavo ir dažnai būdavome kaltinami, kad nesilaikome žemės kasimo terminų. Ypač sunku būdavo žiemą, nes daugumos objektų statyba prasidėdavo sausio mėn. ir nebūdavo jokių nuolaidų, kad žemė įšalusi. Dabar įšalusi žemė nekasama ir gali tik stebėtis, kodėl tada nebuvo galima pakeisti tokios ydingos tvarkos. Tokia jau buvo planinė ūkio valdymo sistema.

Pirmosios darbovietės pamokos: buvo sunku, bet pasisekė integruotis į kolektyvą ir susikurti pareigingo inžinieriaus įvaizdį. Po dvejų darbo metų man be eilės buvo paskirtas viešbutinio tipo butukas (sovietmečiu būsto klausimai buvo nelengvai sprendžiami).

Netikėtas posūkis: atsisveikinimas su profesija

1964 m. darbe įvyko netikėtas posūkis. Dar neatidirbęs pagal paskyrimą trejų metų, buvau pervestas tolimesniam darbui į tuo metu aukšto lygio instituciją – Valstybinę plano komisiją (svarbiausia institucija po LTSR Ministrų tarybos). Įsakymą pervesti pasirašė statybos ministras R. Sakalauskas.

Pradėjau dirbti metalų skyriuje inžinieriumi. Šis skyrius buvo atsakingas už metalų (juodųjų, spalvotųjų, brangiųjų) poreikio nustatymą Lietuvos ūkio reikmėms ir šių išteklių fondo apgynimą SSRS Gosplane. Gavę fondus, juos skirstydavom Lietuvos vartotojams.

Aš buvau atsakingas už juoduosius valcuotus metalus. Kiek įdomesnį šį darbą darė išvykos į Maskvą – ten Gosplano skyriuose tekdavo įrodinėti metalo paraiškų pagrįstumą. Lietuvos juodųjų metalų poreikiai, lyginant su kitų respublikų poreikiais, buvo tokie maži (apytikriai 100 tūkst. tonų, taip tada vadinamos vietinės pramonės produkcijai) ir juos nesunku buvo apginti, pateikus išsamius skaičiavimus.

Darbas Valstybinėje plano komisijoje buvo nuobodokas, buhalterinio pobūdžio, todėl po dviejų su puse matų pasidarė aišku, kad čia ilgai dirbti negalėsiu. Vienok, šis darbas praplėtė jauno specialisto akiratį. Susipažinau su Valstybės ūkio planavimo sistema, įgijau daug pažinčių aukštose institucijose. Bet pasitraukti iš šios įstaigos negalėjau dėl buto. Tuo metu buvome jau trijų žmonių šeima – turėjome sūnų, o gyvenome vadinamame viešbutiniame kambarėlyje, gal todėl kaip svarbios pozicijos specialistui buvo suteiktas dviejų kambarių, tiesa, su bendra virtuve, butas.

Sėkmingas grįžimas

Ką daryti toliau, tarsi ir nebuvo didelių abejonių. Atgal traukė darbas pagal įgytą statybinių mašinų inžinieriaus profesiją. Šios profesijos kūrybiškumui pasireikšti geresnės galimybės yra ne statybinių mašinų techninis aptarnavimas (kaip pirmojoje darbovietėje), o statybos procesų mechanizavimas. Tokia pareigybė tuo metu buvo tik bendra statybiniuose trestuose, o jų Vilniuje buvo tik du.

Likimas buvo palankus, ir 1967 m. pradėjau dirbti Vilniaus statybos tresto Nr. 2 vyriausiuoju mechaniku, o po metų, sujungus abu trestus, buvau paskirtas tresto „Vilniaus statyba“ vyriausiuoju mechaniku. Ši organizacija buvo pati didžiausia Lietuvoje. Jos struktūroje buvo apjungtos 19 tuo metu buvusių statybos valdybų, dvi gelžbetonio gamyklos, komplektavimo valdyba. Tresto svarbą lėmė ir tai, kad jo valdytojas kartu buvo ir Pirmasis statybos ministro pavaduotojas. Treste „Vilniaus statyba“ išdirbau 20 metų: 1967-1977 m. vyriausiuoju mechaniku, o 1978-1987 m. tresto vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju.

Atsigręžus atgal sunku suprasti, kaip galima vienoje darbo vietoje tiek metų dirbti. Visos Vadybos teorijos rekomenduoja darbą keisti maždaug kas penkeri metai. Priešingu atveju žmogus išsisemia, nebemato, ką darbe galima tobulinti, ir prasideda jo veiklos stagnacija. Tuo metu aš vadybos rekomendacijų nežinojau, o mano viršininkai tarsi pagal vadybos principus keisdavosi dažniau nei penkeri metai (būdavo perkeliami į aukštesnės pareigas Statybos ministerijoje). Stagnacijos man pavyko išvengti, nes šiuo laikotarpiu mes padarėme daug reikšmingų darbų.

To meto inovacinės veiklos organizavimas – šiandieninių inovacinių slėnių prototipas

To meto sovietinės statybos organizacinis-techninis lygis buvo gana žemas: daug primityvių statybos technologijų, siauras statybos produktų asortimentas, daug medžiagų iki reikiamos kondicijos reikėdavo ruošti statybvietėse, išvis nebuvo arba trūkdavo tobulų rankinių ir elektrinių įrankių bei įrangos, statybos procesuose buvo daug rankinio darbo, nes statybinių mašinų arsenalas buvo skurdokas. Nežiūrint to, statybos tempai buvo labai dideli. Statybos organizacijų vadovai privalėjo vykdyti prievarta nustatytus planus, priešingu atveju „lėkdavo galvos“. Trestų valdytojai buvo „motyvuojami“ raketų kūrėjo S.Koroliovo šūkiu, kuris visą laiką kabėjo Statybos ministerijos kolegijų salėje: „Norintis padaryti, ras priemones, nenorintis – ras priežastis“. „Nerandantys“ priemonių planams įvykdyti būdavo keičiami.

Trestas „Vilniaus statyba“ buvo ne tik didžiausias, bet ir daugelio naujovių iniciatorius. Ypač palankūs kūrybai buvo tie metai, kai tresto vyriausiu inžinieriumi dirbo Algirdas Vapšys. Visi turėjo galimybes įgyvendinti savo sumanymus.

Nors mechaniko tarnyba Statybos tresto hierarchijoje – ne pati svarbiausia, tačiau vietos inovatyviems sprendimams čia buvo daugiau negu bet kur kitur.

Įvertinus situaciją ir siekiant padėti kelti statybos organizacinį – techninį lygį, mes inicijavome daugelį reorganizacijų.

Pirmiausia, išsklaidytas po tresto organizacijas mažosios mechanizacijos priemones sukoncentravome į atskirą tresto struktūrinį padalinį – Mažosios mechanizacijos barą. Jam pavedėme savotiškos subrangos pagrindais mechanizuotai atlikti statybos darbus, kuriuos iki tol statybos valdybos atlikdavo rankiniu būdu (pvz., požeminių konstrukcijų hidroizoliacija, stogų gruntavimas, komunikacijų tiesimas betranšėjiniu metodu, skiedinių paruošimas bei padavimas į darbo vietą (mūrijimui, tinkavimui, grindų įrengimui).

Mažosios mechanizacijos baro atliekamų darbų mechanizavimas plėtėsi, apimdamas vis naujas darbų sritis. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje pasirodė ir vakarietiškos technikos vienetiniai pavyzdžiai (betono siurbliai ant auto šasi – Štetter, autobetonvežės, autobokšteliai). Su vienetiniais šios technikos pavyzdžiais patenkindavome 19-kos statybos organizacijų poreikius.

Mažosios mechanizacijos bare buvo efektyviai naudojama ne tik serijinė statybinė technika, bet ir patys kurdavome įrangą tiems procesams, kuriems atlikti pramonė įrangos dar negamindavo. Buvo kuriami ne tik mechanizmai, bet ir tobulinami statybos procesai. Ryškiausias to pavyzdys – parengtas naujas būdas stogų ritininei dangai klijuoti. Šį būdą aš teoriškai pagrindžiau savo kandidatinėje disertacijoje, kurią apsigyniau būdamas neakivaizdinėje aspirantūroje Maskvos centriniame moksliniame statybos organizavimo ir mechanizavimo institute (CNIIOMTP) 1977 m. Mažosios mechanizacijos bare atlikti inovaciniai darbai gavo šešis išradimų liudijimus. Trys išradimai buvo įdiegti daugelyje SSRS statybos organizacijų. Iš sukaupto autorinio atlyginimo aš nusipirkau lengvąjį automobilį „Žiguli“.

Žvelgiant iš šių dienų, mūsų to meto inovacinės veiklos organizavimas gali būti šiandieninių inovacinių slėnių prototipas.

Mūsų darbai susilaukė didelio pripažinimo ir visoje Sovietų sąjungoje. Jie buvo eksponuojami SSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje, apdovanoti bronzos ir sidabro medaliais. Aš pats buvau kviečiamas į taip vadinamuosius visasąjunginius pažangios statybos patirties pasitarimus, kuriuose pateikdavau tresto „Vilniaus statyba“ patirtį didinant darbo našumą statyboje.

Moksliniai tiriamieji darbai ir praktinė inovacijų diegimo patirtis atspausdinti Lietuvos ir to meto sąjunginiuose žurnaluose (virš 30 straipsnių). Parengta metodika statybos organizaciniam-techniniam lygiui vertinti, išleistos šešios metodinės rekomendacijos efektyviems statybos procesams diegti.

Nauji vėjai

1987 m. prasidėjęs Lietuvos atgimimo laikotarpis keitė daugelio žmonių gyvenimus. Pakeitė jis ir mano. Priėmiau kvietimą pereiti dirbti į mokymo institucijas.

Kelis dešimtmečius kauptos patirties statyboje nesinorėjo pamiršti, todėl pagrindine nauja darbo vieta pasirinkau Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institutą. Šiame institute statybos organizacijų vadovų kvalifikacijos tobulinimuisi buvo įsteigtas atskiras fakultetas, ir aš buvau paskirtas Investicijų katedros vedėju. Šiame institute dėstytojais dirbo daug buvusių vadovaujančių valstybės ir ūkio tarnautojų. Gal dėl to institutui buvo prigijęs ne itin prestižinis pavadinimas „dramblių sambūris“. Bet iš esmės dauguma lektorių buvo aukšto intelekto specialistai, turintys didelę gyvenimo patirtį. Čia buvo itin gyvos atgimimo idėjos. Instituto dėstytojams buvo organizuojami kursai, kuriuose iš Vakarų šalių atvykę lektoriai supažindindavo su rinkos ekonomikos ypatumais. Aš pats dar dalyvavau stažuotėse Vokietijoje ir JAV.

Man, atėjusiam į naują veiklos sritį, šis laikotarpis buvo sudėtingas. Į rinkos santykius palaipsniui transformavosi ne tik visa ekonomika, bet ir mūsų Institutas. Už kvalifikacinius mokymus organizacijos privalėjo mokėti savomis lėšomis, kai tuo tarpu planinėje ekonomikoje šios paslaugos buvo apmokamos iš centralizuotų biudžeto lėšų. Paklausa mokymams sumažėjo, o dėstytojų kolektyvą reikėjo išlaikyti. Aš, kaip katedros vedėjas, aiškinau dėstytojams, kad jei norime išsilaikyti, privalome keisti dėstomų dalykų turinį, bet man atsakydavo, kad vedėju išrinko tam, kad rasčiau klausytojų jų daugelį metų skaitomoms paskaitoms.

Rinkos santykiai 

Ėjimas į rinkos santykius niekam nebuvo lengvas. Kas nesugebėjo to daryti, turėjo ieškoti, kur savo paslaugas siūlyti už Instituto ribų. Net ir pats Lietuvos liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institutas 1989 m. buvo reorganizuotas į Lietuvos vadybos akademiją, o aš paskirtas dirbti prorektorium mokymo reikalams.

Dauguma LVA katedrų įsijungėme į šalies ekonominės reformos spartinimo procesus. Įmonių vadovaujantiems darbuotojams organizavome įvairių formų mokymus, kaip taikyti praktikoje naujausius Lietuvos ūkio pertvarkymo įstatymus – pirminio privatizavimo, bendrovių valdymo privačios nuosavybės sąlygomis, jų konkurencingumo užtikrinimo, kainodaros reguliavimo, mokesčių politikos, personalo mokymo, naujų gamybinių santykių ir t.t.

Ir toliau daug dėmesio skyriau statybos sektoriui. Jame situacija susiklostė ypatingai komplikuota, nes nutrūko valstybės investicijos, įmonių finansinės galimybės buvo silpnos ir apie plėtrą niekas negalvojo. Kadangi mokymo paslaugų paklausa šalies statybos sektoriuje buvo menka, tai pavyko kompensuoti sudarius sutartį su Kazachijos statybos ministerija. Mūsų patirtis ekonomikos pertvarkoje buvo žymiai didesnė nei Kazachijoje, ir tai juos sudomino. Dauguma Kazachijos statybos organizacijų vadovų (5 grupės, daugiau nei 150 žmonių) atvyko į Vilnių ir dalyvavo mūsų kursuose.

Galutinis uostas

1992 m. pradžioje premjero G. Vagnoriaus sprendimu netikėtai buvo nutraukta Lietuvos vadybos akademijos veikla. Oficiali priežastis nebuvo pateikta, tačiau bendruomenėje manyta, kad tai buvo politinis sprendimas, nes šioje institucijoje direktore atgimimo laikotarpiu dirbo K. Prunskienė ir čia buvo likę jos šalininkų. Susirasti sau naują darbo vietą man nebuvo sunku. Aš perėjau dirbti dėstytoju į Vilniaus inžinerinio statybos instituto Nepertraukiamo mokymo centrą, kuris organizuodavo statybos specialistų kvalifikacijos kėlimo mokymus technologijų srityje. Šiame Institute jau nuo 1987 m. dirbau antraeilėse, puse etato, docento pareigose.

Džiaugiuosi, kad Vilniaus inžineriniame statybos institute, 1996 m. pakeitusiame pavadinimą į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, dar dirbu iki pat šios dienos. 1995 m. VISI rektoriaus E.K. Zavadsko rekomenduotas buvau paskirtas vadovauti Nepertraukiamo mokymo centrui, kuris 2003 m. buvo reorganizuotas į Viešąją įstaigą VGTU Kokybės vadybos centrą.

Visapusiškai Universiteto vadovybei padedant (šiuo metu rektorius prof. Alfonsas Daniūnas) mums pavyko įgyvendinti daug projektų, kurie yra reikšmingi visai šaliai. Svarbiausius norėčiau paminėti.

1997 m. priimtas šalies Statybos įstatymas, kuriuo buvo įvesta statybos inžinierių, dirbančių pagrindinėse statybos techninės veikos srityse, atestacija. Mes esame atsakingi už šių svarbių profesijų darbuotojų kvalifikacijos ugdymo programų parengimą ir tobulinimą. Mūsų parengtomis programomis vadovaujasi visos Aplinkos ministerijos šią veiklą vykdyti įgaliotos organizacijos. Kasmet VGTU Kokybės vadybos centre kvalifikaciniuose mokymuose dalyvauja daugiau kaip 1000 statybos inžinierių, čia įvertinamos ir jų žinios. Šią veiklą organizuojame kartu su Aplinkos ministerijos Statybos produkcijos sertifikavimo centru (direktorius R. Encius) ir Lietuvos statybos inžinierių sąjunga. Kūrybiniai ryšiai su šia sąjunga išliko ir po to, kai ilgametį sąjungos pirmininką A. Vapšį 2013 m. pakeitė K. Kurlys.

Lietuvos statybininkai turi aukštą tarptautinį pripažinimą. Tai didžiulis indėlis ir statybos inžinierių, kurių kvalifikacija mes nuolatos rūpinamės.

Mūsų dėmesio centre ne tik patys inžinieriai, bet ir įmonės, kuriose jie dirba, jų vadyba. Tai pasidarė ypač svarbu, šalies ūkiui perėjus į laisvą konkurenciją. Nuo 1999 m. atliekame įmonių vadybos vertinimą, rengiame siūlymus vadybai tobulinti, įdiegiant tarptautinius vadybos standartus.

Mes padėjome perorganizuoti vadybą pagal tarptautinius standartus (kokybės - ISO9001, aplinkosaugos – 140001, darbuotojų saugos ir sveikatos - OHSAS18001) 54 įmonėms. Visos jos dirba statybos, kelių tiesimo ir melioracijos srityse. Kartu su manimi aukštą vadybos konsultanto kompetenciją pasiekė ir mano pavaduotojas Ramūnas Setkauskas, kurį dar jauną specialistą 2000 m. pasikviečiau iš konsultuojamos įmonės.

Manome, kad klientai yra patenkinti mūsų pagalba tobulinant jų vadybą, nes dauguma jų sėkmingai dirba ir toliau bendradarbiaujame.

Nacionalinis kokybės vadybos prizo konkursas

Mūsų, kaip vadybos konsultantų, patirtis išaugo ir dalyvaujant Nacionalinio kokybės vadybos prizo konkurso organizavimo veikloje. Tokie konkursai organizuojami daugelyje šalių ir yra ypatingai aukšto prestižo, nes prizai skiriami ne už laimėjimus atskiroje veiklos srityje, o už kompleksinį Vadybos rodiklių lygį, pagal tarptautinę skalę. Šių konkursų tikslas – skatinti visas šalies organizacijas plėtoti nuolatinio veiklos tobulinimo kultūrą. Tai nacionalinės svarbos siekis.

Lietuvos Nacionalinį kokybės vadybos prizą 1998 m. įsteigė Ūkio ministerija ir nuo 2001 m. šio konkurso dalyvių veiklos vertinimą patiki VGTU Kokybės vadybos centrui.

Šio konkurso dalyviai privalo parengti ataskaitas apie savo veiklą pagal Europos verslo tobulumo metodiką (9 kriterijai). Tada kartu su ekspertais išanalizuojame ataskaitas ir pateikiame įmonėms rekomendacijas, kaip toliau didinti veiklos efektyvumą, vadovaujantis Europos verslo tobulumo principais.

Šis darbas įgalina mus susipažinti su geriausių šalies įmonių pasiekimais, skleisti juos mokymo kursuose. Kasmet apie konkurso rezultatus darau pranešimus konferencijose, parašau straipsnius žiniasklaidoje, rengiu pasiūlymus įmonių veiklos vertinimui tobulinti.

Savo išskirtine pareiga laikau siekti, kad kuo daugiau statybos organizacijų dalyvautų Nacionaliniame kokybės vadybos prizo konkurse. Prizą yra iškovojusios šešios statybos organizacijos. Labai gaila, kad kai kurios organizacijos, nelaimėjusios prizo pirmajame konkurse, įsižeidžia ir atsisako šio siekio. Konkursinės medžiagos rengimas įgalina geriau pažinti savo organizaciją, atskleisti jos trūkumus ir numatyti racionalius veiksmus veiklos konkurencingumui didinti, t.y., toliau tobulėti. Mes sakome: „Lyderystės rinkoje pradėkite siekti nuo dalyvavimo Nacionaliniame kokybės vadybos prizo konkurse. Tai kryptis be rizikos ir pigiausias kelias į sėkmę“.

Visiems žinomas posakis – geriau sykį pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Tai įvertinę nuo pat atgimimo laikų padėjome įmonėms transformuotis ne tik mokymo renginiais, bet ir stažuotėmis pažangiai patirčiai perimti. Aplankyti vakarietišką kompaniją, susitikti su laisvo verslo atstovais, užmegzti bendradarbiavimo ryšius, pamatyti kitą šalies kultūrą – tai buvo to meto ypatingos svarbos poreikiai mūsų įmonių vadovams. Manome, kad mes patenkinome ne tik statybininkų, bet ir kitų pramonės šakų atstovų poreikius. Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje organizavome daug trumpalaikių (iki 10 dienų) stažuočių daugelyje Europos valstybių. Jos buvo derinamos ir prie tokių ten organizuojamų verslo renginių, kaip „Europartneriatai“ bei verslo parodos.

Dideli mažo kolektyvo darbai

Nuo 2000 m. mūsų įmonių verslo interesai pradėjo plėtotis ir už Europos ribų. Organizuoti stažuotes kituose žemynuose mums padėjo Lietuvos ambasados, lietuvių bendruomenės ir garbės konsulatai. Iki šiol neblėsta iš atminties susitikimai su verslininkais ir lietuvių bendruomenėmis Čikagoje (Lemontas), Los Angele, Sidnėjuje, Oklande, Montevidejuje (ypač neturtinga bendruomene), Buenos Airėse, Rio de Žaneire, Santjage, Reikjavike, priėmimai Osakoje, Keiptaune, Pekine, Honkonge ir kituose miestuose. Stažuočių prasmingumą ir populiarumą lėmė ir tai, kad programų sudaryme dalyvavo ypatingai užsienio ryšiais besidomintys kompanijų vadovai. Svarus indėlis buvo visų, bet ypač norėčiau padėkoti Antanui Butkui, Alfonsui Jarui, Antanui Mikalauskui, Algimantui Barakauskui, Edmundui Balčiūnui ir Kazimierui Sivickiui. Pažangios patirties studijų stažuotėse dalyvavo daugiau kaip du tūkstančiai įvairių pramonės ir statybos įmonių vadovaujančių darbuotojų, su daugeliu iš jų bendradarbiavimas tebesitęsia, nes buvusių prasmingų studijų prisiminimai gyvi iki šiol.

Dabar mūsų šalies integraciniai procesai į pasaulio rinkas tapo įprasta kasdienybė. Bet, manau, ir kitiems įdomu žinoti, kokie buvo pirmieji žingsniai integruotis, kad užsienio pasiekimai kuo greičiau ateitų į šalies praktiką. Toliau šį darbą tęsia specialios valstybinės struktūros, tokios, kaip „Investuok Lietuvoje“, „Versli Lietuva“, ministerijų užsienio ryšių departamentai ir t.t.

Visos VGTU Kokybės vadybos centro veiklos sritys turi glaudžią sąveiką su Lietuvos statybininkų asociacija. Mes stengiamės pateisinti Asociacijos nario statusą. Didžiausia mūsų paslaugų apimtis atitenka asociacijos nariams. Vertiname tai, kad galime dalyvauti asociacijos inicijuojamuose projektuose, iš kurių didžiausias – „Statybos sektoriaus žmogiškųjų išteklių tobulinimas“ – finansuojamas ES struktūrinių fondų lėšomis. Už plačias bendradarbiavimo galimybes esame dėkingi buvusiam ilgamečiam Asociacijos prezidentui Adakrui Šeštakauskui ir už sėkmingai besiplėtojančius tolimesnius ryšius – Asociacijos prezidentui Daliui Gedvilui.

Tokie mažo kolektyvo – VGTU Kokybės vadybos - centro darbai. Nors esame VGTU įsteigta viešoji įstaiga, bet dirbame konkurencinėje aplinkoje. Ir konsultuojamom kompanijom teigiame, ir patys sau pozicionuojame, kad išlikti rinkoje – nėra svarbiausias įmonės tikslas. Reikia aukštesnių siekių. Šalia savo tradicinių darbų, prioritetine veiklos sritimi laikome dalyvavimą įgyvendinant Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva – 2030“. Norime padėti statybos sektoriaus darbuotojams įsivertinti asmeninius-profesinius pasiekimus, ugdyti aukštesnių gebėjimų įgūdžius ir juos taikyti darbo rezultatams gerinti bei savo gyvenimo kokybei kelti.

Kas toliau?

Pateikti darbinės veiklos epizodai man labai reikšmingi, nes tai yra mano gyvenimas. Nuostabus mano gyvenimas. Nežinau, kam labiausiai turiu už jį dėkoti. Pirmiausia, žinoma, tėvams, seserims, žmonai, trims sūnums ir jų šeimoms – turime 6 anūkus – bei artimiesiems. Viską dariau jų globojamas ir remiamas.

Per tokį ilgą gyvenimą turėjau daugybę vadovų, kurių reiklumas ir geranoriškumas padėjo man visose gyvenimo situacijose.

Šiuos darbus atlikti pavyko dar ir todėl, kad visą laiką sekėsi suburti talentingų bendradarbių. Kartu su jais, anot filosofo L. Degėsio, mes darėme nuolatinį eksperimentą – kūrėme ir keitėme save. Tik taip elgdamiesi tikėjome, kad rasime žmonių, kuriems galime būti reikalingi. Viltys išsipildė.

Norėčiau, kad ši mintis padėtų tiems, kurie dar tik planuoja gyvenimą arba nusivylę ir neatskleidę savęs čia, dairosi laimės kituose kraštuose. Pažįstu pasaulį (aplankiau virš 50 žymiausių valstybių), niekur nėra taip gera gyventi ir tiek daug galimybių, kaip Lietuvoje. Tikiuosi, likimas dar duos pakankamai laiko abipusiai naudingoms diskusijoms VGTU Kokybės vadybos centre. 

Fotogalerijoje – autoriaus asmeninio archyvo nuotraukos