Lietuvos regionai – skirtingi savo struktūra ir ekonominėmis trajektorijomis, tačiau mūsų parengta regionų apžvalga atskleidė, kad daugelyje jų ryškėja savitos stiprybės. Surinkti duomenys keičia požiūrį į regionų raidą: jų skirtumai vis dažniau atspindi ne atotrūkį, o ekonominio potencialo išsišakojimus bei savitumus.

Kiekviename regione savos stiprybės

Kaip atrodo regionai? Apibendrintai galima sakyti, kad Telšių, Panevėžio, Utenos ir Marijampolės apskrityse dominuoja gamyba – čia pramonė sukuria daugiau kaip trečdalį visos ekonomikos. O štai Tauragės, Marijampolės ir Šiaulių apskritys remiasi logistikos bei transporto veiklomis. Didieji miestai Vilnius, Kaunas ir Klaipėda išsiskiria diversifikuota, paslaugomis paremta struktūra.

Smarkiai skiriasi ir eksporto krepšeliai. 80 proc. Telšių apskrities eksporto sudaro naftos produktai. 2024 m. jų vertė siekė 4 mlrd. Eur.

Tuo metu Tauragės apskrityje dominuoja pieno ir kitų maisto produktų eksportas, Marijampolės – mediena ir baldai; Klaipėdos – plastikai ir tabakas; Šiaulių – baldai ir mediena; Utenos – mėsa; Kauno ir Panevėžio apskrityse išsiskiria elektronikos įranga.

Fiksuojame ir augančias naujos eksporto rinkas: Švedija (Panevėžio ir Utenos apskričių eksportui), Nyderlandai (ypač Klaipėdos, Telšių, Vilniaus apskritims).

Bendrovės „Juma Baltic“ 

nuotr.

 

Augantis našumas kuria ir socialinę naudą

Regionų skirtumai diktuoja skirtingas vystymosi kryptis. Susikoncentravę į vieną ar kelis sektorius, Lietuvos regionai sugeba pasiekti išskirtinį našumą. Pavyzdžiui, Tauragės logistikos sektoriaus darbo našumas siekia 187 proc., o Marijampolės medienos pramonės – 191 proc. šalies vidurkio. Taigi net tradicinės pramonės šakos gali pasiekti aukštą efektyvumą, kai jose nuosekliai taikomos technologinės ir procesų inovacijos.

Tad galima konstatuoti, kad regionų verslai įžengia į naują brandos etapą. Atrastos ekonominės stiprybės virsta augančiu produktyvumu. Savo ruožtu produktyvumo augimas tampa ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu reiškiniu, mat jis lemia didėjančias darbuotojų pajamas, o tai sąlygoja bendruomenių stiprėjimą, augančią gyvenimo kokybę ir augantį vietinį verslumą.

Dabar regiono verslai daugiausiai dėmesio skiria procesų našumo didinimui. Ir jiems dažniausiai tai sekasi. Tačiau su laiku to nebeužteks. Tam, kad būtų išsaugotas tvarus augimas, ateityje regionai turės žengti į priekį ir orientuotis ir į produktų inovacijas, dizainą ir MTEP sprendimus – visa tai leis užtikrinti aukštesnės pridėtinės vertės kūrimą. Kai regionai nuosekliai investuoja į tai, ką moka geriausiai, jie pereina į savarankiško, aukštesnės pridėtinės vertės augimo modelį.

Taigi matome, kad Lietuvoje ryškėja išskirtinį našumą demonstruojantys regionų lyderiai, rodantys sektiną pavyzdį verslams likusioje Lietuvos dalyje. Jei šią lyderystę pavyks paversti ilgalaike tendencija, turėsime tvirtą pagrindą tolimesniam ekonominiam ir socialiniam regionų tvirtėjimui.