Dėl susidėvėjimo pusiauvalminis stogas buvo dengtas naujais gontais. Dar anksčiau restauruojant pastatą pats svarbiausias uždavinys buvo, kaip praneša KPD, išsaugoti autentiškumą. Atlikti istoriniai, architektūriniai ir konstrukciniai tyrimai suteikė ne tik daugiau žinių apie patį pastatą, bet ir atvėrė galimybes atkurti pirminę smuklės išvaizdą. Statinio konstrukcijos bei sienojai buvo koncervuojami bei protezuojami, pakeistos tik nerestauruotinos konstrukcijos. Daugiau kaip 200 metų skaičiuojanti smuklė – liaudies architektūros paminklas – dabar atrodo nedaug kuo pasikeitusi.

Šilinės karčiama, dar kitaip vadinama smuklė, veikė jau XVIII a. Ši smuklė, dalijasi KPD, pastatyta pagal liaudies architektūros tradicijas ir yra priskiriama pailgo – vieno korpuso užvažiuojamųjų namų tipui. Didžiulis pastatas suręstas iš tašytų ir pjautų rąstų. Įėjimas iš kelio pusės puoštas atviru priebučiu - gonkomis, o privažiavimas nuo kelio grįstas lauko akmenimis.

Keliauninkai čia stabtelėdavo pavalgyti ir pernakvoti, pailsinti arklius. Abiejuose smuklės galuose yra įvažiavimo vartai, pro kuriuos keleiviai galėjo patekti į pastatą ir, palikę savo kinkinį, sušilti užeigoje. Akmeninis grindinys iki šiol išlikęs centrinėje pastato dalyje.

Nuo XVIII a. vid. iki XIX a. vid. Šilinė priklausė Panemunės dvarui, o nuo XIX a. iki 1921 m. – Kliučiko dvarui. Pirmojo pasaulinio karo metais pastatas virto vokiečių štabu ir ligonine, vėliau – telefono-telegrafo stotimi. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas atiteko Nemuno prižiūrėtojams, po to – kaimo parduotuvei, dar vėliau – Jurbarko urėdijai, kuri čia įkūrė sielių plukdymo kontorą. Maždaug prieš 20 metų, kai Nemunu buvo išplukdytas paskutinis sielis, karčiama virto socialiniu būstu. Šiuo metu Šilinės smuklėje įsikūrusi Panemunių regioninio parko direkcija ir informacinis centras.