Tai jis skaito paskaitas, tai kaip nepriklausomas ekspertas vykdo teismo užduotį, tai tiria, kodėl skilo ar griuvo kokio nors namo siena, tai nemokamai konsultuoja paprastus žmones. O kai vis dėlto pavyksta rasti kelias laisvas valandas pokalbiui, 3-jų išradimų vadovas ir bendraautorius, atestuotas ypatingų statinių ir jų projektų konstrukcinės dalies ekspertas, ypatingų statinių ir jų projektų teismo ekspertas, Aplinkos ministerijos statybos komiteto ir Lietuvos Standartų komiteto narys, daugybės mokslinių darbų stambiaplokščių namų ir visuomeninės paskirties pastatų apšiltinimo, renovacijos ir modernizacijos, pastatų fizinio nusidėvėjimo vertinimo metodikos, gyvenimo kokybės gerinimo temomis autorius kukliai sako: „Ką čia aš, yra daug daugiau už mane nuveikusių.“

Statybininkas – rimta profesija 

Iš pradžių baigęs Kauno politechnikumą, o paskui ir KPI, ponas Česlovas aiškina, kad niekada nesigailėjo pasirinkęs statybos inžinieriaus kelią. O rinkosi jį dėl to, kad, kaip pats sako, norėjo įgyti rimtą profesiją. „Statybą nuo vaikystės vertinau kaip rimtą profesiją, kuri visada bus reikalinga. Ir nepolitizuota, todėl ji man ir patiko“, – sako iš Rodžių kaimo, esančio tarp Kauno ir Jonavos, kilęs pašnekovas.

1959-siais baigęs politechnikumą ir įgijęs techniko-statybininko kvalifikaciją, kaip buvo įprasta, Č. Ignatavičius pagal paskyrimą turėjo vykti dirbti į Trakus, į komunalinio ūkio valdybą. Bet nedirbo ten nė dienos – mat geras bičiulis įkalbėjo tęsti mokslus, o kai įstojo į KPI Statybos fakultetą, galėjo nevažiuoti dirbti pagal paskyrimą. Įsidarbino Kaune Statybos valdyboje Nr. 10. Gal dar ilgai būtų statęs gyvenamuosius namus prie VI forto, tačiau tais laikais vakariniame fakultete besimokančius studentus dvejiems metams imdavo tarnauti į sovietinę armiją. Siekdamas nuo jos išsisukti, būsimasis inžinierius pagalbos kreipėsi į KPI vadovus. 

„Aš norėjau tapti inžinieriumi, o ne kareiviu, ir prorektorius prof. Marijonas Martinaitis pervedė mane į stacionarą. Dėl to aš net „sutaupiau“ vienerius metus. N. Chruščiovo laikais reikėjo mokytis 6 metus, bet vienerius iš jų studentai privalėjo padirbėti – praktiškai įsitikinti, kad pasirinko tinkamą specialybę. O man tuos darbo metus įskaitė, ir baigiau per penkerius“, – pasakoja prisimindamas studijų metus pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus kvalifikaciją įgijęs Č. Ignatavičius ir priduria tikriausiai buvęs neblogas studentas, nes 1964 metais baigdamas KPI sulaukė profesoriaus Anatolijaus Rozenbliumo pasiūlymo pasilikti Gelžbetoninių konstrukcijų katedroje ir stoti į aspirantūrą.

Pasitarė ponas Česlovas, kuris tada jau buvo vedęs, su šeima, ir sutiko. Juo labiau, kad instituto vadovybė pasiūlė aspirantūrą derinti su darbu KPI Kapitalinės statybos skyriuje vyresniuoju inžinieriumi. Jis vykdė techninę studentų miestelio statybos, Statybos fakulteto rūmų, laboratorijos, kurioje vėliau pats atliko mokslinius tyrimus, priežiūrą, dalyvavo projektuojant Klaipėdos politechnikumo rekonstrukciją ir KPI poilsio bazės valgyklą-kavinę, kitus objektus. 

Apie tokią sėkmę – gilintis į mokslinį darbą ir tuo pačiu metu kaupti praktinę patirtį, pasak pašnekovo, daugelis galėjo tik pasvajoti: pagrindinės laikančios pastatų, kurių statybą jis prižiūrėjo, konstrukcijos buvo gelžbetoninės, o kaip jaunas mokslininkas jis taip pat tyrė gelžbetonio konstrukcijas. Šių tyrimų rezultatais pasinaudojo net sąjunginis gelžbetonio institutas.

„Tais laikais buvo statybos normos, vadinamieji SNIP-ai, ir šio instituto mokslininkai mano tyrimų rezultatus įtraukė į tų SNIP-ų išvadas ir rekomendacijas, nors tada jokio mokslinio laipsnio dar neturėjau. Dėl to jaučiausi labai smagiai“, – šypsosi pašnekovas. 

Už nusirašinėjimą gero pažymio nesitikėkite

Bet per tuos darbus, prisipažįsta Č. Ignatavičius, disertacijai parašyti ir apsiginti trejų aspirantūroje praleistų metų neužteko. Apsigynė ją jau Vilniuje, kur persikraustė spėjęs padirbėti dėstytoju KPI Gelžbetoninių konstrukcijų katedroje ir Lietuvos žemės ūkio akademijos Inžinerinių konstrukcijų katedroje.

Kad ir kaip būtų, sviestui prisidurdamas iš kitos veiklos, 1968 metais pradėjęs dėstytojo karjerą ponas Česlovas duoną iš jos valgo iki šiol. Tiesa, nuo 1971-ųjų jau ne Kaune, o Vilniuje – Inžineriniame statybos institute arba VISI, nuo 1990-metų besivadinančiame Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Vilniuje Č. Ignatavičius prašėsi priimamas dėstytoju į Miestų statybos katedrą, tačiau rektorius prof. A. Čyras paskyrė jį į naujai įsteigtą Pastatų konstrukcijų katedrą, kuriai vadovavo prof. V. Kriščiūnas: iš pradžių dirbo dėstytoju, vėliau – docentu. 

(Nuotraukoje: Č. Ignatavičius (kairėje) su akademiku, VISI rektoriumi A. Čyru apie 1987 m.)

Dėstydamas baigė ir apsigynė mokslinį darbą „Stačiakampių ir tipinių gelžbetoninių sijų stiprumo tyrimai pagal nuožulnų pjūvį“, ir 1974 metais jam buvo suteiktas technikos mokslų kandidato (dabar daktaro) laipsnis. Vėliau su kolegomis tyrinėjo architektūros paminklų deformacijos priežastis ir kūrė rekomendacijas, kaip juos stabilizuoti, kitus dalykus ir vis labiau gilinosi į pastatų konstrukcijų gedimų diagnozavimą, stambiaplokščių pastatų siūlių pratekėjimo prevenciją. 

Ypač daug naudos jam davė mokslinė stažuotė Miuncheno (Vokietija) technikos universitete 1980-1981 metais Ten jaunas mokslininkas ne tik gilino žinias, bet ir pats turėjo galimybę skaityti paskaitas. Vertingų žinių parsivežė ir iš Danijos Horstenso Politechnikos instituto, kuriame kėlė kvalifikaciją 1986 metais. Tais pačiais metais kolegų išrinktas VISI Pastatų konstrukcijų katedros vedėju, ponas Česlovas ypatingai susidomėjo naujų konstrukcijų kūrimo galimybėmis. 

Kartu su kolegomis R. Pikučiu ir A. Radzivonu ponas Česlovas sukūrė dvisluoksnę plokštę namų statybai. Iš tokių plokščių, kurių gamybai buvo panaudotas Kėdainių chemijos kombinato sieninių plokščių pramoninis gipsas ir polistireninio putplasčio įpakavimo atliekos, Kabiškėse netoli Nemenčinės buvo pastatytas eksperimentinis gyvenamasis namas. Šis namas iki šiol tebestovi, o plokštės kūrėjai buvo apdovanoti tuometės SSSR Liaudies ūkio pasiekimų parodos sidabro medaliu. 

(Nuotrauoje: Č. Ignatavičius parodoje Vilniuje 1987 m. aukščiausiems LTSR valdžios atstovams pristato naują dvisluoksnę sienos plokštę)

Dvi kadencijas, iki 1996-ųjų katedrai vadovavęs mokslininkas ypatingai džiaugiasi, kad jam vadovaujant VGTU buvo įsteigta nauja magistro studijų specializacija ir pradėti ruošti pastatų renovacijos magistrai.

Tačiau į klausimą, ar jis griežtas dėstytojas, ponas Česlovas, kurio studentais buvo dabar garsūs architektai Algirdas Kaušpėdas, Eugenijus Miliūnas, Rolandas Palekas, Gintaras Čaikauskas, Rolandas ir Arūnas Liolos, Mindaugas Pakalnis, Audrius Ambrazas, Gintautas Blažiūnas, JAV dirbantys Kastytis Čechavičius, Dalia Rimkutė, tiesiai neatsako.

„Aš studentams sakydavau, kad jei jie nori, gali nusirašinėti, bet neteisinga, jei per egzaminą gerą pažymį gaus ir tas, kuris stropiai mokėsi, ir tas, kuris nelankė paskaitų. Kaip aš galiu jam už nusirašinėjimą gerą pažymį rašyti? Sakydavau, kad ne mane nusirašinėdami įžeidžiate, bet savo kurso draugus, kolegas“, – mintimis dalijasi Č. Ignatavičius ir priduria, kad pasibaigus egzaminams su studentais visuomet aptardavo, kas jiems buvo įdomu, kas liko neaišku. Ko gero, toks jo požiūris patiko ir studentams – mat kai 2002 metais atėjo laikas baigti dėstytojo karjerą, studentai atsisveikindami pakvietė jį į teatrą.

Bet su VGTU ponas Česlovas atsisveikino dar negreit. Nors dėl solidaus amžiaus paskaitų jau neskaitė, iki pat 2006 metų jis dirbo Architektūros fakultete mokslo tiriamųjų darbų vadovu, o vėliau, iki 2012 metų – vyresniuoju moksliniu darbuotoju Statybos darbų technologijos katedroje. Tik gerokai per 70-met perkopęs nusprendė, kad atėjo laikas sumažinti darbo krūvį ir po 42-ejų darbo metų iš universiteto pasitraukė. 

(Nuotraukoje: VISI Pastatų konstrukcijų katedros kolektyvas 1987 m. Č. Ignatavičius pirmoje eilėje centre.)

Tačiau iš aktyvios veiklos, susijusios su pastatų atnaujinimu ir modernizacija, statinių ir jų konstrukcijų patikimumo tyrimais ir defektų nustatymu, nepasitraukė. Nuo 2013 metų ponas Česlovas Lietuvos polistireninio putplasčio asociacijos, kuri bendradarbiauti mokslininką dėl jo patirties apšiltinant pastatus pakvietė gerokai anksčiau, prezidentas aktyviai dalyvauja diskusijose bei konferencijose pastatų šiltinimo ir modernizavimo klausimais, kuriose aptariamos ne tik pastatų atnaujinimo problemos ir perspektyvos, bet ir pateikiami pasiūlymai Lietuvos statybos sektorių reglamentuojantiems teisės aktams.

O paskaitas apie pastatų šiltinimą ponas Česlovas skaito ne tik statybininkams profesionalams, atvykstantiems į kvalifikacijos kėlimo kursus ar Lietuvos inžinierių sąjungos renginiuose, bet ir pastatų modernizacijos srityje dirbantiems projektuotojams. 

„Matyti, kad žiniomis, kurias jie įgijo klausydamiesi mano paskaitų, profesionalūs statybininkai naudojasi savo projektiniuose sprendimuose, kad mano patirtis įdiegiama realiuose darbuose – man yra didžiausias džiaugsmas“, – pabrėžia pašnekovas.

Diagnozuoti pastatų „ligas“ paskatino vokiečiai 

Kita Č. Ignatavičiaus veiklos sritis, kuriai jis atidavė jau apie 30 metų, – pastatų būklės tyrimai. Dar sovietmečiu per stažuotę Miunchene užsimezgusi pažintis su vokiečiais, galima sakyti, nulėmė visą tolesnių pono Česlovo mokslinių tyrimų kryptį. Netrukus po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, vokiečiai, jau ėmęsi pastatų šiltinimo ir modernizavimo buvusioje Rytų Vokietijoje problemas, pakvietė mokslininką bendradarbiauti lyginant daugiabučių gyvenamųjų pastatų būklę pas juos ir Lietuvoje.

„Vokiečiai skyrė lėšų, įsigijau tiems laikams labai modernią laboratorinę įrangą ir pradėjau tirti bei vertinti, – manau, kad pirmasis Lietuvoje, – gyvenamųjų namų būklę pagal vokiečių metodiką, kad galėtume palyginti situaciją Lietuvoje ir Vokietijoje“, – prisimena Č. Ignatavičius, pabrėždamas, kad mūsų šalyje pastatų modernizavimas tuo metu buvo „nearti dirvonai“. Tad Vokietijoje organizuojamos tarptautinės konferencijos, kuriose dalyvaudavo ir tyrimų rezultatus lygindavo Rusijos, Suomijos, Lenkijos, Bulgarijos, Rumunijos ir kitų šalių atstovai, buvo labai naudingos. 

Įsitraukęs į pastatų renovacijos problemų sprendimą Vokietijoje, savo patirtimi jis dalinosi ir Lietuvoje. Ypač po to, kai 1996 metais buvo paskirtas vadovauti VGTU Pastatų defektologijos mokslo laboratorijai. Padaliniui, kuriame studentai mokomi tirti pastatus, ir kurio specialistai pagal įvairių organizacijų užsakymus atlieka statinių defektų tyrimus, nustato jų priežastis, rengia defektų pašalinimo ir pastatų komfortiškumo padidinimo sprendimus, Č. Ignatavičius vadovavo iki 2001 metų.

Būtent Vokietijoje maždaug prieš 20 metų jis susidomėjo polistireniniu putplasčiu, kurį pastarieji buvp pradėję plačiai naudoti pastatų apšiltinimui, ir pats pradėjo skleisti šios šalies patirtį Lietuvoje. 

„Vokiečių pakviestas pradėjau važinėti pas juos ir gilinausi į renovacijos problemų sprendimą, kartu su jais nagrinėjome, kaip naudojant polistireninį putplastį sukurti sandarią šiltinimo sistemą. Tuo pačiu metu VGTU studentus mokiau, kaip reikia tirti pastatus, o konferencijose Lietuvoje taip pat dalinausi Vokietijoje įgyta patirtimi“, – pasakoja ponas Česlovas.

Pastatų modernizacija vokiškai ir lietuviškai 

Lygindamas daugiabučių gyvenamųjų pastatų būklę Rytų Vokietijoje ir Lietuvoje, pašnekovas sako, kad abiejose šalyse buvo nemažai stambiaplokščių namų, kurių nusidėvėjimas ir problemos buvo labai panašūs. Tačiau vokiečiams juos modernizuoti buvo paprasčiau negu mums.

„Kai Vokietijoje prasidėjo modernizavimas, namai buvo neprivatizuoti, todėl jiems nekilo problemų dėl gyventojų, nenorinčių prisidėti prie šio proceso. Vokiečiai pirmiausia sutvarkė namus ir tik po to leido gyventojams privatizuoti“, – pasakoja Č. Ignatavičius. 

Kitas skirtumas, pasak pašnekovo, tai, kad atvėrus sienas, nemažai Rytų Vokietijos gyventojų pasitraukė į vakarus, todėl miestuose buvo apie 18-20 proc. laisvų butų. Dėl to kai kuriuos ypač prastos kokybės namus buvo galima tiesiog nugriauti, o kitur – sumažinti aukštų skaičių.

„Aš nežinau, kaip jie organizavo gyventojų perkėlimą iš blogesnių butų į geresnius, bet kai kuriuos namus, kad nereikėtų prižiūrėti pustuščių, jie nugriovė, o gyventojams pasiūlė būstus kitose vietose. Manau, kad jie pasielgė protingai. Be to, jie labai ūkiškai tvarkėsi: iš plokščių, kurias išmontuodavo, jie statė garažus automobiliams, gamybines patalpas, o ko nebuvo galima panaudoti – laužė, bet nemetė visko į sąvartyną. Iš tų plokščių jie išimdavo metalą, net mineralinę vatą, o betono laužą panaudojo kelių statybai. Viską suskirstė. Man labai patiko, kaip jie tvarkėsi“, – pastatų modernizacijos ypatumus Vokietijoje atskleidžia Č. Ignatavičius. 

(Nuotraukoje: Č. Ignatavičius (antras iš dešinės) ir Vokietijos „Wagner" firmos atstovai gyvenamojo namo statyboje Vilniuje 1999 m.)

Pasak jo, vokiečiai padarė dar vieną dalyką, kurio nepadarėme mes. Jei pas mus iki šiol iš esmės modernizuojami atsitiktiniai pastatai – tie, kurių gyventojai ar administratoriai aktyvesni, tai vokiečiai turėjo viziją: „Jie dar prieš pradėdami darbus žinojo, kaip atrodys, pavyzdžiui, Karl Marks Štadtas (dabar Chimnicas) po renovacijos – ne tik atskiri kvartalai, bet visas miestas“.

Mokslininkas pabrėžia, kad vokiečiai ne tik įrengė liftus senuose stambiaplokščiuose daugiabučiuose – jie pakeitė tuos namus taip, kad jų atpažinti neįmanoma. Studijos, kaip tai padaryti, buvo parengtos ir Lietuvoje. 

„Architektai Sigita ir Saulius Dageliai, kurių mokslinis konsultantas aš buvau, buvo suprojektavę, kaip padidinti butus – virtuves, miegamuosius – stambiaplokščiuose namuose, kaip pirmuosiuose aukštuose įrengti vidinius kiemelius, terasas, bet viskas taip ir liko projektuose“, – apgailestauja Č. Ignatavičius. 

Nepaisant to, kad Lietuva prarado nemažai laiko, dabar, kai vokiečiai pasiryžę pasidalinti patirtimi ir padėti įgyvendinti mums kelis kvartalinio modernizavimo projektus, jam vėl sužibo viltis, kad mūsų šalyje pastatų modernizavimas taip pat reikš ne vien atskirų gyvenamųjų, visuomeninės paskirties ar kitų pastatų sutvarkymą, o nuoseklų gyvenimo sąlygų miestuose, gyvenvietėse gerinimą ir bendro miestų estetinio vaizdo gerinimą. 

„Gaila, kad tada, kai mes tik pradėjome kalbėti apie daugiabučių modernizavimą, neišgirdome vokiečių patarimų. Bet gerai, kad dabar būtent vokiečiai ateina pas mus siūlydami pasidalinti patirtimi įgyvendinant kvartalinio modernizavimo projektus“, – dalijasi mintimis Č. Ignatavičius.

Modernizavimas – ne tik apšiltinimas 

Daugiabučių modernizavimą siejantis ne tik su pastatų apšiltinimu, mokslininkas teigia, kad turėtų būti tvarkoma visa aplinka, infrastruktūra.

„Man nepatinka, kai vien namą apšiltinam ir jau šaukiam, kad sutvarkėm. Turi būti sprendžiamos automobilių parkavimo, apšvietimo problemos. Prisijungti turėtų ir šilumininkai, kurie atveda iki namo trasas, ir vandens, ir elektros tiekėjai. Kas iš to, jei vienas namas kvartale gražus, šiltas, o jį supa pastatai aptrupėjusiomis sienomis? Dėl to ir modernizuoto namo vertė nukenčia. Jei netvarkysime visko kompleksiškai, bus tas pats, kaip su balkonais, kuriuos visi stiklino, kaip norėjo. Nenuostabu, kad dabar tokie namai primena laužynus, bet ir teritorijos, kuriose nesutvarkyta aplinka, o aptriušę namai supa vieną sutvarkytą, panašiai atrodo“, – pastebi pašnekovas.

O kaip elgtųsi pats Č. Ignatavičius, jei jo rankose atsidurtų visi modernizavimo svertai? 

„Pirmiausia pasitelkčiau architektus ir sukurčiau viziją. Be jos joks modernizavimas negali vykti, nes jei modernizuosime chaotiškai, viską sugadinsime, kaip su balkonais. O po to skaičiuočiau, kaip galėčiau tai įgyvendinti – kokios techninės galimybės, kokios medžiagos gali būti panaudotos, kokiomis lėšomis tai galima finansuoti, ką dar reikia pritraukti“, – atsako jis.

Tačiau mokslininkas santūriai vertina prieš kurį laiką gana plačiai aptarinėtą sumanymą modernizuojant daugiabučius gyvenamuosius namus pristatyti antstatus. Mat pastatyti papildomą aukštą – visai ne tas pats, kas vienu aukštu pastatą pažeminti. 

(Nuotraukoje: Č. Ignatavičius analizuoja daugiabučio gyvenamojo namo šiltinimo kokybę)

„Juk kanalizacijos, vandentiekio, elektros tinklų, šilumos tinklų pajėgumai yra apskaičiuoti. Jeigu pradėsime pristatinėti po aukštą, ar tarp seniai pastatytų namų įterpsime naujus namus nekreipdami dėmesio į šių komunikacijų pajėgumą ir nusidėvėjimą, jos gali paprasčiausiai neatlaikyti. Be to, papildomas plotas name reiškia, kad turėsime įrengti papildomų vietų automobiliams, galvoti, ką daryti, kad dar labiau neužsikimštų gatvės, kur įrengti žaliąsias zonas. Jei tiesiog „prikepsime“ namų, tai paskui nežinosime, kaip iš tų namų išeiti arba kaip į juos patekti, – aiškina Č. Ignatavičius ir priduria: – Visas šias problemas galėtume išspręsti, jei modernizuotume ne atskirus namus, o kvartalus“.

Kita vertus, įspėja mokslininkas, nereikia pernelyg žavėtis pastatų sandarumu, nes kiekvienas statinys turi kvėpuoti. Blogai, jei per skyles išeina šiluma, bet šiltinimas, sako savo atliktais tyrimais remdamasis Č. Ignatavičius, bus geriausias tada, kai „ne patį pastatą, ne jo vidų turėsime sandarų, o sandarią šiltinimo sistemą“.

O tiems, kurie abejoja, ar verta modernizuoti daugiabutį, ar gaili tam pinigų, pašnekovas primena: „Pinigai, išleisti pastatų šildymui, išeina vėjais, nes per kiaurą sieną išeina lauk. O pinigai, išleisti pastatų apšiltinimui, niekur nedingsta – jie investuojami ir patys tampa nekilnojamojo turto dalimi“. 

Nenustygstantis vietoje „ne karjeros žmogus“

„Gyvenime turiu viską, išskyrus laiko”, – šypteli ponas Česlovas, tarsi leisdamas suprasti, kad pokalbis jau turėtų artėti į pabaigą. 

Bet kodėl 75-erių sulaukęs mokslininkas stokoja laiko? Todėl, kad ne tik skaito paskaitas specialistams visoje Lietuvoje, ir ne tik vadovauja Polistireninio putplasčio asociacijai. Ponas Česlovas ir dabar su visa sudėtinga laboratorine įranga neretai keliauja atlikti tyrimų.

„Aš jau daugiau kaip 15 metų esu atestuotas nepriklausomas statinių ir jų projektų konstrukcinės dalies ekspertas ir galiu atlikti tyrimus. Dar esu teismo ekspertas. Kartais iš teismo gaunu pavedimų atlikti gana rimtas ekspertizes. Pavyzdžiui, teko atlikti ekspertizę viename objekte, kuris buvo pastatytas už 107 milijonus litų. Taip pat teko analizuoti namo Vilniuje, Šiaulių gatvėje griūties priežastis“, – vardija mokslininkas, kurį atlikti sudėtingų ekspertizių kviečia ir Praha, ir Paryžius, ir Briuselis.

Dar jis konsultuoja, kaip apšiltinti pastatus, kokias medžiagas pasirinkti – juk tie, sako ponas Česlovas, kurie stato naujus namus, nori teisingai investuoti. Ir paprasti žmonės kreipiasi, bet iš jų pinigų patyręs specialistas neima. Sako: „Jei turiu laiko, nuvažiuoju, pasižiūriu ir pakonsultuoju nemokamai“. O rodydamas neploną katalogą priduria – čia sudėta visa jo patirtis, visos žinios apie pastatų šiltinimą ir apie tai, dėl ko atsiranda defektai, sumenkinantys lauktus rezultatus.

Tiesa, tikriausiai yra dar du žmonės, kuriuos ponas Česlovas konsultuoja nemokamai – tai jo pėdomis žengianti dukra Saulė ir jos vyras Rolandas. Abu architektai ir buvę Č. Ignatavičiaus studentai. Prabilęs apie juos, pašnekovas su pasididžiavimu priduria, kad ir pastarieji naudojasi jo sukaupta medžiaga. O didžiausias pripažinimas jam – ne koks nors medalis, bet praktikų žodžiai, patvirtinantys, kad „modernizuojant pastatus sumažėja ir defektų“. 

(Nuotraukoje: Č. Ignatavičius konsultuoja specialistus tiesiog statybos aikštelėje. 1999 m.)

Tik štai su pono Česlovo teiginiu, kad jis „ne karjeros žmogus“, būtų sunku sutikti. Nors kita vertus, gal jis ir teisus, nes tuoj pat priduria: „Niekur pats nesisiūliau, visur mane kvietė, o aš sutikdavau. Taip ir užlipau tais karjeros laiptais“.

O klausimas – kada jis spėjo aplankyti net 36 pasaulio šalis, tarp kurių – Marokas, Kenija, Tanzanija, Bolivija, Peru, Argentina, Brazilija, Kambodža, Tailandas, – kaip rado laiko išsimaudyti aukštai kalnuose esančiame Titikakos ežere ir apsilankyti garsiojo keliautojo Turo Hejerdalo laivų statykloje, ir dar visą gyvenimą bitininkauti – telieka neatsakytas.

Česlovo Ignatavičiaus asmeninio archyvo nuotraukos