Jaunystės metai ir studijos

Nikolajus Kolesnikas gimė Baltarusijoje, Gardino srityje esančiame kaime, todėl darbo skonį pažino nuo pat vaikystės. Jauniausias sūnus šeimoje, besimokydamas dešimtoje klasėje, susidūrė su skaudžia artimo žmogaus netektimi – mirė tėvelis.

„Šiandien galiu lengvai atskirti žmogų, augusį kaime, ir miestietį, – pasakoja p. Nikolajus. – Kaimiečiai ir fiziškai labiau išsivystę, daugiau įpratę prie nepatogumų, sunkių darbų.“

Atsakomybė, susiformavusi nuo pat vaikystės, užgrūdintas charakteris lėmė, kad Nikolajus visur buvo pirmas – moksluose taip pat. Vidurinę baigęs su tik su dviem ketvertais (penkiabalėje sistemoje – aut.), savo žiniomis stebino ir Minsko politechnikos institute, kur pasirinko inžinieriaus hidrotechniko specialybę.

Beje, čia studijuodamas buvo išrinktas seniūnu – tiesa, rinkimai jam pačiam tapo staigmena. Juk jis itin atsakingai žvelgė į savo pareigas: „Buvau neblogas seniūnas, – šypsosi „Alvoros“ vadovas, prisimindamas jaunystę. – Organizuodavau renginius, daug bendraudavau su kolegomis, žinoma, kartais „dengdavau“ prasikaltėlius, paskaitas pramiegojusius.“

Inžinieriaus hidrotechniko darbo pradžia

Po studijų 1980-aisiais jauną specialistą paskyrė meistru į statybos valdybos „Litovenergostroj“ objektą – statomą Mažeikių šiluminę elektrinę. Po poros metų p. Nikolajus apsisprendė grįžti į Baltarusiją, jau ir gerą darbą buvo susiradęs, tačiau sulaukė sprendimo jį komandiruoti į Vilniaus termofikacinės elektrinės statybas (Vilniaus TE-3). Lietuvos jėgainė Vilniuje, į šiaurę nuo Gariūnų, pradėjo veikti 1983 metais Jauną specialistą žavėjo darbų apimtis, žmonių gausa. „Patirtis puiki, buvo labai malonu dirbti su tikrais profesionalais, bendrauti su jais, – prisimena darbo pradžią. – Buvau dar jaunas, nevedęs, todėl darbo reikalai visiškai mane užvaldė.“

Tiesa, sportui p. Nikolajus visuomet rasdavo laiko – kaip ir dabar, net ir skaičiuodamas ne vieną dešimtmetį nuo karjeros pradžios. Krepšinis, futbolas, tenisas, kitos komandinės sporto šakos – visose save išbandė. Nuo vaikystės prie fizinių darbų įpratęs, Nikolajus pripažįsta tik judrų poilsį.

Po trejų metų jaunas specialistas buvo paskirtas Energetikos statybos tresto Kauno montavimo valdybos aikštelės viršininku. Pagal savo inžinieriaus hidrotechniko specialybę p. Nikolajui teko nemažai padirbėti: juk prie daugumos elektrinių statybų prisidėjo – tai ir Kauno hidroelektrinė, ir Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė.

„Alvora“ ir statybų verslas

1994-ieji žymi naują pradžią N. Kolesniko gyvenime: visas jo vadovaujamas aikštelės kolektyvas perėjo į naujai įsteigtą UAB „Alvora“. Beje, pavadinimą, kuris vėliau prigijo statybų rinkoje, iniciatoriams atsitiktiniu būdu išrinko kompiuteris. „Alvora“ tai „Alvora“ – gūžtelėjo pečiais akcininkai, sumetę, kad ne pavadinimas įmonę puošia, o darbai. Tiesą sakant, darbų pobūdis nelabai keitėsi – užsakovai liko tie patys, „Alvora“ statė elektrines, tik vėliau prasidėjo kiti užsakymai. Beje, veiklą įmonė pradėjo melagių dieną, todėl šią datą stengiasi minėti linksmai. Pradėję su 30 žmonių, šiandien jau skaičiuoja 400. 1996-aisiais įsigijo apleistą bazę, kurioje dabar įsikūrė ir iš pagrindų pertvarkė.

Šiandien p. Nikolajus nesigaili pradėjęs statybų verslą. Tačiau išaugus įmonei nostalgiškai prisimena pradžią – juk kiekvieną savo darbuotoją pažinojo, kiekvieno rūpesčiais gyveno: „Dabar važinėju po objektus, susitinku su žmonėmis ir suprantu, kad dėl laiko stokos ir darbų apimties tiesiog nebegalime net žodžiu persimesti. O vis dėlto norėčiau artimiau žinoti, kuo gyvena kiekvienas, kas jų šeimose. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad mūsų įmonė Lietuvoje turi gerą vardą, mes mokame vienus iš geriausių atlyginimų statybų sektoriuje, rūpinamės žmonėmis.“

Pradėjęs verslininko ir vadovo karjerą, N. Kolesnikas mokėsi darbo vietoje. „Patirtis ateina per pastatytus objektus, privalai domėtis šiuolaikinėmis technologijomis, naujovėmis – galiu pasakyti, kad mes su visa įmone tobulėjome statydami didžiausius pastatus, gamyklas, objektus, kurie visai nepanašūs vieni į kitus, ir kiekvieną kartą reikalavo ypatingų sprendimų, – pasakojo „Alvora“ generalinis direktorius, kuriam teko ir buhalteriu, ir administratoriumi savo įmonėje padirbėti, kol atsistojo ant kojų. – Niekas nežinojo „Alvoros“, negalėjome pretenduoti į rimtus užsakymus, tik po kelerių metų mumis patikėjo.“

Per „Alvoros“ veiklos dvidešimtmetį susiformavo ir darbuotojų dinastijos: „Labai pritariu – noriai priimame šeimos narius, jei jie ateina, vadinasi, kito šeimos nario rekomendacijos geros, o tai – pats geriausi pagyrimas mums. Niekada nesu pasigailėjęs ar nusivylęs sprendimu. Mes juos gerbiame ir darbuotojai atsilygina tuo pačiu.“

Darbas sunkus, bet malonus. Kiekvieną dieną susidurdamas su problemomis, p. Nikolajus patyrė, kaip smagu jas išspręsti. Ši verslo ypatybė labiausiai ir sužavėjo, todėl įmonės vadovui visus sunkumus nusveria įdomi veikla ir iššūkiai.

Vienintelė ir nepakartojama

Vis dėlto, sugrįžkime į ankstesnius laikus, kai Nikolajus, jaunas, perspektyvus ir labai atsakingas vyras, įnikęs į darbus, beveik pamiršo asmeninį gyvenimą. Bėgantys metai pradėjo skaičiuoti senbernystės dienas. Apsisprendimas kurti šeimą, kaip ir visi įvykiai gyvenime, nebuvo spontaniškas, o apgalvotas, suplanuotas, tam padėtas tvirtas materialinis pagrindas. Tačiau Margarita buvo vienintelė ir nepakartojama – tokia ir liko. Skaičiuodamas 27 sėkmingos santuokos metus, p. Nikolajus pripažįsta, kad tai buvęs svarbiausias ir geriausias jo gyvenimo sprendimas. „Šiandien turiu puikią žmoną ir nuostabią moterį, – atvirai dalijasi gyvenimo užgrūdintas statybininkas. – Žinau, kad didžiausią šeimos naštą nešė ji, ant jos pečių gulė pagrindiniai vaikų auginimo rūpesčiais.“

Margarita – gydytoja, taip pat atsidavusi savo profesijai, kaip ir p. Nikolajus. Todėl sutarimas ir pagarba vienas kito pasirinkimui šeimoje egzistavo nuo pat pradžių. Tačiau dalyti sėkmės receptų ar patarimų kitiems N. Kolesnikas nelinkęs: „Tiesiog labai puikiai suprantame vienas kitą. Manau, jei supratimas šeimoje yra, tai jau labai daug. Pagaliau ir charakteriai mūsų panašūs.“

Gimę sūnūs Vitalijus ir Vladislavas suteikė šeimai dar daugiau stabilumo. Šiandien p. Nikolajus net per atostogas, paprastai labai trumpas (juk čia visų vadovų didžiulė bėda), nori praleisti kartu su žmona. „Tačiau ir aš – neblogas vyras, visuomet padėjau ir vaikus auginti, ir buityje, – šypsodamasis pasakoja. – Tiesa, gėlių kiekvieną dieną nedovanoju, tik progomis, tačiau jai dėmesio skiriu visada.“

Beje, nors namuose virtuvės šeimininkė yra Margarita, gamtoje ji maisto negamina. Čia šeimininkas yra p. Nikolajus. Meilė gamtai nuo pat mažų dienų įaugusi į kraują, juk būtent toli nuo miesto triukšmo vadovas gali atsipūsti po darbų gausos ir problemų: „Žvejyba, sportas gamtoje – tai patys geriausi vaistai, kartais besiblaškydamas po objektus pagaunu save, kaip aš jos pasiilgau.“
Pomėgis padiktavo sprendimą, kuris buvo labai naudingas įmonei: 2002-aisiais „Alvora“ įsigijo apleistą poilsio bazę Trakų rajone, prie Vilkokšnio ežero, ją rekonstravo. Šiandien tai yra viena mėgiamiausių darbuotojų poilsio vietų. Teniso kortai, krepšinio aikštelės atsiėjo išties nemažai. „Ne viską galima įvertinti pinigais, – svarsto p. Nikolajus. – Būtina investuoti į žmonių poilsį.“

Labiausiai gražią vietą ir sportui pritaikytą aplinką pamėgo jaunimas, dažnam jokių užsienio kelionių nereikia, pakanka tik namelio prie ežero. Pirtelė – koks gi vyras, pasak p. Nikolajaus, nemėgsta garo ar pasikaitinęs pūkštelėti į šaltą vandenį. Aktyvaus poilsio entuziastui p. Nikolajui tai – vienas iš didžiausių malonumų, todėl atšilus orams, o neretai ir žiemą, jis tris keturis kartus per savaitę save karštais garais palepina.

Pasaulį pasirinkę sūnūs

Du sūnūs – Vitalijui 26, Vladislavui 21. Pasaulio piliečiai – taip juos vadina tėtis: „Vyresnysis dirba banke Londone, baigęs ekonomikos mokslus. Kai baigė mokslus, prašiau, kad sugrįžtų, tačiau pasakė grįšiąs po kokių 5 metų, dabar jau nebekalbame apie tai. Jaunesnysis taip pat studijuoja ekonomiką Londone. Man nekyla minčių, kam paliksiu savo sukurtą verslą – jei grįš ir pasirinks šią sritį, puiku, jei ne – tikrai nespausiu. Verslas sunkus, didelis kolektyvas, daug rūpesčių.“

Pasak p. Nikolajaus, dabartiniai jaunuoliai kitokie, jie nori eiti savo keliu, kurį pasirinko patys. „Ko gero, aš pats nematau jų ateities čia, jie jau kosmopolitai, bendraujantys su visu pasauliu, ši erdvė tiesiog per maža“, – svarsto tėtis.

Vaikai paveldėjo meilę sportui, gamtai. Pasak p. Nikolajaus, būtent sportas suformuoja sunkumams atsparią asmenybę, todėl sūnums tai labai pravertė. Beje, atostogas iki šiol jie praleidžia kartu su tėčiu ir mama. „Manau, kiekvienas didžiuojasi savo vaikais ir pripažįsta, kad jie geri, tiesiog blogų vaikų tėvams nebūna“, – šypsosi Nikolajus. Jis džiaugiasi, kad sūnūs ir dabar klausia jo patarimo, tariasi dėl kiekvieno svarbesnio sprendimo. Kalėdos, Velykos ar kitos šeimos šventės – visi jie labai artimi ir turi kuo pasidalinti susėdę už bendro stalo.

Visai šalia – gimtinė, kuriai p. Nikolajus jaučia gilius jausmus: „Jei istoriją atsuktume atgal, vis tiek nieko nekeisčiau, juk šis kelias, kuriuo ėjau, yra geriausias, nėra kitos alternatyvos, Lietuvoje gyvenu jau 35 metus, taigi esu šios šalies pilietis. Tačiau gimtieji namai man išliko be galo mieli, bendrauju su giminėmis, lankau savo tėviškę, brolį, seserį. Visi mes baigėme aukštuosius mokslus, suradome savo mėgiamas sritis ir esame artimi.“

Vadovėlis geram vadovui dar neparašytas

Žmona Margarita vadina vyrą darboholiku, tačiau jau seniai susitaikė su mintimi, kad Nikolajui svarbiausias darbas, o šeima – po to. „Matyt, taip esu sutvertas ir kitaip nebus, – pripažįsta „Alvoros“ vadovas. – Todėl ir rūpesčių daugiausia darbe – man, kaip vadovui, būna skaudu, jei ko nors nesugebėjome padaryti, blogai įgyvendinome projektą, apmaudu prieš užsakovus dėl darbuotojų klaidų. Ir prieš juos jaučiu atsakomybę.“

Juk jei gerai darbe, tai ir šeimoje gerai. Todėl jei darbuotojas kreipiasi dėl kokių nors problemų, p. Nikolajui garbės reikalas padėti išspręsti bėdas, likti nuošalyje ne jo būdui: „Tiesą sakant, net ir prasižengusiems iš pradžių būnu griežtas, tačiau greitai atsileidžiu. Negalima žmogaus užgauti emocijomis, reikia gražiai su juo bendrauti.“

Apie vadovavimo, vadybos principus, problemas p. Nikolajus kalbasi su kitais statybinių organizacijų vadovais. „Ir tai padeda. Dalyvaujame pasitarimuose, visuomet galima kažką gero pritaikyti savo veikloje, – pasakojo. – Kol kas tokio vadovėlio – ką daryti geram vadovui vienais ar kitais gyvenimo momentais, dar neparašė, nors bandymų yra. Mano universitetas – tai gyvenimas. Pradėčiau ir dabar iš naujo, tik padaryčiau mažiau klaidų, nors jos nėra tokios didelės.“

Savigrauža, nemigo naktys – su tuo susiduria ir p. Nikolajus, kuris norėtų ramiai dirbti ir gyventi, tačiau taip nepavyksta: „Nesu materialistas, mano poreikiai kuklūs, visos svajonės ir planai susiję su įmone – čia darbų pakanka.“ Taigi tokie svarbiausi darbuose paskendusio vadovo asmeniniai siekiai.