Laukė Simpsonų – sutiko būsimą profesiją

Aurimai, papasakok apie dieną, kuri pasauliui tapo baisiu įspėjimu, o tau – nulėmė profesijos pasirinkimą.

Tą dieną, kaip ir įprastai, iš mokyklos grįžau namo. Kadangi tai vyko prieš 13 metų, buvau pradinių klasių mokinys. Taigi, o ką įprastai daro tokio amžiaus vaikai? Žiūri animacinius serialus. Ne išimtis ir aš – įsijungiau televizorių ir laukiau, kol prasidės „Simpsonai“, tačiau taip ir nesulaukiau.

Vietoj filmuko pradėjo rodyti sprogdinimus ir žmonių chaosą. Iš pradžių tai manęs nesudomino, tačiau, praėjus kuriam laikui, ėmiau žiūrėti įdėmiau. Tiesą pasakius, buvo ne baugu, o labai įdomu, kadangi apie grėsmę 10 metų berniukas nelabai galvoja.

Tačiau degančių dangoraižių vaizdas smelkėsi į pasąmonę. Tą tragišką dieną nupiešiau degančius bokštus.

Kas konkrečiai mane paveikė tuo metu, kad pradėjau domėtis architektūra, dabar tiesiog jau nebepamenu – tai užsifiksavo pasąmonėje. Tačiau atsimenu, kad kitą dieną beveik visi aplinkui svarstė ir baiminosi, kad gali prasidėti trečiasis pasaulinis karas.

Žinau, kad nuo tos dienos pradėjai ieškoti pastatų nuotraukų, domėtis, kaip ir iš ko jie padaryti. Kodėl?

Po to įvykio pasipylė begalė straipsnių apie teroro įvykius. Buvo svarstoma ir kalbama apie tai, ko žada imtis architektai bei konstruktoriai, kad pastatai būtų statomi saugesni ir patvaresni. Tuomet daugelis nežinojo tikrosios priežasties, kodėl pastatai griuvo.

Tai buvo vos ne mėgstamiausi mano straipsniai. Taip pat įtakos turėjo ir tai, jog tuo metu Lietuvoje buvo ekonominis pakylėjimas ir Vilniuje buvo pradėti statyti pirmieji lietuviški dangoraižiai. O tai man, smalsiam vaikui, buvo labai įdomu ir neįprasta.

Kada suvokei, kad nori būti architektu?

Prieš rugsėjo 11-osios įvykius norėjau būti paleontologu, biologu, geografu ir t.t. Net nebepamenu, kuo dar, kadangi domėjausi beveik viskuo. Kol mano bendraamžiai vis dar žaidė, mane jau domino knygos.

Po teroro išpuolių viskas apsivertė. Pats to nejausdamas ir nelabai suvokdamas pradėjau domėtis architektūra.

Apleistas paveldas atsivėrė kraupiais vaizdais

Pasaulio prekybos centro dvyniai, tapę teroristų taikiniu, buvo modernūs, kodėl tu pasirinkai kitą kelią – saugoti tai, kas sena?

Iš pradžių iš tiesų domėjausi vien tik modernia architektūra, nespjaunu ir dabar, bet tik į gerą ir kokybišką.

O paveldu pradėjau domėtis, po išpuolių praėjus maždaug šešeriems metams. Kartą su draugu diskutavom apie Lietuvos paveldo būklę ir išsikėlėme sau tikslą – apkeliauti visas Lietuvos bažnyčias bei dvarus. Tai ir buvo ta pradžia. Nusipirkau fotoaparatą ir pradėjau keliauti. Tai, ką tuo metu pamačiau, buvo baisu – vaizdai buvo tiesiog kraupūs, seni dvarai priminė pūvančius lavonus, vis dar prašančius pagalbos.

Tai buvo dar vienas šokas, tik šį kartą ne iš televizoriaus ekrano, bet šalia – galėjai jausti, liesti ir užuosti. Po kelių tokių ekspedicijų prasidėjo mano kelias link paveldosaugos. Norėjau bet kokiomis priemonėmis pagelbėti ir prisidėti, kad didingas istorijos palikimas nedingtų nuo žemės paviršiaus. Iš pradžių – bent jau užfiksuoti tai nuotraukose, kad liktų bent jos. Tarp mano darytų nuotraukų yra trys bažnyčios ir keli dvarai, kurių jau nebėra.

Šiuo metu keliauju jau ne vien po Lietuvą, esu aplankęs ir nemažai Europos šalių paveldo – tikriausiai, gerokai per tūkstantį.

Tiesa, dabar nuotraukos tarnauja ir kaip tam tikra vaizdinė priemonė, kaip galimybė analizuoti analogiškos architektūros bruožus.

Ko, tavo nuomone, reikia geram paveldosaugos specialistui?

Mano nuomone, Lietuvoje be galo trūksta paveldo architektūros specialistų. Taip, jų yra, bet nedaug ir jiems labai reikia pagalbos.

Lietuva labai maža, o paveldo turime labai daug. Valstybė padeda kiek įmanydama, tačiau to – per maža. Lyginant dabartinę situaciją su tuo, ką mačiau pradėjęs domėtis paveldu, situacija keičiasi į gerąją pusę. Ir Europos Sąjungos fondų, ir privataus kapitalo dėka paveldui skiriamas gana didelis dėmesys.

Mano nuomone, nėra taip gyvybiškai svarbu išlaikyti buvusias paveldosaugos objektų funkcijas – laikai keičiasi, poreikiai keičiasi, tebūnie tame restauruotame pastate nors ir privatus gyvenamasis namas ar kita paskirtis, tegul tik jie negriūna ir nepūna.

Jei žmonės pradėtų vertinti, o dėl to ir saugoti paveldą, tuomet būtų tiek valstybei, tiek specialistams žymiai lengviau saugoti tai, ką sukūrė mūsų gentainiai.

Geram paveldosaugos specialistui svarbiausia vidinis jautrumas ir nuoširdus domėjimasis. Taip ateina tinkama patirtis. Be abejo, svarbu baigti mokslus, kad žinotum, į kurią pusę reikia judėti.

Nors esi ketvirto kurso studentas, bet jau turi ir darbo patirties. Papasakok apie ją.

Na, nei daug, nei mažai – pradėjau dirbti būdamas pirmame kurse. Tiesa, darbas nebuvo susijęs tiesiogiai su architektūra. Bet nenutolo ir nuo jos – kurį laiką dirbau muziejuje. Šis darbas man davė supratimą, kas ir kur yra saugoma, išmokė naudotis archyvais, o tai yra itin naudinga ruošiant vizualines pastatų rekonstrukcijas. Didžiuliai fondai, daugybė medžiagos atveria kelią platesniam tyrinėjimui. Darbas muziejuje atvedė į tyrėjo kelią, o vėliau, pradėjus dirbti projektavimo įmonėse, padėjau suvokti ir realizuoti idėjas vizualiai. Žinoma, pilnavertiškai dirbti galima tik pabaigus mokslus, tačiau žinių man netrūko. Gaila tik tai, jog įsitvirtinti įmonėse to nepakanka, turi turėti tavo žinias patvirtinantį popierių.

Į Niujorką rengiasi kitąmet

Ar planuoji pabuvoti Niujorke, su kuriuo tave sieja ypatingas ryšys?

Taip, norėjau aplankyti dar 2011 metais, kuomet buvo dešimties metų tragedijos minėjimas, tačiau pažvelgiau į tą kelionę ir iš praktiškos pusės: tuo metu tragedijos vietoje dar nebuvo nieko pastatyta, taigi nors ir jaučiau pareigą, tačiau atidėjau. Kelionę planuoju kitąmet, žinoma, rugsėjo 11 dieną, nors laiko dar į valias, bet bilietus jau nusižiūrėjau ir skrydį susidėliojau, nakvynę taip pat susiorganizavau. Tuo metu kaip tik turėtų būti baigtas didžiulis dangoraižis, pavadintas Laisvės bokštu (Freedom Tower), statomas buvusių dvynių vietoje.

Kokie giminystės ryšiai sieja su poetu Pauliumi Širviu? Ar mėgsti jo poeziją?

Apie ryšį, tiesa pasakius, sužinojau gana neseniai. Kai mokyklos laikais kas klausdavo, ar jis man buvo giminė, atsakydavau, jog ne. Nežinojo nei tėvai, nei aplinkiniai, kaip yra iš tikrųjų.

Tačiau apie jį buvo pradėta kalbėti giminės susitikimuose. Giminaičiai garsiai stebėjosi, kad, būdami Pauliaus giminaičiais, to nepripažįstame. Man buvo smalsu ir įdomu, kad toks žinomas poetas gali būti mūsų giminaitis.

Ir tik visai neseniai, mano tėčiui pradėjus išsamiai tyrinėti giminės genealogiją, paaiškėjo – Paulius Širvys, nors ir gana tolimas, tačiau man buvo dėdė.

Prieš kelias dienas patyriau įstabų dalyką. Buvodamas Kaune, su draugais vaikštinėjau po miestą. Mums stabtelėjus, priėjo gitara nešinas benamis. Ir jis uždainavo: „Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto....“

Dėdės eilės pačios mane surado. Kaip ir architektūra.