Mėgo fotografiją, tapo statybininku

Vilniaus inžineriniame statybos institute įgijote inžinieriaus-statybininko specialybę. Prisiminkite, ar daug svarstėte, kokią specialybę rinktis?

Jaunystėje domėjausi fotografija. Tad svarsčiau – fotografija ar statybos. Tačiau nepasiryžau važiuoti į tuometinį Leningradą, kur buvo fotografijos institutas, pasirinkau statybą Vilniaus inžinerinės statybos institute. Dar moksleivis vasaromis kartu su tėvu dirbau statybose.

Kaip klostėsi Jūsų darbo karjera?

Gavau paskyrimą į anuometinę Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministeriją. Ten prabėgo devyneri metai. Dirbau mokslo valdyboje, bendravau su aukštųjų mokyklų mokslininkais, protingais, aukšto mentaliteto žmonėmis.

Atgavus nepriklausomybę pradėjau dirbti Vilniaus miesto savivaldybėje. Kai posto neteko tuometinis meras Arūnas Štaras, išėjome ir septynių ar aštuonių departamentų vadovai. Tik tada patekau į tikras statybas. Dirbau bendrovėse „Centro kubas“, „Tarptautinės statybos korporacija“, „Constructus“, „Merko statyba“. 2007-ųjų gruodį tapau pastarosios generaliniu direktoriumi, po metų pakvietė vadovauti Aplinkos ministerijai.

Politikoje svarbu – sakyti, o ne daryti

Į didžiąją politiką atėjote gana atsitiktinai. Jus, nepartinį, pakvietė Tautos prisikėlimo partija. Kaip priėmėte šį pasiūlymą?

Taip, į politiką patekau atsitiktinai. Ir tapti ministru sutikau ne iš karto. Pirmas siūlytas partijos kandidatas į aplinkos ministrus A. Burkšas – nebuvo patvirtintas. Tada pasiūlė man. Nenorėjau eiti į politiką. Tačiau gerai apgalvojęs nusprendžiau, kad atėjo laikas ne tik žiūrėti į politinius procesus. Tautos prisikėlimo partiją gerai žinojau, ją kuriant aktyviai dalyvavo mano žmona. Partija man patiko, tai buvo žmonių sambūris, iš tiesų norėjęs įnešti gaivaus oro Lietuvoje. Tačiau įsitikinau, kad ką tik susibūrusiai partijai to padaryti praktiškai neįmanoma. Politikai taip greitai susiburti negalima, turi būti stipri komanda. Ir partija tapo tik projektu. Nes greitai formuojantis politiniam dariniui į jį prieina daug atsitiktinių žmonių, senosios partijos infiltruoja savų žmonių, kurie iš vidaus griauna naujokę.

Dirbdamas aplinkos ministru sulaukėte nemažai žiniasklaidos dėmesio, interpeliacijų, bet išsilaikėte visą kadenciją. Kaip tai pavyko politikos naujokui?

Pripažinsiu, nemokėjau viešųjų ryšių. Politikoje labai svarbu yra sakyti, o ne daryti. Bandžiau daryti. Dėl to nukentėdavau. Kita priežastis – Prezidentės ir A. Valinsko santykiai, kuriems kibirkščiuojant žiežirbos lėkdavo į mane; spaudos konferencijose vis tekdavo aiškintis. Kai tik Seimo Pirmininku tapęs A. Valinskas griežtai pasisakydavo apie Prezidentę, po kelių dienų ar savaitės ministerija sulaukdavo krūvos pastabų iš prezidentūros. O išsilaikyti padėjo politinė konjunktūra, nes Tautos prisikėlimo partija pasakė: „jeigu nuims, iširs koalicija“. Partija juk prarado kultūros ministro, Seimo Pirmininko postą. Kultūros ministras buvo visai neutralus žmogus, iš šalies. Galima sakyti, ir aš buvau toks, bet mano žmona dalyvavo kuriant partiją ir jos veikloje, tad buvau artimesnis.

Ar jautėtės išmanantis Aplinkos ministerijos kuruojamas temas ir problematiką?

Jei nedalyvauji politikoje ir nesidomi konkrečiomis problemomis, reikia maždaug pusmečio, kad tai perprastum. Kita vertus, labai svarbu ateiti su komanda. Laikiausi nuostatos „nekapoti galvų“, savų žmonių nekviečiau. Komanda labai svarbu, tačiau politikos naujokams turėti tokią nerealu.

Kai vyko rinkimai, Tautos prisikėlimo partija turėjo daug palaikančių, bet kai tiems vieną ar kitą sritį gerai išmanantiems žmonėms buvo pasiūlytos pareigos, daug kas nepasiryžo, galvodami, kad jos labai trumpam. Ir aš panašiai galvojau, kad po naujų Prezidento rinkimų koalicija neišsilaikys. Išsilaikė. Man pavyko rasti bendrą kalbą su ministerijos darbuotojais, manau, niekų nepridarėme.

Ne permainos lemia rezultatus

Ką laikote reikšmingiausiais savo, kaip aplinkos ministro, darbais?

Nenorėjau nieko reorganizuoti tik tam, kad keisti, kaip dažnai būna keičiantis vyriausybei. Tačiau kai kokių reorganizacijų buvo. Reikšmingiausi darbai? Kadangi Lietuva sėkmingai vykdė Kioto protokolą, pavyko parduoti taršos leidimų daugiau negu už 300 milijonų litų. Pinigus skyrėme papildomam renovacijos kompensavimui, aplinkosaugai.

Labai daug intrigų buvo dėl miškų, tačiau baigiantis kadencijai gavome žinią, kad Lietuvos miškai pripažinti vienais geriausiai prižiūrimų pasaulyje. Tad, manau, tos sistemos palaikymas, sėkmingas bendradarbiavimas su miškų urėdijomis yra neblogo darbo rodiklis. Neretai ne permainos lemia teigiamus pokyčius.

Iš didesnių darbų – teritorijų planavimo įstatymas. Jį rengėme ir derinome dvejus metus. Kai praeitą kadenciją įstatymas nukeliavo į Seimą, prasidėjo intrigos, nepriėmė. Atėjo nauja dauguma, kelis pataisymus padarė, priėmė.

Nemanote, kad gamtos apsauga ir statybos yra vienas kitam prieštaraujantis dalykas? Kuo gražesnėje vietoje pastatyti namai – tuo jie brangesni, o tokios vietos saugotinos visuomenės interesams.

Po Aplinkos ministerijos stogu yra ir statyba, teritorijų planavimas, ir gamtos apsauga. Kyla dvejonių, ar šias skirtingas sritis turėtų kuruoti viena ministerija ar atskirtos. Mano įsitikinimu, nors šie dalykai yra skirtingi, bet po viena „kepure“ lengviau susikviesti visas suinteresuotas puses ir rasti sprendimą.

Verslo įmonės nelaukia politikų

Ar sunku buvo po didžiosios politikos grįžti į ankstesnes vėžes?

Grįžau ne į tą pačią įmonę, bet į statybas, tai, ką geriausiai žinau. Viena vertus, politika duoda neįkainojamos patirties, pažinčių. Kita vertus, buvimas politikoje grįžtant į verslą yra daugiau minusas nei pliusas. Verslo įmonės nėra drąsios įdarbinti valdininkų, nes darbo specifika visai kita. Atėjęs iš verslo į valstybinę instituciją kažkiek prarandi kvalifikaciją. Pats to nejutau, bet daug kas taip vertina. Nemažai politikų turi daug solidžių įmonių akcijų. Taip pasiruošus eiti į politiką geriau.

Bet tam reikia gyventi politikoje, aš to nenorėčiau. Nes viena sakoma, kita daroma, sutarimai, sprendimai gali pasikeisti per naktį. Aš taip nesu įpratęs. Žodį davei, garbės reikalas įvykdyti. Politikoje galima žmogų iškoneveikti, o už kampo paploti per petį ir pasakyti: „Aš tik šiaip kalbėjau, tai – politika“. Tai ketverius metus labai slėgė. Negalima sakyti, kad viena politinė jėga tai daro, kita – ne. Taip įprasta visoje politikoje. Tai yra gyvenimo, mąstymo būdas. Versle kitaip pasaulį matai.

Dabar vadovaujate įmonei, kurios savininkas yra politikas ir turi problemų su teisėsauga. Tai nesudaro sunkumų?

Tai, kad jis, kaip politikas, turi tam tikrų problemų, yra jo asmeninis dalykas. Be abejo, įmonei tai nesuteikia pliusų, nes ir ji įtraukta į šį nesusipratimą. Užsakovai ar genrangovai vis klausia: „Kaip su ta byla“. Jei ji pasibaigtų, viskas stotų į vietas. Bet įmonė funkcionuoja normaliai. Ne paslaptis, kad ir ta byla yra politizuota. Tai pavyzdys – jei ateini į politiką iš verslo, geriau juo likti visam laikui, keisti veiklą negerai.

Verslas ir politika yra arčiau vienas kito negu menas ir politika?

Oi, politika – toks dalykas, kad negalima nusakyti, kokios profesijos žmonėms ji yra artimiausia. Nes taip galima nutarti, kad tik teisininkai tinka politikai, nes ten kuriami įstatymai. Nieko panašaus. Ir menininkas gali būti politikas. Tai priklauso nuo to, kaip žmogus mato pasaulį ir nori jam daryti įtaką. O menininkai, kaip kūrėjai, gana dažnai turi savą valstybės viziją, tad iš politikos tikrai neiškrenta.

Statybininkus sugrąžintų bent trečdaliu didesnis atlyginimas

Kaip manote, krizė statybose jau pasibaigė? Kokie požymiai tai rodo?

Tai, kad statybų apimtys auga, matome važiuodami Vilniuje. Statybų aikštelės, kranai rodo, kad sektorius atsigauna. Tą pat teigia ir Lietuvos Statistikos departamentas. Tačiau neabejoju, 2008 metų lygį pasieksime dar negreitai. Bėda, kad per krizę daug statybininkų išvažiavo į užsienį. Dabar girdime, kad reikia įsivežti darbo jėgos iš užsienio, trūksta gerų statybininkų, ne pagalbinių iš darbo biržos. Anksčiau galvojome, kad bet kas, paėmęs kastuvą, gali eiti į statybas. Ne, negali. Labai trūksta supratingų brigadininkų, meistrų, vidurinės statybos grandies specialistų. Atlyginimai Lietuvoje nėra dideli, žmonės gali dirbti visoje Europoje. Ir jų negalima kaltinti.

O kokia galimybė tokius žmones sugrąžinti į Lietuvą?

Dėl kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus turėtų kilti atlyginimai. Kol to nebus, žmonės negrįš. Jie neturi uždirbti kaip Norvegijoje ar Airijoje – žmonės neišduos savo šeimų, nekeis gyvenamosios vietos vien tam, kad uždirbtų kaip ten. Juo labiau, kad dauguma išvyko ne gyventi, o užsidirbti. Manau, jei Lietuvoje atlyginimai pakiltų bent 30 proc., daug kas grįžtų. Bent jau statybininkai pradėtų grįžti. Žinoma, ne visi. Kai kas ten įsitvirtino, ypač neturėjusieji šeimų – tokius žmones sugrąžinti yra sunku. Statybininkai ir šiaip važiuoja dirbti į bet kurį šalies pakraštį, kur yra darbo, ten ir lekia. Bet namai yra namai. Viena žmogui – kartą per savaitę grįžti namo, kas kita – iš užsienio grįžti kas porą mėnesių ar pusmetį. Tada kyla problemų šeimose.

Siekiant užsakymo, bendrovėms tenka „nusirengti“

Daug statybos įmonių vadovų bėdoja, kad neįmanoma išgyventi mokant visus mokesčius...

Statybininkai bet kokia kaina siekia gauti užsakymą, tad konkursuose „nusirengia“, mažina kainas, vėliau ieško, kaip išsisukti, sumažinti mokesčius. Jau girdisi, kad verslu tampa kainų dempingavimas konkursuose. Kuriasi bendrovės, kurios turi atestatus, advokatą, bet nė nesiruošia dirbti. Tokią išmeta iš konkurso, ši kreipiasi į teismą, ateina atstovas ir sako – sumokėk, atsiims skundą. Man pasisekė dirbti įmonėse, kurios mokėjo mokesčius, neatsiskaitinėjo vokeliais. Problema – ir Viešųjų pirkimų įstatymas. Gerai, jei perkantysis išmanytų, kaip nupirkti gerą paslaugą už padorią kainą. Dabar visi eina paprasčiausiu keliu, perka pigiausiai, žodžiu, renkasi pigiausias, trumpaamžes medžiagas. Dauguma užsakymų eina per valstybinį sektorių: tiek ES, tiek biudžeto finansuojami projektai. Visur susiduriama su ta pačia problema – mažiausia kaina. Jeigu įmonė nedalyvauja užkulisių susitarimuose, kai konkursų reikalavimai pritaikomi vienai bendrovei (nemažai užsakovų tai sugeba), turi sumokėti ar „nusirengti“.

Kai buvau ministru, buvo nemažai diskutuota dėl viešųjų pirkimų pertvarkos. Graudu pamačius, kokie pirkimo dokumentai pateikiami konkursams. Techniniai projektai suformuluoti ne iki galo, jei laimės paranki kompanija, pataisys vienaip, kitus – nuskriaus.

O pačių statybų kokybė yra pakankama?

Lietuvoje statybininkų yra, kokybiškai dirbančių – taip pat, tačiau patikimas statybos įmones galima suskaičiuoti ant kelių rankų pirštų. Ne visos stambiausios įmonės dalyvauja valstybės užsakymuose, eina mažesnės. Tada dėl kokybės gali kilti problemų. Jeigu Vilniuje žmogus nori pirkti naują butą, kokios firmos ieškos? „Eikos“, „Kaustos“, „Merko“, kurioms svarbu kokybė. Bet ji kainuoja. Ieškant pigiausiai, gali kilti problemų. Skubėta įsisavinti lėšas mokyklų renovacijai, kai kur panaudotos ne tos medžiagos, nepadarytas vėdinimas, po 5-7 metų reikės iš naujo daryti. Tai dėl skubėjimo, atsakomybės trūkumo. Be to, geros kokybės pigiai nenupirksi.

O ar produkto pirkėjas lengvai atgaus pinigus, privers statybininkus ištaisyti broką?

Visiems atrodo, kad dėl broko kalti tik statybininkai. Nieko panašaus. Yra ir projektuotojas, statybos techninis prižiūrėtojas. Nors keista, jis ne visada būna objekte. Kaip galima vykdyti techninę priežiūrą atvažiuojant kartą per savaitę? Bet vėl: techninė priežiūra perkama pigiausiai. Jei mokama tiek, kiek techniniam prižiūrėtojui kainuoja benzinas kasdien atvažiuoti į objektą, kasdien ten jo nebus. Specialiai niekas nedaro broko, tik neprižiūrimi statybininkai kartais daro paprasčiau. Rimtos įmonės, – ne tie feniksai, kurie paėmę pinigus bankrutuoja, o netrukus vėl atgimsta, – stengiasi statyti gerai, žino, kad reikės vykdyti garantinius įsipareigojimus. Užsienio kampanijos, skaičiuodamos statybų kainą, atideda 2-3 proc. šiems įsipareigojimams vykdyti. Ar Lietuvos įmonės tai daro? Ne. O per penkerius metus daug kas gali atsitikti be jokio akivaizdaus broko.

Gal galite palyginti darbo valstybės tarnyboje ir privačiame versle ypatumus?

Savo „kailiu“ patyriau, kad ministro darbas žymiai intensyvesnis negu verslininko. Ir savivaldybėje teko dirbti labai daug, buvo pati nepriklausomybės pradžia. Kai sovietmečiu dirbau ministerijoje, buvo kitaip, ne kartą girdėjau patarimą: ko skubi, palauk, turi susigulėti. Įtariu, kad ir dabar nemažai biudžetinių įstaigų dirba panašiu režimu, juk valdiškų įstaigų darbuotojai į klausimus dažnai atsako paskutinę dieną. O versle – šiek tiek kitoks ritmas: jei turi šiandien padaryti, tai trūks plyš padarysi, bet taip būna ne nuolat.