Žaneta Overlingienė net nežino, ką reiškia dirbti kokioje nors kitoje įmonėje – vos baigusi studijas ji atėjo dirbti į statybų bendrovę „Kortas“, kur dirba iki šiol, jau 16 metų, iš kurių – trejus – eina generalinės direktorės pareigas. Skaičiai būtų neįspūdingi, jeigu kalbėtume apie vyresniosios kartos atstovę, bet Žaneta priklauso tai kartai, kuri kas ketverius ar septynerius metus keičia darbo vietą.

„Jeigu darbe jautiesi nepakankamai gerai, jauti kad „ari“, tada keisk darbą. Ketveri ar septyneri metai yra laikotarpis, per kurį gali įvertinti perspektyvas ir apsispręsti – būti vidutinybe, kamuotis, pasmerkti save būti tokiu, kurį gali pakeisti bet kas ir bet kada ar eiti ieškoti savęs kitur, – sako Ž. Overlingienė. – O aš „Korte“ jaučiausi savo vietoje. Sako, susirask darbą, kuris tau patinka, ir nereikės dirbti. Tai apie mane.“ 

Dirbant ilgą laiką vienoje įmonėje, įsitikinusi Ž. Overlingienė, gali suvokti savo stipriąsias ir silpnąsias vietas, darai išvadas ir bandai keistis. Ir vieną dieną pamatai, kad visa keičiasi į gera, kad nereikia net pastangų.

Siekė teisės, o pamilo inžineriją

Ž. Overlingienės tėvai – teisininkai, tad ji taip pat rengėsi ja tapti, tačiau per anglų kalbos egzaminą pritrūko vieno balo. Kad laikas nepraeitų veltui, užėjo į VGTU – pasidairyti, susirasti ką nors, ko galėtų mokytis iki vėl bandys laimę teisėje.

„Žiūriu, civilinė inžinerija, nežinau, ką tai reiškia, bet vieneri metai – nedaug, per tą laiką pasirengsiu, o po metų vėl stosiu į teisę“, – apsisprendė Žaneta.

Tik likimas jai iškrėtė pokštą: svajojo apie teisę, mokėsi humanitarinės krypties klasėje, o laikui praleisti įstojusi į VGTU suvokė, kad yra inžinierė, kad jai patinka studijos: visa taip lengvai einasi, kad net mokytis nereikia. Tuometinis bendrovės „Kortas“ vadovas ir savininkas Česlovas Daugėla pastebėjo perspektyvią studentę ir pakvietė dirbti.

Į „Kortą“ Ž. Overlingienė taip pat atėjo „laikinai“ – labai norėjo ir svajojo dirbti „Lietuvos geležinkeliuose“, nes geležinkelis jai atrodė esąs stebuklas. Tik „Lietuvos geležinkeliuose“ ją paprašė šiek tiek palaukti, tad vėl nenorėdama prarasti laiko nuėjo į „Kortą“ dirbti inžiniere-sąmatininke.

Skaičiai užvaldė

„Mano gyvenime viskas vyksta labai greitai, net žodžiai nespėja paskui mano mintis, – juokiasi bendrovės generalinė direktorė. – Per 2–3 mėnesius „Korte“ supratau, kad man čia labai gerai, kad galiu save realizuoti, daug ko išmokti. Man tai buvo svarbu, buvau pasirengusi investuoti laiko, kad užaugčiau kaip specialistė. Tada pagalvojau, kad geležinkeliai palauks, dar suspėsiu, dar jauna, o čia išbandysiu visa, ką galiu.“

Šachmatai ir mokytojai

Ž. Overlingienė nuo pat pirmos klasės žaidžia šachmatais. Šis žaidimas ją formavo kaip asmenybę, mokydamas įvertinti daugybę situacijų ir surasti patį geriausią sprendimą. Iki šiol ji pagauna save modeliuojant situacijas – kaip žaidžiant šachmatais, kai iš daugybės situacijų turi pasirinkti vieną, kuri, tavo nuomone, bus teisingiausia.

„Gebėjimas modeliuoti ir nuspėti priešininko, oponento ėjimus padeda ir gyvenimiškose situacijose – šeimoje, darbe“, – sako „Korto“ vadovė, prisipažindama, kad anksčiau koneveikusi šachmatus, dabar ji yra dėkinga už šį žaidimą.

„Korto“ bendrasavininkį Česlovą Daugėlą Ž. Overlingienė laiko žmogumi, kuris turėjo didelės įtakos jos karjerai, darbui.

„Jis mane suformavo, mokė dirbti komandoje, pastūmėjo, mokė vadovavimo, nors mūsų vadovavimo stiliai labai skiriasi. Aš jį laikau savo mokytoju, bet žinau, ko nedaryčiau, o ką daryčiau taip pat, kaip ir jis, – sako Ž. Overlingienė. – Kitas mano mokytojas – Vytas Marčiukaitis, žmogus, kuris įmonėje dirba nuo pat jos įsikūrimo, o sulaukęs brandaus amžiaus tapo mūsų inžinieriumi-konsultantu. Kai pradėjau dirbti sąmatininke, kildavo labai daug klausimų, kuriuos jam išberdavau. Jis man davė be proto daug žinių. Tai yra žmogus, kuriam aš ir dabar paskambinu.“

Todėl priimdama naujų darbuotojų, įmonės vadovė nebijo nepatyrusių žmonių. Jai svarbiausia – degančios akys, noras kuo greičiau imtis veiklos, net ir klystant, net ir protingai rizikuojant, nes tokia yra neįkainojamos patirties kaina.

Svarbu ramiai įvertinti situaciją – tada atsiranda ir galimybių

Korte dirbti pradėjusi kaip inžinierė – sąmatininkė, tapo skyriaus vadove. Prabėgo dar pora metų – ir ji tapo bendrovės valdybos nare. „Tai buvo laikas, kai keitėme įmonės valdymą, kūrėme naujas sistemas. Tai buvo įtemptas metas. Pajutusi, kad man nuo įtampos „stogą rauna“, išvažiuodavau į objektus“, – pasakoja Ž. Overlingienė. Tuo pačiu metu, neapleisdama darbų, kuriuos dirbo iki tol, ėmėsi dirbti ir statybos vadove, ir projektų vadove, pagaliau – ir komercijos direktore. Supratusi, kad viso neaprėps, o perduoti darbų nėra kam, nutarė užsiauginti žmogų, kuris perims dalį jos darbų.

„Žinojau, kad tik laiko klausimas, kada tapsiu įmonės vadove. Buvo laikas, kai dar pati nebuvau pasiruošusi, buvo laikas, kai ir įmonės savininkams atrodžiau per jauna, o gal jie baiminosi vyrų reakcijos? Ir tas momentas atėjo – supratau, kad būsiu šitame poste“, – pasakoja Ž. Overlingienė.

Baimės ar įtampos būti vadove jauna moteris sako niekada nejautusi, ne toks būdas – ji niekada nebijojo imtis atsakomybės. O akcininkams pasakė tiesiai – darys visa, ką gali, moka ir geba, jeigu nevyks, bet kurią minutę gali pasitraukti. Svarbiausias Ž. Overlingienės siekis – realizuoti save. Ji žinojo, kad gyvenimas versis aukštyn kojomis, bet nutarė pabandyti, nes visada sielotis geriau dėl to, ką padarei, o ne dėl to, ko nepabandei.

Nugalėtojos mentalitetas

„Va, toks yra nugalėtojo mentalitetas“ – tai mano frazė“, – juokiasi Ž. Overlingienė. Nes nuo mažumės tėtis, teisininkas Romansas Kavaliauskas, sakydavo – „kas pakels šuniui uodegą, jei ne jis pats“. Tėtis ją mokė ir kitos išminties – „kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“. Iki šiol Ž. Overlingienė prisimena tėčio pasakytus žodžius kuriuos suprasdavo tiesiogiai, vis kildavo klausimas, kodėl šuniui reikia uodegą kelti. O tėtis ramino, kad ateis laikas, ir ji visa supras.

Sykį karjeros pradžioje Ž. Overlingienė sulaukė pasiūlymo eiti į valstybės tarnybą. Siūlomos pareigos buvo susijusios su statybomis, būtinų tokiam darbui charakterio savybių turi, tad visai rimtai svarstė pasiūlymą. Susitarė susitikti su bendrovės vadovu Č. Daugėla, kuris tiesiai pasakė, kad ne jos charakteriui valstybės tarnyba. Tuo metu bendrovė dalyvavo konkurse gauti užsakymą, kuris turėjo būti pats didžiausias „Korto“ istorijoje. Kol Ž. Overlingienė sprendė, ką daryti su pasiūlymu, atėjo žinia, jog „Kortas“ gavo savo didįjį užsakymą.

„Man tai buvo ženklas, – prisimena ji. – Šokinėdama iš džiaugsmo dėl laimėto konkurso, supratau, kad niekur aš nenoriu eiti, nes čia buvo tiek daug gerų emocijų.“

„2014 metai, kai tapau generaline direktore, buvo sunkūs, rinka traukėsi, bet aš jaučiau, kad esu savo vietoje, – prisimena vadovavimo pradžią Ž. Overlingienė. – Dabar, kai suvokiu, jog rūpesčiai, stresai, įgyvendinimo terminai niekada nesibaigs, kartais pagalvoju, „koks velnias mane nešė į tą galerą“. Ir iki vadovo kėdės nebuvo lengviau, bet dabar visa atsakomybė tenka ne kažkam, kas yra viršesnis, o man. Pasikeitė atsakomybės ribos ir laikas nebepriklauso man.“

Jauna moteris niekur specialiai nesimokė įmonės vadybos, nemėgsta saviugdos seminarų – tiesiog ima ir daro, taip pat ir tai, kas nepavyksta kitiems. Ir jai pavyksta.

Moteris sako niekada nepriimanti sprendimų „per jėgą“, nes žino – ateis laikas ir sprendimas gims, viskam yra savas laikas ir sava vieta.