Gyventojų skolų žemėlapis atspindi žmonių gebėjimo vykdyti savo finansinius įsipareigojimus laipsnį. Skolinimasis ir skolos savaime nėra neigiamas reiškinys. Pavyzdžiui, būsto paskola – racionalus finansinis instrumentas, leidžiantis įsigyti ilgalaikį turtą, kuris ateityje gali tapti investicija. Automobilio įsigijimas lizingu taip pat yra įprasta ir santykinai nebrangi finansavimo forma, jei automobilis reikalingas darbui ar kasdieniam judėjimui.

Problemos prasideda tuomet, kai vartojimo kreditai impulsyviai imami nebūtiniems pirkiniams. Dar sudėtingesnė situacija, kai imamos naujos paskolos senoms skoloms dengti – tai jau signalizuoja apie sisteminį finansinį neatsakingumą. Deja, tokių atvejų Lietuvoje vis dar nemažai.

Šiuo metu pradelstų skolų suma Lietuvoje siekia beveik 3,7 mlrd. eurų. Ypač iškalbinga tai, kad net 58 proc. šių skolų sudaro nedidelės – iki 300 eurų – sumos. Dirbančiam asmeniui tokio dydžio įsipareigojimas neturėtų būti sunkiai įveikiamas, nes skolą galima padengti per kelis mėnesius.

Santykinai nedidelės, bet ilgai negrąžinamos skolos leidžia daryti išvadą, kad daliai gyventojų trūksta gebėjimo ir noro planuoti asmeninius finansus. Taip pat galima manyti, kad dalis šių žmonių dirba nelegaliai. Tai įsisenėjusi problema. Ignoruojamos baudos už administracinius nusižengimus ir daromi nauji pažeidimai. Negrąžinamos piniginės skolos. Nemokami alimentai vaikams.

Skolų žemėlapis atskleidžia aiškų teritorinį pasiskirstymą – daugiausia pradelstų skolų esama pasienio regionuose, besiribojančiuose su Baltarusija ir Rusija. Ekonominiuose centruose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ar Šiauliuose – prasiskolinimo problemų kur kas mažiau. Panaši situacija ir Mažeikių rajone, kur išvystyta pramonė ir pakankamai daug darbo vietų. Palyginti gera padėtis pajūrio regione. Didžiausi iššūkiai prasideda tolstant nuo ekonominių centrų ir judant pasienio kryptimi.

Pradelstų skolų problema yra sisteminė, todėl ir jai spręsti reikia sisteminių, valstybės mastu koordinuojamų priemonių: ekonominės plėtros skatinimo regionuose, finansinio raštingumo ir finansinės drausmės ugdymo, atsakingo skolinimosi kultūros skiepijimo.

Sunku tikėtis esminių poslinkių vien tik mažinant administracinį spaudimą „skolų atostogomis" ar kitomis panašiomis priemonėmis. Užuot skatinę iš nelegalių pajamų gyvenančius žmones grįžti į darbo rinką, jos tik atideda ir gilina problemas. Tai tarsi laikinas „pleistras" vietoj realios pagalbos.

Efektyvesnis kelias – ankstyvas problemų identifikavimas, individualūs skolų mokėjimo grafikai, aiškios paskatos laikytis įsipareigojimų. Reikia rasti būdų, kaip paskatinti pačius skolų turinčius žmones neužsidaryti, nesislapstyti, o įsitraukti į savo finansinių reikalų tvarkymą. Galbūt antstoliams vertėtų suteikti daugiau galimybių taikyti individualius sprendimus, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Jau kuris laikas girdime, kad antstoliai siūlo įvesti privalomąją mediaciją, kai vaikų tėvai nesusitaria tarpusavyje be antstolių pagalbos. Tikiu, kad mediacija padėtų spręsti ir alimentų skolų problemas.

Vertinant Lietuvos situaciją platesniame, Vakarų Europos kontekste, akivaizdu, kad mūsų šalies gyventojai nėra stipriai prasiskolinę. 2009 metų finansų krizė tapo rimta pamoka – po jos žmonės ėmė atsargiau imti paskolas. Svarbų vaidmenį suvaidino ir Lietuvos banko nustatyti ribojimai: kredito įstaigos privalo vertinti pajamas, o kredito gavėjo mėnesio įsipareigojimai negali viršyti 40 proc. asmens gaunamų pajamų. Tai gerokai sumažino neatsakingo skolinimo riziką, ypač lyginant su laikotarpiu, kai aktyviai veikė greitųjų kreditų bendrovės. Šiandien ši rinka yra kur kas labiau suvaldyta.