Viltis, kad tragedijos nepasikartos

„Kalbant apie mūsų sektorių, visuomenė dažnai mano, kad statinio kokybę nulemia tik architektūra, kuri labiausiai matoma. Tačiau kartu su architektu sudėtingo statinio objektą rengia dar iki aštuonių specialybių inžinieriai, kurių darbas nulemia statinio kokybę, eksploatavimo trukmę ir išlaidas. Apmaudu, kad beveik visur pasaulyje inžinieriaus vaidmuo yra nuvertintas. Statinių projektavimo konkursai pagal mažiausią kainą lemia prasčiausius konstrukcijų projektus. Vadovaudamiesi „paslaugų liberalizavimu“, smulkios, patirties neturinčios firmelės štampuoja ir konstrukcijų projektus, taigi telieka tik viltis, kad nepasikartos Rygos „Maximos“ ar Vilniaus Ledo rūmų istorijos“, – sako R. Pranaitis. Pasak patyrusio inžinieriaus konstruktoriaus, gerai, kad technikos universitetuose jaunieji specialistai įsisavina kompiuterinį projektavimą, o dabar pradės mokytis ir skaitmeninio statybos modeliavimo. Tačiau įsigalėjęs vien tik aklas pasitikėjimas kompiuteriu neišugdo konstruktoriaus nuovokos, todėl tai yra viena iš sąlygų atsirasti nesisteminėms klaidoms. „Nebesistebime, kad iš jaunų inžinierių tiek nedaug išlaiko atestavimo egzaminus. Būtina kelti inžinieriaus profesijos prestižą, ko ir linkiu naujai LPIA vadovybei“, – sako tarnybą asociacijoje baigiantis direktorius.

Sumaištis dėl profesijos pasirinkimo

Rimvydas gimė tarpukario inteligentų šeimoje: tėvelis dirbo teismo raštininku, vėliau teisėju, mokytoju, pastarąją profesiją buvo pasirinkusi ir mama. Jis 1954 metais baigė Vilkijos Petro Cvirkos vidurinę mokyklą, kurios tradicijomis visada didžiavosi.

Aktyvaus ir daug kuo besidominčio jaunuolio (radiotechnika, fotografija ir kino technika, muzika, kelionės) galvoje pakako sumaišties, kad taip paprastai išsirinktų specialybę, kol ryžosi stoti į Kauno politechnikos instituto (dabartinis Kauno technologijos universitetas) Statybos fakultetą. Pasirinkimą lėmė jaunuoliškai naivi kelionių į tuo metu labai reklamuojamas statybas Vidurinėje Azijoje regimybė. „Atrodė, ši profesija padės man pamatyti tą krašto egzotiką, dalyvauti gigantiškose statybose, pakeliausiu, – prisiminė R. Pranaitis. – Ačiū Dievui, kad neteko, nes baigiant institutą jau nesiųsdavo darbui į tolimus kraštus, nes dažnam, ten anksčiau pakliuvusiam, egzotikos siekis greitai išgaruodavo...“

O jaunajam inžinieriui konstruktoriui pasisekė – gavo paskyrimą į Miestų statybos projektavimo institutą Vilniuje ir pradėjo dirbti su architekte Nijole Bučiūte. Vėliau vienai garsiausių šios profesijos atstovių Lietuvoje buvo suteiktas nusipelniusio architekto ir liaudies architekto vardai, ji pagerbta Architektūros riterio ordinu. N. Bučiūtė suprojektavo apie 50 pastatų, daugiausia Vilniuje. Žymesni projektai: Žemėtvarkos projektavimo instituto rūmai, Baldų paviljonas – parduotuvė Mindaugo gatvėje ir jos renovacija – pritaikymas parduotuvei „Maxima“, Valstybinio plano komiteto pastatas. Bene garsiausias jos kurtas pastatas – Operos ir baleto teatro rūmai.

Atgimstantis Gėlių paviljonas

Pirmasis darbas visuomet išliks R. Pranaičio atmintyje – abu su architekte N. Bučiūte sukūrė Gelbėjimo stoties projektą. Stotis turėjo būti pastatyta ant Neries upės, ties dabartiniu Olimpiniu komitetu. Už valčių elingo su stebėjimo bokštu projekto inovatyvų sprendimą R. Pranaitis buvo apdovanotas premija. Tiesa, projektas taip ir nebuvo įgyvendintas, tačiau net ir garbingo amžiaus sulaukusi garsi architektė N. Bučiūtė prisipažino, kad šis darbas jai buvo mieliausias.

Deja, architektų ir inžinierių konstruktorių darbai ne visuomet išvysta dienos šviesą. Toks gyvenimas – pripažįsta ilgametis profesionalas R. Pranaitis. Tačiau yra ir kuo pasidžiaugti. Patyrusiam projektuotojui širdį šildo tai, kad atgimsta vienas iš jo projektų (1961 m.) – Gėlių paviljonas Pylimo gatvėje (architektė N. Vaičiūnienė). Konstruktyvinės dalies autoriui R. Pranaičiui ši gėlių parduotuvėlė priminė žaisliuką, ilgainiui pastatas papuošė Vilniaus Senamiestį ir buvo pripažįstamas kaip vienas įspūdingesnių Pylimo gatvės akcentų. Atgavus Nepriklausomybę gėlių parduotuvė su ekspozicijos sale ir jaukiu kiemeliu ėjo iš rankų į rankas, čia kūrėsi maitinimo įstaigos, bankrutavo, vėliau apleistoje vietoje rinkdavosi benamiai. Dabar stiklinis paviljonas, energingo Augustino Beinaravičiaus pastangomis, prikeliamas naujam gyvenimui – idėja „užsidegę“ naujieji šeimininkai kreipėsi pagalbos į Dailės akademiją. Dvidešimt trečio kurso studentų per dvi savaites atliko studiją ir šauniai organizuotame aptarime pateikė pasiūlymus, kaip atgaivinti šią vietą ir iš paviljono padaryti dar vieną sostinės traukos objektą. Į pasiūlymų pristatymą pakviestas R. Pranaitis neslėpė džiaugsmo: „Viskas, kas jaunystėje padaryta, yra be galo miela“.

Vantinė konstrukcija

Kitas mažas, įdomus, bet nestandartinių sprendimų sulaukęs objektas, yra susijęs Lietuvos Nacionalinės filharmonijos vargonų istorija. 20 amžiaus 6-ajame dešimtmetyje nuspręsta Didžiojoje salėje pastatyti naujus vargonus. Tam buvo pakviesta įmonė „Alexander Schuke Orgelbau Potsdam“, ilgametėmis tradicijomis pasižyminti vokiečių vargondirbių įmonė, suburta dar 1820 metais ir visame pasaulyje sėkmingai besidarbuojanti iki šiol. Taigi 1963 metais filharmonijos Didžiojoje salėje iškilo nauji neobarokinio stiliaus, trijų manualų ir pedalų bei 52 registrų vargonai, kurių dispoziciją ir menzūras parengė H. J. Schuke, prospektą sukūrė W. Richteris, vargonus intonavo H. Wallbrechtas ir R. Ne čio hmas.

Tiesiogiai bendraujant su šia garbinga kompanija ir R. Pranaičiui, teko spręsti didelio akustinio ekrano įrengimo klausimą. Nesutikdamas su vyresniųjų nuomone, tuomet jis suprojektavo vantinę konstrukciją, kurios pagrindas – akustinį sudėtingos formos ekraną laikantys lynai. Vantinės konstrukcijos lengvos, jomis galima išgauti įvairias paviršių formas. Tačiau jaunatviškas entuziazmas atsirūgo sudėtingu reikiamos sferos suderinimu. Vantinę konstrukciją R. Pranaitis panaudojo ir Banko rūmų priestate Totorių gatvėje. Aišku, tai smulkmenos, sako R. Pranaitis, lyginant su 1965-aisiais pradėtais statyti Koncertų ir sporto rūmais (statybos pabaiga 1971 m.), kur kolegos konstruktoriaus Henriko Karvelio sukonstruotas vantinių konstrukcijų stogas buvo pripažintas išradimu, arba su tuo metu jau pastatyta Dainų švenčių estrada.

Pirmoji skaičiavimo technika

1959 metais pradėjęs inžinieriaus konstruktoriaus kelią Miestų statybos projektavimo institute, R. Pranaitis šioje darbovietėje praleido 32 metus, o tarnybą baigė būdamas instituto technikos direktoriaus pavaduotoju. „Per pirmuosius penkerius metus kaip bendraautorius visgi suprojektavau apie 10 pastatų, – juokauja. – Tarp jų – tipiniai studentų bendrabučiai, tipinės gaisrinės, vaikų darželiai, kurių pristatyta dešimtys, kai kurios Vilniaus prekybos rūmų konstrukcijos, kažkiek prisidėjau ir prie Operos ir baleto rūmų projekto konstrukcijų atsparumo skaičiavimų“.

1987 metais išleistoje enciklopedijoje R. Pranaitis pavadintas projektavimo automatizavimo pradininku Lietuvoje. O viskas prasidėjo nuo Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės statybos 1964-aisiais. Pastatas pastatytas pagal Zigmanto Liandzbergio, Vytauto Vieliaus, Česlavo Gerliako projektą. Kaip konstruktoriui teko prisidėti ir R. Pranaičiui, taip pat ir kaip karkaso statinių atsparumo skaičiavimus vykdančiam specialistui. Beje, statybos užsitęsė beveik dešimtmetį. Priežasčių būta įvairių: 1966-aisiais Taškentą sukrėtus dideliam žemės drebėjimui, pajėgos iš visos tuometinės Sąjungos buvo mestos Uzbekistano sostinei atstatyti. Dėl to teko užkonservuoti nemažai statybų įvairiose respublikose. Vėliau kitoje upės pusėje ėmė kilti dabartinio Nacionalinio operos ir baleto teatro mūrai – telktis reikėjo į šią respublikinės reikšmės statybą. Kita vilkinimo priežastis – grynai subjektyvi.

Pasirinkta pirmoji vieta prie upės detaliai neištyrinėjus grunto, todėl po pusantrų metų nuo statybos pradžios pro sukaltus polius ėmė veržtis Neris. Teko ieškoti tvirtesnio grunto, perkelti statybas aukščiau – kur nesiektų vanduo. Taigi nesėkmės, lydėjusios projekto įgyvendinimą, vertė ieškoti tinkamų sprendimų. „Tais laikais karkaso konstrukcijos skaičiavimus tekdavo atlikti galva ir rankomis –klasikiniais rėminių konstrukcijų skaičiavimo metodais, o kai karkaso schema nereguliari, tai netinka ir apytikri metodai. Šiais laikais tai būtų jokia problema, tačiau tada tai buvo labai sudėtinga, – pasakojo R. Pranaitis. – Penkiaaukštis daugiaangis statinio karkasas – tai daugybė statiškai nesprendžiamos sistemos nežinomųjų, todėl ir kilo idėja nusipirkti ir pirmą kartą Lietuvoje išbandyti taip vadinamą „elektroanalogą“, iš radiotechninių kintamo dydžio varžų sujungti elektrinę schemą, kaip karkasą, paleisti apkrovas imituojančias elektros srovės įtampas, ir, matuojant sroves, modeliuoti jas atitinkančius įtempių momentus. Juos žinant jau nebuvo problemos apskaičiuoti, kiek ir kur pastato kolonose ir rygeliuose dėti reikiamos armatūros. Toks tad buvo pats pirmasis žingsnis į statybos projektavimo automatizavimą“.

Greitai po to jau minėtiems Sporto rūmams ir nemažam skaičiui kitų visuomeninių pastatų, siekiant įvertinti daugiau poveikių – vėjo dinamiką, apkrovų derinius ir kitus, pradėta naudoti pirmąją Lietuvoje ESM BESM – 2 M, kuri buvo įrengta Mokslų akademijos atskirame Fizikos ir matematikos instituto pastate su kieme ją vėsinančiu fontanu. Tai buvo griozdiška skaičiavimo technika su gausybe radijo lempų ir nestabilia veikla. Vėliau Miestų statybos projektavimo institutas, pašnekovo rūpesčiu, įsigijo keletą mažų ESM „Nairi” , dvi SM-4 ir didelę ES-1022, braižyklose išdėstė terminalus, o apie 1987 metus automatizuotu braižytuvu jau išleidinėjo pamatų konstrukcijų brėžinius. Tapęs Miestų statybos projektavimo instituto vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju, jis vadovavo dideliam kompiuterių skyriui, talkino diegiant projektavimo kompiuterizavimą kitose įmonėse, pats kūrė konstrukcijų masinių inžinerinių skaičiavimų algoritmus, daug keliavo ieškodamas kitur sukurtos programinės įrangos.

Šiuo metu yra visiškai kita projektavimo automatizavimo situacija, kai ant projektuotojo stalo stovintis kompiuteris atlieka tai, ką anksčiau sugebėdavo tik didžiosios ESM. Dirbdamas institute baigė trejų metų vakarinius anglų kalbos kursus, kelis programavimo ir aukštuosius inžinerinius vadybos kursus Vilniuje ir Maskvoje, o 1991 metais stažavo Toronto (Kanada) projektavimo organizacijose.

Ministerijoje kalbėjo angliškai

1991 metais tuometinis Lietuvos statybos ir urbanistikos ministras Algimantas Nasvytis pakvietė padirbėti jo padėjėju ryšiams su užsieniu. Dabar jis šypsosi prisiminęs, kaip dėl svečių iš užsienio gausos negalėdavo niekur atitrūkti, nes tekdavę vertėjauti, o užsieniečiai plūdo į Lietuvą, tikėdamiesi daug uždirbti. Tuo pat metu baigė Bradfordo universiteto (D. Britanija) organizuotus projektų valdymo ir Kopenhagoje kursus, susijusius su Europos integracija. Vėliau dirbdamas ministerijos Užsienio ryšių skyriaus, po to Europos integracijos skyriaus vadovu, ministerijos patarėju, statybos ir būsto departamento vyriausiuoju specialistu, dirbo su tarptautiniais projektais, ruošė studijas pagal Jungtinių Tautų organizacijos, Europos Sąjungos, Šiaurės šalių ir kitų tarptautinių organizacijų užduotis. Atstovaudamas Lietuvai daugelyje Europos, Azijos ir Afrikos šalių, konferencijose skaitė pranešimus, o 1998 –2002 metais – kasmetinius pranešimus Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Būsto komiteto posėdžiuose Niujorke ir JT Europos Ekonominės komisijos sesijose Ženevoje.

Dėl amžiaus baigęs 12 metų darbą Statybos ir urbanistikos ministerijoje (vėliau reorganizuotos į Aplinkos ministeriją), 2003-aisiais buvo pakviestas dirbti naujai įkurtos Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomuoju direktoriumi.

Pomėgiai: kelionės, dviračiai ir kulinarija

Vaikystėje pamilęs muziką, nuo pirmos iki paskutinės studentavimo dienos R. Pranaitis labai daug laiko skyrė muzikavimui „Nemuno“ dainų ir šokių ansamblyje. Savo pomėgio nepamiršo ir pradėjęs darbuotis institute. Išsipildė ir jaunystės svajonės pakeliauti – jau yra aplankęs 50 šalių, kai kurias net iki 15 kartų. Beje, nepamiršo ir mėgstamiausių užsiėmimų – ir šiandien namų stalčiai užversti įvairiomis radijo detalėmis, kurių, kaip R. Pranaitis pripažįsta, vargu, ar prireiks. Svetainės sienos nukabintos kelionių suvenyrais. „Nors kaupia dulkes, mėgstamus daiktus noriu turėti šalia savęs“, – sako pašnekovas. Taip pat ir dviratį, kuriuo bent kartą per savaitę numina 25 kilometrus, laiko „po ranka“. Kartas nuo karto namuose apsilanko buvę klasės ar kurso draugai. Vienas iš šeimininko mėgstamų užsiėmimų – svečius palepinti įvairiais patiekalais pagal receptus iš kitų šalių.

1966 metais Rimvydas vedė aukštaitę Audronę ir susilaukė dviejų dukrų. Vyresnioji dukra Nida – diplomatė, periodiškai dirbanti Vakarų Europoje ir Niujorke, jaunesnioji Inga – ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto viešbučio rinkodaros ir pardavimų direktorė. „Laksto tie mano vaikai, – atsiduso. – Su jaunesniąja Inga dėl jos kelionių retai bendraujame, Nida iš Niujorko dažniau paskambina nei vilnietė. Abi dukros panirusios į karjerą, labai daug dirba. Kiek kartų sakiau, geriau mažiau važinėtų, nes ir savoje šalyje galima džiaugtis gyvenimo grožiu.“

Prieš akis R. Pranaičiui nelengvas laikotarpis – balandžio pabaigoje baigiasi tarnyba Asociacijoje, prieš akis – kitas gyvenimo tarpsnis, kai aktyviam, darbą mylinčiam žmogui teks susirasti naują veiklą. Pastarasis 12 metų laikotarpis Asociacijos vykdomojo direktoriaus poste nebuvo lengvas, bet buvo įdomus. Iš pradžių pačiam teko sukurti ir apginti niekur pasaulyje nepasikartojantį Asociacijos logotipą, reglamentus, nuolat organizuoti ir fiksuoti Asociacijos veiklą, rūpinantis, kad jos nariai bendrautų, diskutuotų, teikti pasiūlymus teisiniams aktams tobulinti, bendrauti su spaudos ir TV žurnalistais, atstovauti jai įvairiuose pasitarimuose ir priemonėse, kurti tinklapį ir t.t. Dėl dalyvavimo devyniose pasaulinėse FIDIC konferencijose Europoje, Azijoje ir Š. Amerikoje, kuriose ramiai nepasėdėsi, atsirado ir gausi tolimesnių ir artimesnių kolegų kartoteka, bet dabar su jais jau teks atsisveikinti.

Į klausimą – ką jaučia palikdamas Asociaciją, atsako: „Tikrai norėčiau, kad ji išliktų, kad asociacija atstovautų visų narių interesams. Juk tai ne UAB–as, asociacijoje visi lygūs, net prezidentas neturėtų jaustis aukštesnis už kiekvieną prezidiumo narį.“ O darbų naujiesiems vadovams gausu.

Už profesinę veiklą R. Pranaitis buvo gavęs Lietuvos architektų sąjungos, SSRS Ministrų tarybos premijas. Jam suteikti Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus ir „Profesijos riterio“ vardai, įteiktas „Nusipelniusio aplinkosaugininko“ ženklas.