Meilė mokslinei fantastikai

R. Skurdenio kelias į išmaniųjų technologijų pasaulį prasidėjo dar, galima sakyti, paauglystėje. Tada atsiradusi meilė mokslinei fantastikai iš esmės padiktavo kelią visam gyvenimui. 

„Net ir dabar, kai laisvalaikiu skaitau knygas, didelę jų dalį sudaro mokslinė fantastika. Yra kelios priežastys, kodėl yra taip. Visų pirma, tai yra mane labai dominanti sritis. Aš nuo pat vaikystės svajoju išskristi į kosmosą. Be to, šiuolaikiniame greitame pasaulyje kartais labai norisi šiek atitrūkti nuo realybės problemų. Fantastikoje tarsi pasineri į visai kitą pasaulį. Be to, mokslinė fantastika parodo, kaip mes vystysimės. Juk viskas iš pradžių būna tik kažkieno fantazija. Net nebūtinai rašytojų. Tik vėliau tai tampa realybe. Manau, kad daugelyje mokslinės fantastikos knygų yra užkoduota ateitis. Svajodami apie tai mes automatiškai artinam save prie to. Jeigu ne kažkieno svajonės, tai ir daugelio dabar esančių daiktų tiesiog nebūtų“, – įsitikinęs „Jung Vilnius“ vadovas.

Žvelgdamas atgal, į tuos dalykus, apie kuriuos kažkada skaitė knygose, jis visiškai nesistebi surasdamas juose dalykų, kurie pakankamai tiksliai nuspėjo dabartį. Protingo namo koncepcija – irgi ne išimtis.

„Daugelyje fantastikos knygų su mašinomis, namu, kosminiu laivu buvo bendraujama balsu. Mes labai aiškiai matome, kad tai artėja. Jau net ir dabar esama nemažai sistemų, kurias galima valdyti balsu. Tai labai sparčiai vystoma. Jau net ir su telefonu gali pasišnekėti. Šitai tik tobulės, o nelabai tolimoje ateityje mes jau daugelį dalykų valdysime balsu. Ir visa tai dar ne taip seniai buvo tik knygose ir atrodė praktiškai neįgyvendinama“, – sako pašnekovas.

Nieko keisto, kad atėjus metui rinktis studijų kryptį, R. Skurdenis per daug nesiblaškė. Jam labiau už viską norėjosi būti toje srityje, kuriai jautėsi artimas.

„Gal apie išmaniuosius miestus ir namus tada ir negalvojau – tiesą sakant, tada net ir tokių frazių nebuvau girdėjęs, – bet pasirinkau studijuoti elektroniką, nes apie kompiuterius jau buvo kalbama. Aišku, jie dar nebuvo personaliniai. Tai buvo tokios didelės skaičiavimo mašinos. Aš buvau vienas iš pirmųjų žmonių, kurie diplominį darbą darė su personaliniu kompiuteriu. Tuo metu tai buvo visiška egzotika. Visa mūsų mokslo įstaiga turėjo vieną personalinį kompiuterį, kuris buvo užrakintas direktoriaus seife. Dabar tai keistai skamba, juk kiekvienas mobilusis telefonas yra šimtus kartų galingesnis už tą kompiuterį. Tačiau visa tai buvo baisiai įdomu. Tos atsivėrusios galimybės, kurias aš pamačiau, mane ir užkabino visam gyvenimui. Protingoje elektronikoje iš esmės esu iki šiol“, – sako jis.

Verslas pats pasivijo

Studijas pašnekovas pradėjo kaip tik Lietuvai tampant nepriklausoma. Anuomet verslininkus buvo labiau įprasta vadinti nelabai mielu spekuliantų vardu. Nenuostabu, kad jaunas elektronikos studentas apie save versle net ir negalvojo.

„Verslininkai tuo metu buvo vadinami spekuliantais. Nors ir dabar apibūdinimas „verslininkas“ man gal nelabai tinka. Aš esu tiesiog vadovas. Verslininkas juk rizikuoja savais pinigais, o aš – svetimais (šypsosi). Aš tiesiog norėjau būti specialistu. Man labai patiko elektronika, pats kūriau schemas, kūriau šviesos muziką diskotekoms, surinkinėjau kompiuterius bendrabutyje. Planavau būti kūrėju–pramoninku. Ir dabar juo noriu būti, bet tenka daugiau pardavinėti“, – pasakoja R. Skurdenis.

Kūrėju–pramoninku jis taip ir netapo. Pradėjęs dirbti susikoncentravo į pardavimų sritį. Tiesa, meilė technologijoms niekada niekur nedingo. Ji nelyginant kokia konstanta buvo visada ir tokia pati.

„Galima sakyti, kad verslas mane pats pasivijo. Pradėjau dirbti dar studijuodamas, nes tiesiog reikėjo pinigų išgyvenimui, pramogoms, merginoms. Iš pradžių pradėjau dirbti biuro technikos srityje. Po to nuėjau į elektrotechnikos sritį. Galiausiai prieš dvylika metų patekau čia. Mane ši sritis visada traukė, ir tai, kad gyvenimas galiausiai čia atvedė iš tikrųjų galima pavadinti likimu. Juk buvau vienas iš pirmųjų žmonių Lietuvoje, kuris turėjo planšetinį kompiuterį. Tuo metu apie „Apple“ net kalbos nebuvo. Tai buvo HP kompanijos gaminys, skirtas labiau braižymui. Tačiau jau tada jame mačiau visai kitą potencialą. Siunčiausi tą daiktą iš pačių JAV. Žmonės tada net nelabai suprato, ką aš su juo darau, kodėl sukišau tiek daug pinigų. Man tiesiog tai buvo labai įdomu. Tai gal vėlgi susiję su fantastinėmis knygomis. Ten juk tokių daiktų visada būdavo“, – pastebėjo „Jung Vilnius“ vadovas.

Galiausiai meilė technologijoms atvedė ten, kur p. Raimundas yra šiandien. Gavęs pasiūlymą prisijungti prie tada dar tik kuriamos Lietuvos „Jung“ komandos, jis per ilgai negalvojo, nes tiesiog negalėjo praleisti tokios galimybės.

„Realiai apie protingus namus išgirdau tik keli metai iki atėjimo į šitą kompaniją. Aišku, ir tai, ką dabar ir mes įgyvendiname, fantastikos knygose buvo jau seniai. Ten visi namai patys reguliuojasi, kalbasi su žmonėmis. Kai atsirado galimybė prisijungti prie kompanijos, kuri tuo metu irgi žengė tegu ir ne pirmus, bet vis dar gana nedrąsius žingsnius šioje rinkoje, mielai ja pasinaudojau. Tuo metu „Jung“ Lietuvoje egzistavo tik maždaug metus ir aš prisijungiau prie jos didžia dalimi dėl to, kad produktas man buvo labai įdomus. Ėjau ne dėl pinigų, o dėl to, kad viskas man pasirodė labai artima. Tai iki šiol artima ir nuolat įsitikinu, kad ši sritis kasmet darosi tik aktualesnė ir įdomesnė tiek man, tiek visuomenei“, – tikina pašnekovas.

Vokiečių pasitikėjimas davė labai daug

„Jung“ įkurta jau daugiau kaip prieš šimtą metų. Ir dabar tai yra daugiausiai vienos šeimos valdomas verslas. Nuo pačių pradžių „Jung“ gaminoelektros jungiklius, kištukinius lizdus, nuolat juos tobulino, kol galiausiai pradėjo diegti namuose ir išmaniuosius sprendimus. Pasak p. Skurdenio, darbas tokioje gilias tradicijas turinčioje kompanijoje yra lengvas tuo, kad per ilgus metus joje veikimo principai yra beveik tobuli.

„Tai iš tikrųjų juntama ir pačia geriausia prasme. Juk dažniausiai išgyvena geros tradicijos. Blogųjų labai greitai atsikratoma. Šita kompanija kaip tik ir pasižymi gerosiomis tradicijomis. Nuvažiavęs į gamyklą Vokietijoje pamatai, kad ten žmonės dirba kartomis. Kalbu ne tik apie savininkus, bet ir apie eilinius darbininkus. Tai rodo, kad tos vertybės yra vertinamos bendruomenės. Labai svarbu, kad tai yra šeimyninė įmonė. Joje ir bendraujama šiek tiek kitaip. Nesi tik kažkoks sraigtelis. Kai savininkas žino kiekvienos valytojos vardą, užsimezga visai kitas santykis“, – sako jis.

Kompanijos patirtis leidžia nesiblaškyti, ramiai bei užtikrintai siekti labai konkrečių tikslų. Per šimtą metų kito tiek pati technologija, tiek jos poreikis. Apie jungiklį žinoma labai daug – tai leidžia siekti maksimaliai gero rezultato. Ne veltui komapnijos šūkis yra „Inovatyvumas kaip tradicija“. 

„Nesvarbu, kad veiki šimtą metų. Tai, ką gamini, turi tobulinti, o tik patirtis leidžia tai daryti gerai. Tobulėjimo procesas niekada negali sustoti. Kai tai supranti, natūraliai ateina ir rezultatai“, – teigia p. Skurdenis.
Vokiečiai visai naujam kolektyvui Lietuvoje parodė ir labai daug pasitikėjimo. Vietoj to, kad spaustų ir diktuotų savo sąlygas, jie klausėsi, ramino, patarė. Tas pasitikėjimas ir buvo svarbiausias: vokiečiai pasitikėjo Lietuvoje įkurta įmone, todėl ir jos darbuotojai išmoko pasitikėti tiek vieni kitais, tiek tuo produktu, kurį pardavinėja. Gavo ir pamokų, kurios buvo ne didaktinės, nurodymų tipo, o patarimai. Savininkai niekada nenurodinėjo, kaip dirbti. Atvirkščiai, jie patys naudojosi lietuvių žiniomis ir patirtimis. Tačiau tuo pačiu jie dalijosi ir savo. Daugelis dalykų jauniems, alkaniems ir tik ką įšokusiems į kapitalizmo traukinį darbuotojams atrodė gal net šiek tiek keistai. Neskubėkit, pagalvokit, išmokit. O juk aplink visi tarsi puolė imti kuo daugiau ir kuo greičiau. Dauguma jų, pastebi p. Skurdenis, neišgyveno ir numirė dėl savo blaškymosi.

Kaip gali parduoti daiktą, kuriuo pats nesinaudoji?

Pradėjus veikti „Jung“ padaliniui Lietuvoje, jo komanda buvo itin ambicinga. Netgi nutrūktgalviškai. Ji planavo visus kepurėmis užmėtyti ir tiesiog labai greitai pasiekti įspūdingų rezultatų. Visai neįvertinusi to, kad žinių apie protingus namus visuomenėje nebuvo praktiškai jokių.
Vokiečiai tada jau turėjo patirties ir žinių, kaip tokias technologijas priima naujos rinkos. Lietuvos komandai tada atrodė, kad čia tuoj įvyks sprogimas, visi staiga ims ir puls pirkti. Laimei, sako p. Skurdenis, labiau patyrę kolegos iš Vokietijos nuramino ir pasakė, kad visa tai yra procesas ir pirmiausia reikia imtis švietimo. Apie pardavimus keletą metus iš viso nevertėjo galvoti. Pirmiausia reikia žmonėms paaiškinti, kodėl tai yra gerai. Dar svarbiau tai, kad turi ir pats patikėti, jog tavo siūlomi sprendimai yra reikalingi – negali pardavinėti to, kuo pats netiki.

„Žinau daugybę įmonių, kuriose žmonės pardavinėja daiktus, kurių šiaip patys niekada nenaudotų. Tai tiesiog grynas marketingas – be jokios sielos“, – įsitikinęs pašnekovas.

„Jung“ komanda pradėjo eiti visai kitu keliu: nesiekdama greito rezultato, bet stabiliai judėdama į priekį. Biuras buvo įrengtas naudojant naujausius sprendimus. Tai buvo pirmasis toks biuras Lietuvoje. Darbuotojai mokėsi naudotis technologijomis, ėmė suprasti, kaip jos veikia, galiausiai – suprato jų pliusas. Kitas žingsnis buvo – leidimas darbuotojams įsigyti šiuos sprendimus lengvatinėmis sąlygomis. Tie darbuotojai, kurie šia galimybe pasinaudojo, tiesiogiai susipažino su galimybėmis. Juk pažinti gali tik tai, kuo naudojiesi kasdien pats, o ne matai stovėdamas prie stendo, įsitikinęs p. Skurdenis.

Iš pradžių buvo ir klaidų, ir gana nemažai, pripažįsta p. Skurdenis, nes komanda neturėjo jokios patirties. Tačiau darbuotojai niekada nesimokė kliento sąskaita – bandomaisiais subjektais buvo patys. Tik gerai žinodami, kaip veikia jų siūlomos technologijos, pradėjo rodyti savo biurą kitiems. R. Skurdenis pastebi, kad tai yra labai svarbu, nes egzistuoja technologijų baimė.

„Prisiminkite fantastines knygas. Ten vis pasikartoja motyvas, kad protingas namas galiausiai išprotėja, tampa priešišku. Todėl žmonės dažnai klausdavo: o kas nutiks, jeigu namas suges? Turėjome ir sugebėjome paaiškinti tai patys, nes jau turėjome tiesioginės patirties“, – pasakoja „Jung Vilnius” vadovas.

Akimirka, kai kažkas apsivertė

Kryptingai dirbant atėjo diena, kai buvo galima pradėti stebėti prasidedančią naują tendenciją. Prieš kokius trejus metus žmonės pradėjo patys ateiti į „Jung Vilnius“ biurą ir prašyti papasakoti, kuo jie užsiima, nes apie įmonę jau buvo girdėję.

Labai ilgai, sako p. Skurdenis, žmonės naujoms technologijoms priešinosi, bet laikui bėgant tai pasikeitė.

„Kasmet protingų namų įdiegdavome vis daugiau. Informacija sklido ne tik per žiniasklaidą, kuri irgi labai padeda, bet ir iš lūpų į lūpas. Pas kažką ateina svečiai, pamato, savininkas papasakoja. Šis procesas yra labai svarbus. Tačiau natūralu, kad jis ir ilgas. Juk namo pastatymas, įrengimas ilgai trunka, – pasakoja R. Skurdenis. – Dar vienas svarbus aspektas yra didesnis žmonių judėjimas. Važinėdami po užsienius žmonės pamato įdomių sprendimų, o grįžę jau pajunta diskomfortą, kad savo namuose to neturi. Regis, smulkmena, kad nereikia išjunginėti šviesos. Tačiau ji pasijunta, kai supranti, kad būtų galima šiuo dalyku visai nesirūpinti. Taip pamažu atsiranda poreikis. Ar visa apimantiems sprendimams, ar tik daliniams, – jau net nelabai svarbu. Kiekvieno poreikiai kitokie. Protingo namo sąvoka apima labai daug dalykų.“

Namas turi prisitaikyti prie žmogaus, o ne atvirkščiai

Nieko keisto, kad ir pats p. Raimundas gyvena protinguose namuose. Kitaip būti, ko gero, net ir negali.

„Mano butas įrengtas prieš kokius aštuonerius metus. Aš iš dalies netgi buvau priverstas jį taip įsirengti, nes jame nebuvo nei šildymo, nei karšto vandens. Turiu tik elektrą ir šaltą vandenį. Norėdamas šildytis, turėjau rinktis elektrą, o visi žinome, kad tai – pats brangiausias būdas. Natūralu, kad atsirado poreikis elgtis kuo racionaliau. Kadangi jau dirbau tokioje įmonėje, tai žinojau, kaip tai padaryti. Taigi savo namuose panaudojau darbinę patirtį. Taip ir atsirado mano protingas butas. Jis kiekvienais metais darosi vis protingesnis, nes nuolatos atsiranda kažkas naujo“, – pasakojo jis.

Viskas pašnekovo bute sustyguota taip, kad šis kuo geriau prisitaikytų prie šeimininko poreikio. Tokia juk ir yra pagrindinė protingo namo paskirtis – technologiniais sprendimai užtikrinti tiek maksimalų efektyvumą, tiek komfortą. R. Skurdenio butas dirba pagal tam tikrą grafiką. Atitinkamu metu jis palaiko atitinkamą temperatūrą. Grįžęs namo šeimininkas turi save identifikuoti, kad butas jį prisimintų. Tam įrengtas piršto atspaudų skaitytuvas. Jis atpažįsta šeimininką ir butas automatiškai persijungia į komforto režimą. Tai reiškia, kad automatiškai paleidžiamos jo sugalvotos šildymo programos, užsidega šviesos, paleidžiama mėgstama radijo stotis.

Grįžus vaikams, viskas veikia panašiai, bet paleidžiamos šiek tiek kitos programos, nes kam šildyti tėvų miegamąjį, jeigu jų dar nėra namie. Taip ir taupoma, ir atsiranda tam tikra kontrolė, nes vaikams leidžiama tik tai, kas leidžiama. Jie negali įjungti tam tikrų prietaisų, arba gali tai padaryti tik ribotam laikui. Žodžiu, butas prisitaiko prie žmogaus, kuris jame yra.

R. Skurdenis sako gerai besijaučiantis ir paprastuose, neprotinguose pastatuose, bet net neabejoja, jog tik laiko klausimas, kada visi namai bus protingi. Nauja karta, nuo gimimo auganti technologijų apsuptyje, tuo pasirūpins.

„Man tai kažkaip natūralu. Pripranti, kad kitur nėra tokių sprendimų. Nėra tai nėra. Nieko baisaus. Tačiau mano vaikai, ypač kai buvo mažesni, labai lengvai priprato prie namie esančių technologijų, ir jiems būdavo keista, kad svečiuose tualete šviesa automatiškai neužsidega. Tačiau žmogaus protas lankstus. Jis prisitaiko. Ir mano vaikai prisitaikė. Tačiau mano vaikai, galima sakyti, ir gimė protingame name, jiems toks būvis yra natūralus. Taip turi būti. Neabejotinai nauja karta protingus namus priims dar lengviau. Spėju, kad, pavyzdžiui, toks dalykas, kaip tradicinis šviesos jungiklis, greitai iš viso išnyks“, – sako pašnekovas.

Ateitis jau visai šalia

Man paklausus apie išmanųjį laikrodį ant jo riešo, p. Raimundas šypteli ir pradeda rodyti jo funkcijas. Su juo jis gali reguliuoti šviesą, orotemperatūrą kitame kabinete. Taip pat įjungti radiją ar netgi stebėti tiesioginį vaizdą iš jo. Ir visgi išmanųjį laikrodį jis vadina laikinu prietaisu.

„Aš manau, kad planšetės, išmanieji laikrodžiai iš esmės yra tik pereinamasis etapas, jie išnyks. Su namais bendrausime balsu ar gal net ir mintimis. Tai jau visiškai realu. Technologijos ir toliau sparčiai vystysis. Ateis toks laikas, kad net klausimo, ar verta statyti protingą namą, nebeliks. Visi juos statys. Klausimas tik – kokios technologijos juose bus. Užteks 10–15 metų ir tai taps visiškai būtinu dalyku. Juk keičiasi energijos vartojimo supratimas. Pajutome poreikį efektyviai jį valdyti. Be automatikos tai tiesiog neįmanoma“, – įsitikinęs pašnekovas.

Lygiai taip pat jis įsitikinęs ir tuo, kad išmaniosios technologijos jau greitai taps ne galimybe, o būtinybe. Protingas namas yra vienas iš žaliųjų sprendimų. Jis padeda naudoti tik tiek, kiek reikia. Juk dabar užsimanęs pravėdinti patalpą žmogus tiesiog atsidaro langą. Tuo tarpu radiatoriai toliau kaista. Tai baisus energijos švaistymas. Energiją būtina panaudoti racionaliau. Tuo pačiu mes statome energiškai vis efektyvesnius pastatus. Jie naudoja vis mažiau energijos, tačiau tam vėlgi reikalinga elektroninė sistema, kuri tinkamai nustatytų saulės baterijas, vėdintų patalpas. Be elektronikos to efektyviai padaryti niekaip nepavyks.

Jis turi ir savo viziją kaip galėtų atrodyti gyvenimas išmaniosioms technologijoms išplitus po visą pasaulį. Ir ta vizija labai optimistinė.

„Tikiu ir tikiuosi, kad visos technologijos ištobulės tiek, kad žmogaus įsikišimo, jas valdant, praktiškai nebereikės. Jos bus besimokančios, priimančios sprendimus už tave. Tai reiškia, kad tau atsibudus ryte sistemas nujaus, ką veiksi šiandien. Todėl atitinkamai paruoš maistą, pateiks informaciją. O pusryčiaujant privažiuos automobilis, kuris jau žinos, kur nori važiuoti. Bus vis daugiau sistemų, kurios adaptuosis prie esamos situacijos, ir mes nebegaišime laiko, kurį dabar naudojame visokiems reguliavimams. Pačios technologijos taupys energiją ir suteiks tokį komfortą, kuris leis nebemąstyti apie tokius dalykus. Tikiuosi, kad tada žmonės gyvens labiau atsipalaidavę, daugiau dėmesio skirdami maloniems dalykams, o ne galvodami, kaip čia nusipirkus anglių ar kur sukrauti malkas. Viso to po dešimties metų gal dar ir nebus, bet tokį tikslą turėtume turėti“, – sako įmonės „Jung Vilnius“ vadovas R. Skurdenis.

„Jung Vilnius“ iliustracijos