Byloje spręstas ginčas tarp bendrovės ir valstybės institucijos dėl informacinių sistemų modernizavimo sutarties nutraukimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad institucija, remdamasi sutartyje nustatyta sąlyga, galėjo ją nutraukti vienašališkai, ir atmetė tiekėjo reikalavimą sumokėti už jau atliktus darbus.

Kasacinis teismas patvirtino, kad viešojo pirkimo šalių sutartyje gali būti nustatyta teisė nutraukti sutartį vienašališkai, nesiejant to su sutarties pažeidimu. Toks susitarimas neprieštarauja Civilinio kodekso bei Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatoms. Vis dėlto, kaip pabrėžė teismas, sprendimas nutraukti sutartį turi būti grindžiamas sąžiningais motyvais ir negali prieštarauti viešojo pirkimo tikslui – užtikrinti racionalų viešųjų lėšų panaudojimą. Šiuo atveju institucija, įvertinusi projekto neekonomiškumą, elgėsi sąžiningai, o tiekėjas neįrodė, kad nutraukiant sutartį siekta apeiti viešųjų pirkimų taisykles.

Teismas taip pat pažymėjo, kad informacinių sistemų modernizavimo sutartis atitinka rangos sutarties požymius – tiekėjas buvo įsipareigojęs pasiekti konkretų rezultatą. Todėl, sprendžiant dėl pareigos sumokėti už iki nutraukimo atliktus darbus, būtina įvertinti jų kokybę ir atitiktį sutarties reikalavimams. Ši bylos dalis buvo grąžinta nagrinėti iš naujo: apeliacinės instancijos teismas turės įvertinti, ar atsakovė pagrįstai nepriėmė darbų ir ar tiekėjui pagrįstai nebuvo sumokėta už faktiškai atliktą darbą.

Kasacinis teismas šiuo išaiškinimu pabrėžė, kad perkančiosios organizacijos diskrecija nutraukti sutartį be priežasties negali būti absoliuti – ji turi būti aiškinama kartu su pareiga laikytis viešųjų pirkimų principų. Šis išaiškinimas reikšmingas, siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp teisinio apibrėžtumo ir efektyvaus viešųjų lėšų naudojimo.